-Londone Inter Continental Exchange Futures Europe ( ICE Futures Europe ) oficiali fjučersio IPE Brent Crude ( sausis) kaina prarado 1 dolerį 93 centus ir sustojo ties 52,31 dol. už barelį padala ( pats žemiausias rodiklis nuo 2007 metų sausio 22 dienos ) esant sandorio sesijos kainoms 52,04-56,15 dol. už barelį.

Eilinį naftos kainų mažėjimą sukėlė sustiprėję nuogąstavimai dėl energijos nešėjų paklausos pasaulyje kritimo dėl to, kad sulėtėjo ekonomikos augimo tempai šalyse. Ir taip prie JAV ekonomikos problemų prisidėjo ES prasidėjusi recesija. Trečiajame šių metų ketvirtyje BVP 15-oje ES sumažėjo lyginant su praėjusiu ketvirčiu 0,2%. Tai jo pirmasis sumažėjimas nuo vieningos Europos valiutos įvedimo.

Tuo metu Japonijoje recesija pagilėjo. Nuo 2008 metų pradžios Japonijos BVP pergyveno jau antrą ketvirtinį sumažėjimą. 3-ajame šių metų ketvirtyje BVP vietoje laukto 0,3% augimo realia išraiška žemėjo, išankstiniais duomenimis, 0,1% lyginant su 2-uoju šių metų ketvirčiu, o per metus kritimas sudarė 0,4%.

Ilgų naftos flučersų pozicijų likvidavimui turėjo įtakos ir lapkričio 17 dieną paskelbta OPEK prognozė apie naftos sunaudojimą pasaulyje šiais ir kitais metais.

Nuo redakcijos: be abejonės, recesija Japonijoje ir Europos Sąjungoje, gamybos lygio kritimas JAV, Kinijoje ir eilėje kitų stambių ekonomikų, negalėjo neturėti įtakos naftos paklausai, ir, aišku, naftos kainoms. Šių šalių ekonomikos pergyvena sunkius laikus, ir greitai iš recesijos neišeis.

Bet sunkiausi laikai laukia naftą išgaunančių šalių, kuriose dėl aukštų pasaulinių kainų susiformavo visiškai parazituojančios ekonomikos, susikūrusios išimtinai ant pajamų, gaunamų iš gamtinių išteklių. Be kita ko, tarp parazituojančių naftos valstybių galima išskirti du šalių tipus- pirmasis, kaip Saudo Arabija arba Kuveitas, Dubajus ir t.t. sukūrė klasikines valstybes-parazitus, kuriose valdžia dosniai dalijasi su šalies piliečiais ( arabais ) naftos ištekliais, dėl ko šitos tautos savo valstybėse pavirto į parazitų kastą, o visa darbinė veikla sukoncentruota migrantų iš įvairių šalių, neturinčių jokių pilietinių ir politinių teisių, rankose. Ten susiklostė pastovūs feodaliniai režimai, negalintys savarankiškai vykdyti jokio socialinio ar techninio progreso. Po staigaus naftos rentos mastų kritimo migrantus masiškai pašalins iš šitų šalių ( išskyrus pačius būtiniausius specialistus ), o likusioji arabų gyventojų dalis pravalgys sukauptas atsargas, be jokių rimtų socialinių konfliktų požymių.

Kitose šalyse- naftos parazitėse, tokiose kaip Rusija, Kazachstanas, Nigerija susiklostė daug pavojingesnė situacija. Čia valdžia nelabai dalinasi su gyventojais naftos pajamomis, ir todėl šiandien turtingiausios valstybės turi pakankamai neturtingus gyventojus. Be to, Rusijoje ir Kazachstane, skirtingai negu Nigerijoje, neseniai įvyko akivaizdus socio-kultūrinis regresas, bet dalis gyventojų vis dar prisimena truputį kitus laikus, yra išsilavinę, turi profesinių įgūdžių, ir, kas labai svarbu, neturi „poodinio riebalų sluoksnio“, kuris leistų saugiai pergyventi sunkius laikus. Staigus naftos rentos sumažėjimas staigiai atsisuks valstybės socialinių įsipareigojimų rezekcija, o reali gamyba šiose šalyse seniai pakeista importu, kuris nesenoje praeityje buvo pigesnis už produkciją, pagamintą šalies viduje. Tai liečia visas šakas- ir žemės ūkį, ir lengvąją pramonę, ir sunkiosios pramonės šakas. Masinis gyventojų nuskurdimas Rusijoje, pavyzdžiui, gali įvykti per 1-2 mėnesius, jei turėsime omeny, kad netgi šiandien beveik ketvirtadalis piliečių patiria sunkumus, įsigydami maisto produktų. Staigus vartojimo kreditų sumažinimas jau kirto per neturtingiausius gyventojų sluoksnius, o laukiami masiniai darbininkų atleidimai ( jie jau ir dabar vyksta, bet didžiausi procesai darbo rinkoje įvyks sekančiais metais) pastatys daugelį šeimų ant išgyvenimo ribos.

Tokiomis sąlygomis gilių socialinių ir politinių pokyčių perspektyvos 2009-ųjų Rusijoje labai realios, o valdantysis režimas ( skirtingai negu 2005 metais, kada liaudies protestus paprasčiausiai užgesino pinigais), išskyrus terorą ir tiesioginį karinį slopinimą, kitokių priemonių gesinti liaudies nepasitenkinimui jau neturės.

Valdžia teroro jau griebiasi, ir vis plačiau- apie tai kalba ir padažnėję išpuoliai prieš kairiuosius aktyvistus daugelyje šalies regionų. Valdžia paskutiniu metu daug dėmesio skiria armijai, perduodama jai pagreitintu režimu policijos funkcijas. Iki absurdiškumo išplėsti URM, FST ir kitų jėgos tarnybų etatai. Valstybės saugumui duotas įsakymas sustiprinti kovą su „antirusiškomis“ politinėmis jėgomis- turima omeny opozicijos struktūros, neįtrauktos į Kremliaus dėliones. Visa tai kalba apie valdžios ryžtą spręsti socialinius- politinius klausimus teroro ir malšinimo metodais.

Bet nukentėjusių nuo krizės skaičius bus daug kartų didesnis negu prieš jas stovinčios reakcijos jėgos. Be to, kariškių ir milicininkų socialinė padėtis, blogėjant finansavimui taps artimesnė liaudies masėms, negu tiems, kuriuos jie pašaukti apginti.

Šiandien visiems ir kiekvienam matomas dabartinės valdžios konceptualusis akligatvis, kuri netgi esant pinigų pertekliui nesugebėjo organizuoti visuomeninės gamybos sistemos, iš kurios- kas svarbu, savo darbu- būtų maitinęsi dauguma gyventojų. Vietoj to valdžia organizavo įvairioms gyventojų grupėms „lesyklėlių“ sistemą, į kurias dabar paprasčiausiai nebėra ką įdėti, ir maitinimo procesas stoja.

Tai mato ir supranta ne tik eiliniai piliečiai, bet, būdami pakankamai išsilavinę, supranta ir tie, kuriems pagal pareigas teks malšinti protestus ir palaikyti susinaikinančią sistemą. Bet gi žmonės nenori dirbti susinaikinimui‼

Galų gale vienaip ar kitaip, taikiai ar nelabai taikiai, bet valdžia turi pereiti kairiosioms jėgoms, kurios pajėgios imtis realių antikrizinių priemonių. Ir iš krizės šalis galės išeiti atsinaujinusi, su atsinaujinusia materialinės gamybos sistema, su daugiaprofiline gamyba, žemės ūkiu, kuris užtikrins prekybinį pakankamumą šalyje, kur koncentruosis žmonių kūrybinė energija.

Baigusi bet kokį parazitavimą, nuo deripaskių ir abramovičių parazitavimo iki masinio liaudies- naftos nešėjos parazitavimo, šalis įgaus naują savo egzistavimo ir vystymosi prasmę.

Parengė Kęstutis Grinius