Tai buvo džiaugsmo, vilties, graudulio metas. Vis galvoju, kada prasidėjo mūsų draugystė su Birute.

“Santakoje” Ekologinis žygis per Lietuvą – tai buvo tik išgirstas jos jausmingas balsas, jame pajutau rūpestį dėl Lietuvos žmonių ateities. Teisingai, Birutė nemokėjo bijoti veidmainiauti.

Ir kai ji su savo bendražygiais rizikuodami įkūrė tremtinių klubą (tada dar bijota pavadinti politkalinių ir t.). tada ir susitikome . Tai buvo 1988m. rudenį. Žmonės bijojo, bet pradėjo pasakoti, atsiverti, nešti medžiagą išsaugotą pokario rezistencijos meto. Tada ir prasidėjo tikras sunkus darbas. Važiuodavome per visą Lietuvą kalbinti partizanų, politinių kalinių tremtinių.

Sunku buvo, žmonės bijojo, bet Birutė tuos žmones priversdavo išdrįsti ir atsiverti žmonėms.

Birutė troško, kad kuo greičiau ir daugiau surinkti istorinės medžiagos, ją mes kartu su Č.Kišonu įamžinome vaizdo juostose.

Gerai menu su kokia meile ir pasididžiavimu žiūrėdavo į partizanų nuotrauką ir visą laiką apgailestaudavo, kad buvo sunaikintas pats gražiausias Lietuvos žiedas.

Birutės namuose buvo kaupiami archyvai, dauginami rotoprintu prisiminimai, eilėraščiai. Dirbdavome iki vidurnakčio. Tuo pat metu dar labai aktyviai dalyvavo Kauno sąjūdžio grupėje.

Birutė ir Audrius Butkevičius buvo tremtinių klubo steigėjai. Įkūrė tremtinių klubo istorinę grupę, kuriai vadovavo Birutė. Prasidėjo partizanų perklausos. Dirbome Birutė. Kišonas, Vaidotas (kuriam labai sekėsi kalbėti su stribais) ir aš. Vėliau prisidėjo dar kiti žmonės, pradėjo leisti tremtinių laikraštį “Tremtinys”.

Ne visada sekėsi prakalbinti buvusius partizanus ar tremtinius – bijojo, todėl tekdavo važiuoti pas tą patį žmogų kelis kartus, įkalbinėti, drąsinti.

Menu į Bauska važiavome du kartus kalbinti Trakino “Genelio”, kuris neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, ne dėl to, kad neprakalbinome, o todėl, kad turėjo labai daug įdomios informacijos. Taip ir matau Birutę ateinančią prie automobilio pasikišusią po pažastimi pagalvę. Nes būdavo, kad išvažiuodavome 3-4 val. nakties.

Tai ką jaučiu ir dabar jokiais žodžiais nepasakysi.

Tai buvo džiaugsmo , vilties, kas virto į neapsakomą skausmą, metas.

Ir dabar skauda . Taip skauda, kad praėjus tiek metų negaliu žiūrėti į to visuotino puolimo, paniekos metą, kas užfiksuota vaizdajuostėje.

Ir visą laiką mintyse kartoju klausimą:”Kodėl Jūs nužudėte BIRUTĘ”.

Irena Janavičienė