DEKLARACIJA
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis skelbia, jog valstybės suverenitetas priklauso visai tautai, ir niekas negali jo varžyti, riboti, o taip pat savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Seimo nariai taip pat prisiekė saugoti Lietuvos teritorijos neliečiamumą.
Baigdamas savo kadenciją šis Seimas skuba pakeisti Lietuvos Konstitucijos 47 straipsnį ir įteisinti Lietuvos žemės pardavimą užsienio piliečiams, firmoms, organizacijoms. Labai gaila, kad Seimas nemato šiame pakeitime slypinčių pavojų Lietuvos suverenitetui, ir mus stebina, jog tam pritaria beveik visos politinės partijos, tarsi suverenitetas ir tautiniai interesai nebūtų svarbiausias šiai pataisai pritariančių politinių jėgų rūpestis.
Mes, žemiau pasirašę, teigdami jog Lietuvos gyvenimas galimas tik tarp lygiateisių Europos šalių, kaip ir buvo nuo amžių, esame įsitikinę, jog, integruojantis į Europos Sąjungą, būtina atsižvelgti į šiuos momentus:
1. Lietuvos geopolitinė padėtis reikalauja ypač atsargiai elgtis su pagrindiniu valstybės suvereniteto garantu – žeme, kadangi, iškilus politiniam nestabilumui Europoje, Lietuva atsidurtu, kaip jau ne kartą yra buvę, trijų didelių valstybių dalybų zona, ir iš anksto nupirkta mūsų žemė tas dalybas tik palengvintų.
2. Seimas, prisiimdamas atsakomybę už Lietuvos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą, turi aiškiai pasakyti kaip šis pakeitimas neutralizuotų Rytų Lietuvos autonomizavimo idėjos plėtotę bei Klaipėdos krašto galimo ekonominio atsiskyrimo tendencijas ir kaip užtikrins tos pačios Konstitucijos 3 straipsnio laikymąsi.
3. Šiuo metu Lietuvai esant labai nuskurdintai (laikui bėgant gali paaiškėti, kad tas nuskurdimas sukeltas dirbtinai), bet kokias žemes galima “padaryti” gamybinės paskirties, tačiau jų pardavimas neduotų jokios ekonominės naudos, o būtų tik pigus per amžius išsaugoto nepriklausomos Lietuvos turto – žemės – išpardavimas.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis sukuria prielaidas įvairiems poįstatyminiams aktams ar potvarkiams, kurie būtų pagrindu aukštųjų valdžios pareigūnų korupcijai ir piktnaudžiavimams, o gyvenimas įrodė, kad Lietuvos žmonės kol kas neturi motyvų pasikliauti vyriausybe gyvybiškai svarbiais klausimais. Lietuvos valdžia nesukūrė Lietuvos žmogui galimybės dorai ir moraliai gyventi, o tik įrodė, jog ji nepaiso tautos interesų ir yra pasiryžusi susieti savo ateitį su bet kokių šalių finansinėmis struktūromis.
Mes kviečiame visus Lietuvos piliečius pamiršti buvusius nesutarimus tarp savęs ir kaimyno bei sujungti savo jėgas, ginant mūsų protėvių, mūsų ir mūsų ainių žemę. Šiandieną tik nuo mūsų priklauso ar išliksime tauta, atlaikiusia besikeičiantį pasaulį bei persigrupuojančias politines jėgas, ar ištirpsime be savo identiteto, nugalėję ginkluotą priespaudą, bet nesugebėję pasipriešinti vienadieniams mitams, kuriuos ir bruka mums įvairios tarptautinės kosmopolitinės organizacijos bei tautinę savimonę praradę Seimo nariai ir aukštieji valdžios pareigūnai.
Broli ir Sese, šią istorinę valandą būk savo Žemės pusėje. Niekam nepatikėk jos likimo, o pats inkis jį spręsti Tautos referendume dėl žemės išpardavimo užsieniečiams.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis nurodo, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams klausimas kaip tik ir yra tokiu. Iki šiol Lietuvoje niekados užsieniečiai negalėjo įsigyti žemės privačion nuosavybėn. Net pačiais sunkiausiais laikais Lietuvos valdovai nedrįsdavo spręsti susidariusių problemų, parduodant jos žemę užsieniečiams. Dabartinis Lietuvos Seimas, paskendęs rietenose ir korupcijoje, neturi teisės atimti teisę iš visos Tautos nuspręsti savo žemės likimą.
Referendumo būtinumą lemia tai, kad Seimas iki šiol nesugebėjo gerai išspręsti įvairių nuosavybės klausimų:
1. Investicinių čekių ir privatizacijos pavidalu tautai buvo žadami aukso kalnai ir greitas kiekvieno praturtėjimas.
Tikrovė parodė, kad tik nedaugelis padorių žmonių sugebėjo pelningai panaudoti išgirtuosius čekius, o visas Lietuvos ūkis Parlamento dėka atsidūrė vagių ir mafijos rankose.
2. Kolūkių ir tarybinių ūkių suardymas nedavė žadėtos gerovės nei ūkininkams, nei bendrovių pajininkams. Pasipelnė tik saujelė buvusių sovietinių nomenklatūrininkų.
3. Pasirinktas išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo būdas vietoj žadėtos teisybės atstatymo virto kančių keliais – pabandyk atsiimti tėvų žemę arba sutaikyti nuomininkus su savininkais.
4. Komercinių bankų įstatymas, priimtas Seimo, virto pasipelnymo įrankiu vagims ir praradimo kančia apvogtiems indėlininkams.
Šį liūdną sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, bet štai Lietuvai žadamas naujas stebuklas:
“Mes gyvensime kaip rojuje, jei parduosime žemę užsieniečiams…”
Ar reikalingas Lietuvai dar vienas “stebuklas”? Ar šis kelias veda į rojų? – paklauskime Tautos.
Lietuvos žmonės moka pasirinkti teisingą sprendimą. Prisiminkime 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą, referendumą dėl rusų kariuomenės išvedimo, “prezidentinį” referendumą, referendumu priimtą Konstituciją, kurią dabartinis Seimas kėsinasi keisti. Visais šiais atvejais Tauta neklydo.
Manome, kad paskendęs korupcijoje ir rietenose Seimas neturi teisės spręsti šio be galo svarbaus tautai klausimo, ir ji pati privalo nuspręsti ar galima parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.
Referendumo iniciatyvinė grupė turi savo nuomonę šiuo klausimu – dauguma mūsų prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Todėl iniciatoriai klausimą formulavo taip, kad visi neatėjusieji ir nebalsavusieji padės mums neparduoti Lietuvos.
Atkreipiame parašų rinkėjų ir jų organizatorių dėmesį, kad parašai renkami tik specialiuose lapuose. Visus duomenis parašų lape, pasirašantis pileitis užpildo pats. Rekomenduotina, kad pavardę jis parašytų spausdintomis raidėmis. Lapo pabaigoje turi būti nurodytas asmens, rinkusio parašus, vardas, pavardė, Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris, nuolatinė gyvenamoji vieta, parašas.
Dar kartą pabrėžiame, kad kruopštumas, atidumas ir tikslumas turės labai didelės reikšmės, renkant Lietuvos žmonių parašus.
Nebūkime abejingi Žemės likimui!
1996 m. balandžio mėn. |
