Apie Antano Smetonos priverstinį ar principinį, kaip rašo tautinės linkmės šalininkai, pasitraukimą iš “Vilties” redaktorių 1913 m. tiek istorinėje literatūroje, tiek ir atsiminimuose aptiksime nevienareikšmių vertinimų. Jei Mykolas Riomeris apie šį įvykį 1915 m. rašė, kad tautininkai pagaliau atsiskyrė nuo klerikalų, išskyręs jų lyderį iš bendraminčių kaip veikėją, nemanantį, jog politinėje kovoje leistini visi būdai, Juozas Girnius tai vadina galutiniu dviejų mūsų visuomenės srovių – katalikų (lietuviška prasme) ir viltininkų, vėliau gavusių aiškesnį tautininkų vardą – išsiskyrimu. Ilgametis prezidento sekretorius ir biografas Aleksandras Merkelis rašė A. Smetoną laikius “Viltyje” kaip žinomą ir autoritetingą žmogų, pakenčiant, kol neatsirado tinkama pakaita. Stasys Šalkauskis 1913 m. spalio 4 d. laiške naujajam redaktoriui apie buvusiąją “Viltį” išsitarė, jog labai nepatikusi, nes visuomet joje “jausdavo stabmeldišką tautystės primatą”.

Tai klostėsi į tautinį judėjimą įsiliejant naujai išsimokslinusiai kartai. Pirmavo kairė po “Lietuvos žinių” priedo “Jaunimas” vėliava pradėjusi burti sodžiaus jaunimą nuo 1909 m. rudens. Vėliau kristalizavosi krikščionių demokratų pamaina. Tautiniame judėjime kaip ir tarp kunigų (jaunųjų litvomanų ir konservatyvių vyresniųjų kartų atstovų susidūrimo prasme) pasireiškė kartų konfliktas. Tautinės vienybės išpažintojams tokia įvykių eiga nebuvo paranki.

Svarbiu momentu laikytina ir tai, kad kaimas buvo jau pakankamai išjudintas, jog mieste apsigyvenęs sodietis galėtų parašyti - tautai kilti padeda miestiečiai išeiviai, o ūkininkai nenori aukoti net Tautos namams, nes girdi “mums rasi niekad neteks jų nė matyti”.

Karas sukėlė dar didesnius pokyčius ir sąmonės pervartas. 1927 m. Jonas Norkus išleido Pirmojo pasaulinio karo laikų lietuvių dainas. Daugiausia surinkta karių dainų, arti penktadalio iš 188 skirtos kovoms Rusijos armijoje su kaizeriniais okupantais Lietuvoje. Centralinis statistikos biuras 1925 m. užregistravo 64 628 karo dalyvius iš Lietuvos, žuvusių ir sužeistų beveik pusė – virš 31 tūkstančio. Tad Lietuva to karo metu buvo ne tik stipriai nuniokota ir apiplėšta.

Juozas Tumas Vaižgantas, pradedant antruosius “Vilties” laikraščio leidimo Vilniuje metus, 1908 m. spalio mėnesį redakciniame straipsnyje su pasitenkinimu pastebėjo, kad viltininkai yra jau aiškūs, “eina viduriu mūsų kultūros kelio, o nusistovėjusias savo nuomones, be jokio atžvilgio niekuo nesvyruodami, gina, ar su kairiaisiais, ar su dešiniaisiais prisieitų susidurti ir jų klaidas išrodyti”. Ir toliau rašo, jog progresuoti įmanoma ne staigiai, bet nuosekliai ir ramiai plėtojantis, žvelgiant pirmyn, o ne atgal “į anuos supelėjusios nuomonės ir tingios valios laikus”. Apie religijos vaidmenį taria, kad “Viltis” nėra dvasiškas laikraštis, nors dvasiškių žymiai palaikomas, krikščionybė stipriausias lietuvių gyvenimo veiksnys, kurį reikia išnaudoti kultūros ir tauriškumo sustiprinimui. O religinio faktoriaus reikšmę tautinėje veikloje pripažįsta, nes religijos neįvertinti arba jos nematyti tolygu “atsisakymui nuo didelio ginklo ar šarvo kiekviename mūsų kovos apsireiškime”. “Paaiškėję” viltininkai labiau rūpinasi grynaisiais kultūros dalykais: žemės klausimu, mokyklomis, lietuvių kalba, literatūra. Po kelių savaičių patikslina, kad “Viltis” yra “tautiškai – visuomeniška” ir “politiška”, tikyba, tautybė ir kiti dvasiniai dalykai neatsiejami (“religija įtraukiama į gyvenimą, supinama su juo ir daros nebeatskiriama”). Aleksandras Dambrauskas-Jakštas recenzijoje J. Baltrušaičio brošiūrai “Revoliucija”, išleistai 1908 m. Plimute, rašė, kad ne revoliucija, bet evoliucija, ramiu būdu įvedant naujus gyvenimo faktus, tobulinant esančius ir naikinant senuosius, atgyvenusius savo amžių, yra pagrindinis žmonių visuomenės tikslas. O progresuoti gali tik visuomenė, kurioje palaikoma tvarka. Po poros metų Vaižgantas konstatavo, kad per ketverius metus buvo praskintas “vidurio kelias”, anot Tumo, “būdas bendrai pasidarbuoti dvasiškiams ir svietiškiams”, kuris sulygiavo nuomones, išskyrusias į būrį virš 2000 inteligentų viltininkų.

Antanas Smetona dar gyveno prezidentūroje ir nebuvo atvėsęs rinkimų į Steigiamąjį seimą įkarštis, kai 1920 m. balandžio 23 d. Pranciškus Būčys iš JAV rašė jam: “Lietuvos valstybės kūrime matyti daug klaidų ir kaltybės. Jų buvo nemaža visu mūs atgijimo laiku nuo 1883 m. Laimė, kad už jas didesnė ir galingesnė buvo tautos dvasia. Užmirštant karčiąsias valandas, žiūrint tik to, kas pasidarė mūs žemėje šia 40 metų ir liūdnumas praeina, ir viltis stiprėja, ir kartais rodosi, kad Kas Nors iš šalies padeda Lietuvai. Nors didelė yra mūs tautos dvasia, bet šiandien turime daugiau negu padarėme [pabraukta mano – A. G.].” Kaltės ir klaidos nesunkiai nuspėjamos aktyviosios mažumos – inteligentijos – pusėje. 1916 m. pabaigoje Juozas Tumas-Vaižgantas moksleivių ateitininkų žurnale Rusijoje “Ateities spinduliai” nuosaikiai svarstė, ko galima tikėtis iš kaizerinės Vokietijos Lietuvai, užsimindamas apie autonomiją. Tačiau rašytojas, tautinis romantikas, įvertino ir naują tiems laikams politikos arenoje reiškinį – liaudį, neturinčią valstybinių instinktų, tradicijų, nes nebuvo prileidžiama prie tėvynės valdymo, tačiau “demosas ima ir pabaigs imti visų kraštų valdymo vadžias”. Tuo tarpu lietuviai smarkiau tekovojo už savo kalbos teises, toliau nesiekdami, nes kaltos nenugalimos pašalinės jėgos ir laikinas pasimetimas (“mūsų pačių tarpe anarchija”). Laisvės ir nepriklausomybės troškimus kursto ne praeitis, bet dabartis ir net labiau ateitis. Neatsargu remtis politinėm tradicijom, “didvyrių žemės” praeitimi, kuri, perfrazavus Antaną Smetoną, “pažiūrėjus jon sūnaus akimis” garbinga, o idealizavus yra labai gera. Praeitis liaudies akimis “baisenybių rūsys”. Tačiau varžytinių su lenkais tradicija reikalinga priminti, kad ir tiems patiems vokiečiams. Tauta plačiau nei liaudis, jos likimą labiau lemia vidinės jėgos, o ne pašaliniai veiksniai – neapsieita be tradicinių tautininkams minčių. Tumo pastebėtą laikiną pasimetimą ir nuotaikas konkretizuotų Felicija Bortkevičienės konstatavimas, kad tarp lietuvių Rusijoje plinta nusiteikimas “viską naikinti, o mažiau tverti”, dalis “su kūnu ir dūšia atsidavę rusų d[emokratijai]”, viešpataująs bolševikų ūpas. 1915 m. rudenį laiške iš Sibiro, kur nepabūgo nuvykti tvarkyti Prūsijos lietuvių tremtinių reikalų, gailestavo, kad dauguma inteligentijos apimta panikos, Lietuvai “išsireikšti” laikui atėjus, “bijodama to perėjimo proceso pabėgo” iš Tėvynės. Po pusmečio, kalbėdamas Petrapilio lietuvių seime birželio 2 d., Vaižgantas ragino masių judėjimui suteikti aiškią kryptį, paskleidžiant Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo šūkį, lietuvystės vertybes ir motyvaciją pastiprinti valstybingumo siekiu. Revoliucinei eigai parodžius negatyvią masinių judėjimų prigimtį - nevaldomą gaivališkumą ir anarchiją, tautinis romantikas baisėjosi pataikavimu ir lenkimuisi “liaudies stabui”, išpažįstamą liaudies reikalus Lietuvoje ginančių krikščionių demokratų. Dėl populistinės socialinės demagogijos jie sulaukdavo kritikos ir iš savo konservatyviojo sparno pusės. Kunigas Juozas Bikinas, 1917 m. vadovavęs Tautos pažangos partijos skyriui Rygoje, vėliau redagavęs “Laisvę”, įspėjo krikščionių demokratų bloką dėl esamų ir galimų pasekmių: “Tačiau Kr. Demokratai savo įstatymdavystėje seime nesiliauna varę “kumečių politikos”, kuri netik rūpinas darbininkų apsauga – kas labai būtų pagirtina, - bet reiškia tendencijos darbininkų reikalus tvarkyti, nesugebant kaip reikia derinti darbininkų, nuomininkų reikalus su darbdavių, savininkų, inteligentų reikalais, kas be abejonės turi privesti prie kolizijų ir konfliktų net pačioje partijoje, kuomet apie “vieną politiką” sunku bus ir užsiminti, Kr. Demokratuose, ypač peterburginio “tolko”, vis dar atsirūgsta “kerensčinos” raugas, kuriuo partija turėjo kvėpuoti besitverdama Kerenskio revoliucijos laikais, kuomet viešpatavo gatvės diktatūra ir proletariatas buvo laikomas tuomi fetišu, kuriam visa inteligentija ir visi kiti rusų luomai turėjo lenktis asu baiminga pagarba. Tuokart, teisybė, lietuviams, krikščionių ideologijos gynėjams, taktikos žvilgsniu gal ir nebuvo kitokios išeities, kaip imti ir nudažyti savo ideologiją proletariško fetišizmo varsa, žadant savosioms svetimų sukurstytoms minioms, nei kiek nemažiau gėrybių ir prerogatyvų už rusų social-revoliucionierius. Reikia pripažinti, kad tokia savo taktika Kr. Demokratams buvo pavykę didumą mūsų žmonių sulaikyt nuo dėjimosi prie socialistinių partijų ir užlaikyti juos prie bažnyčios ir tautos, per ką Kr. Demokratų atlikta dideliausis patarnavimas atgimstančiai Lietuvos valstybei.”

Tai būta svarbaus lietuvių politinio pasaulio vystymosi etapo, kada inteligentų veikla tremtinių tarpe Rusijoje ir dalyvavimas viešojoje politikoje po 1917 m. Vasario revoliucijos, išjudino plačiąsias mases. Dešimtys tūkstančių lietuvių sodiečių, vyrų ir moterų, dalyvavo sparčiai besikeičiančiame miesto gyvenime ir neišvengiamai politikavo permainingoje kasdienybėje. Masių visuomeninė emancipacija, vedusi prie platesnės skalės viešosios nuomonės ir idėjinės priešpriešos radikalizavimosi, žymėjo minios atėjimą lietuviškoje politikoje.

Demokratizmo šūkiai ir liaudies stabas – tokie pagrindiniai politinės patirties akcentai persikėlė į besikuriančios Lietuvos politinį gyvenimą.

Kita svarbi pirmosios XX a. pusės politinio ir visuomeninio gyvenimo realija - įsitikinimų, pasaulėžiūrinių skirtumų sureikšminimas ir pabrėžimas. Jau pakankamai įsibėgėjus valstybingumo kūryboje toliau kaip amžiaus pradžioje aštriau kirstasi dėl tikėjimo ir netikėjimo problematikos, o ne socialinių ir ekonominių dalykų. Krikščionių demokratų laikraštyje “Laisvė” 1923 m. tebeteigta, kad “Lietuvos valstybės vidaus politikoje yra tik kova krikščionybės su socializmu arba tikinčiųjų su netikinčiaisiais”. 1919 m. sausyje charakteringai komentuotos koalicinio liaudininkų ir krikščionių demokratų II Ministrų Kabineto atsiradimo aplinkybės, kai Petras Klimas aiškino Kaziui Pakštui, jog sunkią valandą nutarę religijos nekliudyti. Pats partijų skirstymas buvo grįstas šiuo kriterijumi. 1918m. pavasarį katalikiškojoje “Vienybėje” teigiama, kad “tikybinis” požiūris – “su Dievu ar prieš” – svarbesnis nei socialinis. Aiškinta, jog kairieji “tikybines” partijas vadina dešiniosiomis, tačiau taip nėra, nes jos konservatyvios ir nenori naujos, tobulesnės tvarkos. Krikščionims demokratams pirmoje vietoje tikėjimas ir darbo žmonių reikalai, tautiškumas – antroje. Tautos pažangai svarbiau tautinis interesas, kuris gali prieštarauti tikėjimui, tad ateityje pirmoje vietoje ši kels tautinius reikalus. Daktaras Antanas Maliauskis studijoje apie demokratiją (1920) manė svarbiausia esant Lietuvą sveiką, jei bus dora, o tokia gali būti tik tikinti. Lietuviškąsias partijas skirstė į didžiąsias ir mažąsias. Pirmos veiklą grindžia “atskirais generaliniais principais”, antros – skiriasi viena nuo kitos ‘kitokiomis iš tų principų išvadomis”. Didžiosios partijos ne tokios egoistiškos, realesnių įsitikinimų, atviresnės ir drąsesnės. Mažosioms partijoms principus pakeičia atskiros asmenybės, jų savimeilė, joms būdinga “perkūnais griaudinti “ frazeologija, neaiškūs taktiniai žingsniai, menkos tikslų siekimo priemonės. Autorius konstatuoja, kad Lietuvos partijos neturi pilnai parengtų programų, griežtai nustatytų ribų, seka rusų partijomis, skiria jas daugiau pasaulėžiūriniai dalykai, o ne politinės ar ekonominės programos.

Susiskirstymas į pirmeivius ir atžagareivius, imant pagrindu ne socialinius, o pasaulėžiūrinius dalykus, išplitęs po 1905 m. revoliucijos, neišnyko iš politinių srovių spaudos, o nuo I-ojo pasaulinio karo laikų ir partinių leidinių. 1911 m. Jono Totoraičio rašyta, kad partijų kūrimosi priežastis yra netikėjimo dvasia pasauliečių tarpe, sukėlusi nuomonių skirtumus. Tautininkai pavadinti “vidutiniais”, ramiu būdu ir nuolankumu valdžios atžvilgiu siekusiais savo tikslo. Ateitininkų autoriai aiškino, jog “pirmeivio” sąvoka nelygi rusų “progresisto” reikšmei, kuri pažymi Rusijos politines realijas, kad tai smarkiai vėluojantis Vakarų Europos tikinčiųjų ir racionalistų idėjinės konfrontacijos atspindys. Kadangi Lietuva giliai tikintis kraštas, tai atvirų ateistų kaip ir nėra, tad skelbiama kova, nukreipta prieš klerikalizmą, kunigų suburžuazėjimą ir blogus darbus. Valentinas Gustainis 1939 m. rašė, kad politinės srovės apibūdinimas pagal santykį su religija ir bažnyčia ištakomis siekia Rusijos liberalų požiūrį. 1920 m. po rinkimų į Steigiamąjį seimą išleistame katekizmo forma išdėstytame “Lietuvių politikos A. B. C.” skelbta, kad liberalai (Tautos pažanga, santariečiai, “bepartyviai”) kaip ir socialistai tikėjimo nepripažįsta arba laiko jį privačiu reikalu “nori-tikėk, nori-netikėk”, bet Kristus taręs: “Kas ne su manim, tas prieš mane.” Ir nurodo, kad pasitikėjimo žmonėse neturi, šmeižia valdžią, iš visų partijų Lietuvos priešai ir svetimtaučiai labiausiai vertina ir pritaria pažangininkams.

Remiantis istoriografijoje naudojama tautiniam atgimimui apibūdinti religinio-tautinio judėjimo sąvoka savo vietoje Ramūno Trimako išvada apie tarpukario Lietuvos tautinio identiteto slinktį nuo tradicinio etninio-konfesinio link tautinio-pilietinio, pabrėžiant pereinamajam laikotarpiui būdingą šių formų koegzistavimą.

Analizuojant santykius tarp politinių srovių, sudariusių savas partijas, santykius svarbūs jų lyderių kontaktai ir susidūrimai viešosiose erdvėse – įvairiuose suvažiavimuose, kongresuose, konferencijose, kai reikia gauti pritarimą ir palaikymą savo idėjų ir tikslų įgyvendinimui ar bent išsiaiškinti kiek parems. Kaip neparlamentinei opozicijai pažangininkams, buvusiems krikščionių demokratų partneriams valdžioje ir LVT, beliko spauda ir visuomeniniai susibūrimai. Svarbiausiu jų 1920 – 1923 m. buvo Katalikų veikimo centro kongresai.

Katalikų veikimo centras savo suvažiavime 1919 m. liepos 14 d. nutarė suburti visas katalikiškas organizacijas į vieną krūvą, kad būtų galima spirtis pastangoms išstumti iš viešojo gyvenimo krikščionybę. Nutarimuose teigė, jog politikoje palaikys tą krikščioniškąją partiją, “kuri stovėdama ant grynos ir tikros demokratybės pagrindo stengiasi pagerinti darbo žmonių būvį, prašalinti išnaudojimo ir skriaudimo politiką iš luomų santykių ir įgyvendinti teisingumą”. Į valdybą pateko ir krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius, kuris dar 1917 m. gruodyje Voroneže ragino įsteigti “Lietuvių katalikų veikimo fondą”. Fondas būtų turėjęs kelti visų lietuvių katalikų tikybinį tautinį susipratimą, gintų jų reikalus, dirbtų tarp tų, kas norėtų savo gyvenimą tvarkyti tikybiniais tautiniais pagrindais, neatsižvelgiant į politines pažiūras. Po dešimties metų M. Krupavičius aiškino, jog tikslingiausia organizuotis atrodė Vokietijos katalikų pavyzdžiu, politinį darbą koncentruojant krikščionių demokratų partijoje, kultūrinį – specialioje organizacijoje, ekonominį – susiskirsčius luomais profesinėse organizacijose. Katalikų veikimo centro nuostata remti krikščionišką partiją, ginančią darbo žmonių reikalus, sutapo su Lietuvių krikščionių demokratų partijos konsolidacijos laikotarpiu nuo I-osios konferencijos 1918 m. lapkričio 20-22 d. Vilniuje iki II-osios 1919 m. rugpjūčio 29-31 d. Kaune, kai konservatyvūs (to laiko terminu – buržuaziniai) elementai buvo išstumti iš aktyvios veiklos, pašalinti iš partinių eilių ar nuėjo su Politine ir ekonomineLietuvos žemdirbių sąjunga. II-ojoje partinėje konferencijoje kalbėjęs apie rinkimus į Steigiamąjį seimą M. Krupavičius vienu iš galimų partijos sąjungininkų nurodė KVC kaip turinčiu daug inteligentų, kam buvo pritarta. Kad konservatyvusis partijos sparnas pralaimėjo, liudijo konferencijoje išrinkto Centro komiteto sudėtis, iš „senesniųjų“ veikėjų tepatekus Aleksandrui Stulginskiui.

Lietuvos katalikų kongrese 1921 m. sausio 6 – 9 d. dalyvavę pažangininkai paskaitomis ir diskusijose bandė paveikti rezoliucijas dėl politikos. Vaižganto pranešimas “Katalikų veikimas Lietuvoje senaisiais laikais” grįstas teze, kad katalikai neturi bijoti “priešingumų”, nes Bažnyčia išeis nugalėjusi, buvo sutiktas kaip tamsių praeities taškų ieškojimas. Kongresą pasveikinęs TPP pirmininkas Liudas Noreika ragino privačiame ir viešajame gyvenime vadovautis taisykle sub specie aeternitas.

Antrajame Lietuvos katalikų kongrese 1922 m. sausio pradžioje dalyvavo visa Tautos pažangos viršūnėlė – A. Smetona, L. Noreika, A. Voldemaras, Tumas. Klausytojams Smetona skaitė referatą “Valstybinio ir visuomeninio gyvenimo etiniai pamatai”, kuriame dėstyta, kad lietuviai laisvi ir nepriklausomi. Ar šiandien besąlygiškai galima pasikliauti žmonių balsu? Jeigu jis negrįstas teisybe padorumu, tai jau nebus Dievo balsas. Darbo žmogus virto kažkokiu dievaičiu, prilygstančiu antikos Cezariui, tokia abstrakčia vertybe vadovaujantis valstybė statoma ant smėlio. Mūsų valstybinis elementas ir pagrindas yra individuali dorybė, kuria ypač ryškus lietuvis kaimietis. Krikščionybės dėsniais vadovaujantis nuosavybės negalima atimti. Nusavinti ar imti neužmokant savininkui tikrosios žemės kainos nevalia, kaimo darbininkai, kumečiai yra ištvirkę,- argumentavo tautininkų poziciją pažangininkų vadai. Krupavičius išdėstė savo partinį požiūrį į Žemės reformą. Diskusija baigėsi kaltinimais, kad pažangininkai bernauja dvarininkams, jiems daugiau rūpi dvarų, o ne žmonių likimai. Salė šaukė “Šalin! ”. A. Voldemaras kaltino ir priekaištavo - krikščionių demokratų leidiniams būdinga katalikybe lyg šydu nuo visko dangstytis, trūksta ne pinigų leidybai, o turinio, moralinės atmosferos, visuomenės žaizdas reikia parodyti, nebijant tiesos. Atkirto Justinas Staugaitis, kad kritika nelygi kritikai,- kelti tik purvus yra blogi norai, kas savuosius žemina ir peikia, padeda priešams.

Šio kongreso dalyviai priimtose rezoliucijose pasmerkė teiginį, kad tikėjimas privatus dalykas, jo gynimas privalo rūpėti ne tik asmenims, bet ir visuomenei , nors žemės ir kitų turtų nusavinimą pripažino tik už krikščionybės dėsniais pagrįstą atlyginimą, bet tai vienintelis, diplomatiškai įtrauktas tautininkų pažiūros į žemės reformą atspindys. Nepavyko išbraukti iš rezoliucijos padėkos už katalikų visuomenės reikalų gynimą Steigiamojo seimo krikščionių demokratų frakcijai, apsiribojant bendra fraze be partijų minėjimo. Reakcija į II kongreso rezultatus tarp pačių KVC šalininkų prieš rudenį įvyksiančius rinkimus į I seimą nebuvo tolygi – nuo pritarimo radikaliems sprendimams iki nerimastingų reikalavimų sušaukti nepaprastąjį kongresą dėl apsireiškusių skirtumų politiniais ir ekonominiais klausimais bei kovos, išeinančios už draugiškų organizacijų santykių ribų ir vedančios prie antagonistinio lietuvių katalikų visuomenės susiskaldymo. Lietuvių katalikų ateitininkų sąjungos Berlyno skyrius po jų atstovo ataskaitos 1922 m. sausio 25 d. pranešime KVC pareikalavo nepaprastojo kongreso sušaukimo, prisilaikant krikščionių demokratų bloko steigiamajame seime politinės platformos.

Trečiasis kongresas – 1923 m. balandžio 3 – 6 d. - vyko palankesnėmis tautininkams aplinkybėmis, nes krikščionių demokratų blokas per rinkimus į I seimą gavo minimalią daugumą. KVC pirmininkas Justinas Staugaitis atidarymo kalboje pabrėžė, jog katalikai laimėjo tik 38 atstovus, o socialistai – 35 vietas. Prieš juos turi būti katalikų vienybė. Profesorius Mečislovas Reinys paskaitoje “Katalikybė ir politika” užsipuolė Tumą – „nekviesti popiežiai“ imasi drausti kunigams dalyvauti politikoje. M. Krupavičius kalbėjo apie rinkimus konkrečiai: dėl susiskaldymo katalikai pražudė keliasdešimt tūkstančių balsų (turėti omeny 27 000 gauti tautininkų sąrašų), mažumų atstovai nėra atsidavę valstybei (žydai pareiškė tylėsią, o už tai pareikalavo daugiau teisių nei turi lietuviai, o atsakius neigiamai, pakėlė šmeižimo kampaniją). Nors spaudoje pasirodė straipsnių, kviečiančių remiantis “katalikišku tautiniai lietuvišku pagrindu” nusileisti tokiuose dalykuose, kur katalikiški principai neliečiami, tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai pažangininkų atstovai gavo tribūną. O rinkimai į II seimą, krikščionims demokratams, nuviliojus “vienybėn” su Ūkininkų sąjunga Politinę ir ekonominę Lietuvos žemdirbių sąjungą, pažangininkus vėl paliko be vietos seime.

Ketvirtasis KVC kongresas 1924 m. liepos 1-3 d.

KVC buvo ta vieta, kur pažangininkų lyderiai galėjo diskutuoti su politiniais oponentais iš krikščionių demokratų, per katalikų kongresus skleisti ir ginti savo pažiūras, ieškoti pritarėjų blokavimuisi su tautininkais ar šalininkų iš konservatyviai nusiteikusių buvusių viltininkų tarpo. Lankydamasis JAV su paskaitomis, kad pasirinktų pinigų Tautos pažangai, dekanas Vladas Mironas, pažangininkų Centro komiteto narys, 1920 m. balandžio mėnesį lietuvių kunigų pasitarime aiškino, kokia krikščioniškųjų partijų veikla ir skirtumai rinkimų į Steigiamąjį seimą kampanijoje. Žmonės partijomis nepasitiki, išskyrus Suvalkiją, kur labiau išsivysčiusi politinė veikla. Pažangininkų būrį sudaro “inteligentai vienminčiai”. Rinkiminėje kampanijoje nuo varžovų jie kenčia daugiausiai. Veikliausi ir gausiausi krikščionys demokratai, “bet jie prie savo krikščioniško turinio pridėjo luominį miesto darbininkų ir bežemių ūkininkų aptarnavimą”. Jų šūkiai aiškūs ir kairuoliški, ypač žemės klausimu yra “pagavę” bežemius, bet populiaresni tarp mažažemių. Stambesniems ūkininkams krikdemų ekonominė programa netinkama ir jų šalininkai įkūrę Politinę ir ekonominę žemdirbių sąjungą. Krikščioniškąsias partijas galėtų jungti apsnūdęs Katalikų veikimo centras, bet Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija aukas siunčia tik Krikščionių demokratų partijos centro komitetui. Katalikiškosios Amerikos lietuvių abejones parodo ir pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos apsilankymo JAV klausimas. Liepos 28 d. Pitsburge vykusiame kunigų suvažiavime dalis auditorijos nerimavo, ar jis ne perdaug kovojo su krikščionimis demokratais, “nusileido abejotino patriotizmo žmonėms, kurie smelkėsi prie valdžios savo asmens arba partijų tikslais”. Apgynė Pranciškus Būčys. Tada išrinko priėmimo komisiją, o priimti svečią pasak Čikagos Visų Šventų parapijos klebono Petro Lapelio reikėjo nuoširdžiai ir iškilmingai.

Krikščionių demokratų lyderių ir veikėjų požiūrį į tautininkus ir jų iškiliausiąją dalį, reprezentuojamą pažangininkų, kurį viešai skelbė spaudoje, galima pavadinti pašaipiai skeptišku, nors tarp eilučių nelabai slepiamas pyktis ir netgi pagieža. 1917 m. naujai įsikūrusi krikščionių demokratų partija kitą politikos naujokę, Tautos pažangą, įvertino labai trumpai - laikė tikybine partija, tačiau tik save aiškiai pasisakančia, kad yra darbo žmonių gynėja. Aštresnę nuomonę reiškė savo susibūrimuose ateitininkai. Vytautas Endziulaitis birželio 10 d. per konferenciją Voroneže. pažangininkus priskyrė prie neturinčių pasisekimo liaudies tarpe, nes pagal ekonomines pažiūras yra „buržuaziški“, ne darbo žmonių reikalų gynėjai, neturi pozicijos darbininkų klausimu, populiaresni bus inteligentijos terpėje, nepatinka, nes pirmoje vietoje stato tautiškumą, o tikėjimą laiko antraeiliu. Jam „Pažanga yra perėjimas į socialistų partijas“, „pereinamasis kiemas“ ir garbinga poilsio vieta pavargusiems inteligentams. Kilusioje diskusijoje tikslino: TPP neaiškumas ir svyravimas daugumą žmonių atgrasina. Nepagrąžindamas tautininkų lyderių siekio dominuoti ir valdžios svertus išlaikyti savo rankose, Aleksandras Stulginskis 1919 m. sausio mėn. laiške Jurgiui Šauliui rašė: „…Rašai, kad mūsų partijai galėtų prikišti, kad nesistengiame susiartinti su tomis partijomis, su kuriomis mus pasaulėžvalga arčiau riša. Turbūt sveikas pažangą turi omenyj. Apie pažangą ir jos taktiką, ypač jos vadų su krikšč. dem., nenoriu plačiau kalbėti, kas mūs santykius arčiau sekė, tam turi būti aišku, jog Pažanga norėjo vadovauti ne tik savo partijai, bet ir mūsų. Mes, be abejo, su tuo sutikti negalėjome, tuo labiaus, kad jųjų vadai mums neatrodo dar tokiais genijais, kaip kas ne kas juos piešia. Pagaliaus juk pats matai, jog su tokia partija, kuri krašte jokios pajėgos ir atspirties neturi, nėra ko labai derėtis, kaip matyti ir jų viršūnėje bankrotas pradeda įsivyruoti. Kaip Sveikas gali išaiškinti jų taktiką sudarant pirmąjį kabinetą, juk ta […] pažanga su ore kabančiu, bet laikinai blizgančiu štabu drįso į mus spjauti ir nusileisti tokiai silpnutei , vos vos gyvuojančiai Santarai. Galų gale kas išeina besibičiuliaujant su pažanga. Jie pasistengia užimti pirmąsias vietas, veda savo atsakomybe, krik[ščionių] demokratų nepaisydami politiką, priveda kraštą prie kracho, suirutės, suerzina žmones ir galų gale mes, krikšč[ionys] demokratai, turime savo pečiais tai visa išnešti. Ne, toliaus taip būt negalima. Jei pažanga nori egzistuoti, tegu glaudžiasi prie mūs ir po mūs sparnu tegu dirba, bet niekuomet mes po josios menkučiu sparneliu negalėsim patilpti“.

Užjūryje pažangininkus vertino kiek palankiau. Katalikiškasis JAV “Darbininkas” juos vadino grynai lietuvių inteligentų partija, savo pažiūromis artima krikščionims demokratams, bet taktika nuo jų besiskiriančia. Yra tvirti nepriklausomybininkai, savo veikloje vadovaujasi krikščionių doros dėsniais, bažnyčiai žada pilną laisvę ir autonomiją.

Grįžęs iš revoliucinės Rusijos, vienas iš krikščionių demokratų partijos steigimo iniciatorių Mykolas Krupavičius “Tėvynės sarge” pateikė savus vertinimus. Jis teigė, kad programiniuose punktuose Tautos pažanga nė puse lūpų neužsimena apie katalikybę ir griežtokai sprendžia, kad ji, „pasivadinusi tiltininkais, pasistačiusi tikslu vienyti priešingas griežtai sroves, neturi griežtos taktikos; ji eina labai vingiuotais keliais, kad vieniems patiktų ir kitų neužgautų“. Ir priduria, kažkas ją juokais, bet vykusiai pavadino partija „žingsnis pirmyn, žingsnis atgal“. Pažangininkui krašto politikoje negalima vadovautis katalikybės principais, o sekant tik tautos motyvais jie gali būti atmesti. 1919 m. pažymi, kad tai inteligentų, o ne darbo žmonių partija, palaiko žemės nuosavybę ir didžiuosius dvarų ūkius, nepriklausomybės klausimu dėmių kaip kairieji neturi, nė viena bažnyčia ar tikyba nebus valstybine, valstybei neleis kištis į jų vidaus reikalus,. Ypatingą susirūpinimą kėlė liaudininkų ir santariečų programiniai ketinimai atskirti bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos, siekį supasaulietinti švietimo įstaigas pavadino mirtinu šūviu į bažnyčios širdį.

Lyginant skirtingų krikščionių demokratų politinių sparnų atstovų M. Krupavičiaus ir Justino Staugaičio teiginius apie tautininkus, išsakytus 1920 ir 1923 m., pirmasis savo brošiūroje beveik nekomentuodamas tautininkų srovę kildina iš viltininkų ir vairininkų, pažymėdamas, kad Didžiojo Vilniaus seimo metu pasireiškė trys politinės srovės – socialistai, krikščionys demokratai ir tautininkai, kurių idėjinė užuomazga brendo Lietuvoje, programa buvusi „vystymosi stadijoj“, o partija – „kaip galutinai susiorganizavęs politikos vienetas“ – užgimė Rusijoje. Lietuvoje gi veikė A. Smetonos vadovaujama grupė, sudariusi stiprią frakciją Lietuvos Valstybės Taryboje, griežtai stojusią ant nepriklausomybės pagrindo ir valstybės gyvenimui įgijusi daug įtakos. M. Krupavičiui labai svarbu, kad pažangininkai prie katalikų darbo nesideda, laikosi nuo jo toliau, mokyklose pripažįsta ir „betikybinį stovį“, yra inteligentų, o ne darbo žmonių partija, keldama pirmaeiliu tikslu „tautą abstrakciniai – atitrauktai“, neturi griežtos ir nuoseklios taktikos, dažnai keičia veikimo būdus. Nors Tautos pažanga ir pavadinta artimiausia krikščionims demokratams, nes savo veiklą grindžia krikščioniškos doros dėsniais, tačiau bendradarbiavimas su ja negalimas, nes pagrindinis krikščionių demokratų tikslas yra darbo žmonių gerovė, o visa kita tik priemonės jam įgyvendinti. Buvusiam viltininkui J. Staugaičiui rūpėjo paaiškinti, kad tautininkų pranokėjams viltininkams tikybinė kova, kurioje jie stengėsi nedalyvauti ir būti nuošalyje, savųjų tarpe atrodė pražūtinga ir kenksminga tautiniam judėjimui. Kai 1905 m. revoliucija krašte pasireiškė, o ypač 1917 m. revoliucija Rusijoje pasirodė „visu žiaurumu“, pakrypo katalikų pusėn ir suprato, kad tikėjimas vienintelis tvirtas pagrindas tautai. Toliau dėstoma apie tautininkų po rinkimų į seimus liejamą pyktį ir tulžį ant krikščionių demokratų, jų, „vadų be kariuomenės“, atotrūkį nuo ekonominės ir socialinės realybės keliamų klausimų, bet lyginant su socialistais, Lietuvai pažangininkai nėra kenksmingi.

Tik pasibaigus rinkimams į Steigiamąjį seimą, krikdemiškame “Išeivių drauge” vertinimas dar buvo atsargus. Nors pažangininkai turėję gerų obalsių ir Tėvynės mylėtojų, bet per stipriai laikėsi senovės, buvo perdaug “bepartyviški”, kas dabar nėra manoma esant nuopelnu. Pastebėta, kad “turėjo rimtumo santykiuose su kitomis partijomis”. Kovos su klerikalizmu skelbėjams santariečiams skirti kandesni žodžiai – Lietuva atsisakė “tautos smegenų”, Santara patyrė visišką fiasko. Praėjus pusmečiui, vertinimas išlieka pakankamai nuosaikus: įtakos visuomenei neturi, nes neišplėtota organizacija, kaime partijos skyrių visai nėra, ir “šiaip nepasirūpino daugiau savęs populiarizuoti, žmonėms pasiaiškinti“. Lietuvos gyvenimui pakrypus kairėn, Tautos pažangai sunku “prie žmonių prieiti”, maža teprisideda kunigų. Dažnai vadinosi progresistais, gretose turi nemažą skaičių inteligentų, pirmieji stojo už nepriklausomybę, pažiūros į tikėjimą ir bažnyčią neaiškios, trokšta matyti valdžią stipria, kuri palaikytų tautos vienybę. Taip rašė konservatyviojo krikščionių demokratų sparno atstovas, kuriam rodėsi, kad dar yra vilties suartėti su tautininkais, nes krikščionys demokratai skils, o Ūkininkų sąjunga susilies su Tautos pažanga arba Politine ir ekonomine žemdirbių sąjunga. Tokios nuotaikos daliai krikščionių demokratų būdingos ir vėliau po I seimo rinkimų rezultatų, kada net teigta, jog ateityje visos katalikiškos partijos sudarys vieną partiją. Gana margame rašinyje “Laisvėje” Tautos pažangai priminta, kad su savuoju “Tėvynės balsu” turėtų būti daugiausia valstybiškai dirbti išmanančiais žmonėmis, turinčiais tradiciją, kuri yra ir bus apvainikuota garbės aureole. Tačiau tarp išmintingų dalykų A. Voldemaro straipsniuose kyšo partinė demagogija, nepatekus į seimus, temato valdžios darbuose blogį. Lietuvių inteligentai stokoja Vakarų Europos kultūros ir paskendę Rytų “barbarizme”, gi katalikams kovoje su bedieviais reikia vienybės, disciplinos, vieningos vadovybės. Neveltui II Lietuvos katalikų kongrese kai kurie kalbėtojai priekaištavo šiam laikraščiui, kad besilaikant bendros politinės linijos stengiasi būti visiems geras. Justinas Staugaitis, turėjęs patirties dirbti kartu su tautininkais Lietuvos valstybės taryboje, 1923 m. balandyje per rinkiminę II seimo kampaniją rašė, jog Tautos pažanga - vadai be kariuomenės, neturi pasisekimo liaudyje, nusiminusi ir apsivylusi, nepatekus nė į vieną seimą, tačiau kalti patys tautininkai, nepagaunantys gyvenimo gijos, nesuprantantys ekonominių ir socialinių klausimų, kuriuos šiandien kelia gyvenimas. Vėliau atsiminimuose teigė, jog per rinkimus į Steigiamąjį seimą A. Smetona tikėjosi perimti šlubuojančios sveikatos tautos vado Jono Basanavičiaus vietą, kadangi prieš bažnyčią nėra išsišokęs, rinkėjai turėtų už jį balsuoti. Pažymėdamas gyvą socialinių klausimų aktualumą kuriantis valstybei, rašė, kad tautininkai konservatoriškai nusiteikę nesiūlė jokių reformų. Tačiau kaip kompromiso šalininkas tuoj priduria, kad krikščionims demokratams pataikaujant vadų savimeilei būtų įmanoma bendradarbiauti Lietuvos labui.

Analizuojant I seimo rinkimų rezultatus, spaudoje pažymėta, kad Tautos pažangos ir Žemdirbių blokas gavo dukart daugiau balsų nei Steigiamojo seimo rinkimuose (arti 3 % ). Konservatyviosios jėgos pralaimėjo, nes nėra pakankamai susiorganizavusios, neužtektinai plačiai ir giliai varė rinkiminę agitaciją, smarkiai pakenkė per griežta Augustino Voldemaro opozicija esamai vyriausybei ir santvarkai. Pažangininkų vadai perlips sekantį rinkiminį slenkstį, jei bus “išmintingi ir vikrūs”. Daroma prielaida, kad pokarinėje Lietuvoje kaip ir Vakarų Europoje vystosi “kraštutiniai visuomenės sparnai”. Po rinkimų į II seimą būta platesnių bandymų įvertinti Lietuvos visuomenės politines orientacijas. Palyginus radikalų lietuvių tautos pabudimą ir sukrėtimą po I pasaulinio karo su kovomis kryžiuočių laikais, pabrėžta, kad trijų rinkimų rezultatai rodo lietuvių visuomenės pastovumą lietuviškų partijų atžvilgiu. Patraukliausi krikščionys demokratai ir jų blokas su radikalia programa kai kuriais ekonominiais klausimais ir “religiniu momentu”. Tautos pažangai nesiseka dėl ekonominių klausimų traktavimo. Valstybininkų skaičiumi jie stipriai nusveria krikščionis demokratus. Pažangininkai yra sakę, kad paagitavę būtų gavę kelias vietas. Dešinysis sparnas “jų nemato ir nenori matyti”. “Religinis momentas” pirmiausia pasireškia skirstymu į krikščionis ir nekrikščionis, antruoju žingsniu į tikinčiuosius ir bedievius. Kuri partija įsirašo punktą ginti tikybą, ta ir sumedžioja daugiau minios balsų. Mažiausiai susipratusiems, daugiausia svyruojantiems labiausiai reikšmingi ganytojiškų raštų žodžiai: “Kas ne su manim – tas prieš mane”.

Lietuvių tautininkų sąjungos įsikūrimą politiniai oponentai iš kairės vertino sociologizuotai. „Socialdemokrate“ akcentuota, kad tai stambiosios kaimo ir miesto buržuazijos organizacija, jungianti „apipešiotus 80 ha dvarininkus ir miesto vertelgas“. Liaudininkų spaudoje priminta, jog LTS organizatorė TPP yra bankrutavusi politinė jėga, nes per trejus rinkimus į seimus nepateko, o jos laikraščių opozicinė laikysena nevalstybiška ir skleidžianti juodą pesimizmą. Ir pati tautininkų ideologija plačioms masėms nepažįstama. LTS sumanytojai yra stambiųjų žemvaldžių, dvarininkų ir finansininkų valdymo sistemos šalininkai, todėl ginti visuomenės daugumos reikalų negalės, kadangi skaitlingiausius sluoksnius Lietuvoje sudaro vidutiniai ir mažažemiai ūkininkai ir lietuviai nėra nei dvarininkų, nei bankininkų, nei pirklių tauta. Tad derėtų atsisakyti tautininkų vardo, dėtis su lenkais dvarininkais ir žydų pirkliais bei bankininkais ir niekuo nesidangstant atstovauti jų reikalus. Tuomet gal ateitų į seimą. Be didesnių sociologinių pasažų „Drauge“ Kazys Pakštas parašė, kad pažangininkai, atliekantys Lietuvoje konservatorių vaidmenį, susiliejo su „Lietuvos atgimimo“ draugija, Santaros trupiniais ir „eile senoviškų žmonių, nenusimanančių šių laikų gyvenimo aplinkybėse“, primindamas ryškų neigiamą TPP požiūrį į vykdomą žemės reformą.

Dauguma rašiusių apie Tautos pažangą ją vadino inteligentų partija. Šioje terpėje neabejotinas tautininkų pirmtakų viltininkų nuopelnas – tai subūrimas nemažiausio būrio žmonių –pasauliečių ir dvasiškių – bendrai kultūrinei veiklai, kur svarbu tarpusavio pasitikėjimas, neįmanomas be artimo psichologinio bendravimo, visuomeninių dalykinių asmenybės savybių pažinimo. Tai ir žmogiškasis susidraugavimas, aibė intymiųjų saitų, kada susiformuoja ištisas jų tinklas, apimdamas svečiavimąsi, pažinčių ir korespondencijų ratus, ir vietiniams susibūrimams sudaro aplinkybes pakilti į aukštesnį pastovių ryšių lygmenį. Viskas spartėja esant atitinkamas idėjas skleidžiančiam spaudos organui, kuris privačius dalykus greičiau transformuoja į visuomeninius ir politinius.

Kad tautininkai, būdami “vienybininkais” ir “tiltininkais”, mažai dėmesio skyrė organizaciniams klausimams ar paprasčiausiai narių apskaitai, akivaizdu. Tik susikūrus Rusijoje 1917 – 1918 m. savo laikraštyje “Lietuvių balsas” šia tema paskelbė aštuonias žinutes ir 1918 m. sausyje Voroneže įvykusios partinės konferencijos aprašymą. Ir vėliau jų leidiniai šykščiai nušviesdavo partinį gyvenimą, išskyrus rinkiminių kampanijų laikotarpius. Ar vyko kokie pasitarimai, susirinkimai 1918 m. antrąjį pusmetį, grįžus daugumai narių iš Rusijos, težinome iš Jono Basanavičiaus autobiografijos, kurioje nurodomi du susirinkimai liepos ir rugsėjo 25 d. ir pažangininkų frakcijos Lietuvos valstybės taryboje “pokalbis” lapkričio 29 d.Tai greičiau susiję su pirmuoju lietuviškų partijų veiklą paskatinusiu dokumentu – Lietuvos valstybės tarybos statuto įteisinimu. 1917 – 1920 m. narių skaičių galima laikyti 150 – 200 šalininkų, kuris išlieka iki Lietuvių tautininkų sąjungos įkūrimo 1924 m. rugpjūčio 16 – 19 d. steigiamajame suvažiavime Šiauliuose. 1920 m. rugpjūčio 16 – 17 d. partinėje konferencijoje dalyvavo apie 30 žmonių, kad ji būtų teisėta pagal įstatus turėjo susirinkti ne mažiau penktadalio partijos narių. 1925 m. kovo 15 d. posėdyje LTS centro valdyba nutarė pakviesti karo valdininką iš Klaipėdos Adolfą Birontą “vyriausiuoju organizacijos inspektoriumi”. Iš skyrių bylų aiškėja, kad 1925 m. sausio mėnesį steigėsi Alytaus, Klaipėdos, Mažeikių, Telšių, Ukmergė skyriai, kovo – Šiaulių, spalio – Kaišiadorių, lapkričio Marijampolės, 1926 m. sausio mėnesį – Vilkaviškio, kovo – Raseinių. O kokia Tautos pažangos partijos ir Lietuvių tautininkų sąjungos narių statistika? 1925 m. pabaigoje veikė 19 skyrių, jungusių 297 narius. Į 1926 m. spalio 2 – 3 d. vykusį suvažiavimą atstovus atsiuntė 23 skyriai, dar 15 skyrių nebuvo atstovaujami. Tad sąjungos narių galėjo būti apie 500 – 600. 1928 m. birželio 30 d. visuotiniame LTS suvažiavime centro valdybos pirmininkas Vytautas Vileišis pranešime nurodė, kad 1927 m. sausio 1 d. sąjungoje buvo 38 skyriai, spalio 1 d. – 115 skyrių, o 1928 m. birželio 30 d. – 205 skyriai ir 12 kuopų su 3594 nariais. Spartus kiekybinis ir organizacinis šuolis, atsidūrus valdžios viršūnėje. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo prasideda naujas Lietuvių tautininkų sąjungos vystymosi etapas.

Pagrindinė tautininkų poveikio priemonė, nepatekus į seimus, liko spauda. Jos svarba suvokta kaip įtakos skaitančiajai visuomenei svertas ir nuo “Vairo” pasirodymo nuolat akcentuojama orientacija į inteligentiją, keliančią tautą valstybiniam gyvenimui.

Svarbiausias tautininkų spaudos organizatorius Juozas Tumas atsiduria Vilniuje 1918 m. pavasarį, o birželio 1 d. jau dirba “Lietuvos aido” redakcijoje. Per vasarą iš jos tarpo pranyksta nesantys tautininkų simpatikais, pavyzdžiui, P. Klimas. Krikščionių demokratų “Tėvynės sargas” piktinosi, kad gerokai prasiplatinęs, visoms politinėms srovėms palaikant, dabar oponentų atstovus net be jų žinios išbraukia iš redakcijos bendradarbių, ir įvertina – laikraštis nebėra bendras visų lietuvių organas, o tik vienos srovės – abejojant, ar tai naudinga visuomenei ir pačiam laikraščiui.

Alfonsas Petrulis, Vasario 16-osios akto signataras, pažangininkų Centro komiteto sekretorius, 1920 m. kovo 26 d. laiške Tumui pranešė, kad jo kandidatūra bus iškelta rinkimuose į Steigiamąjį seimą Telšių apygardoje, o Basanavičius – Kauno apygardoje. Skubino kuo greičiau perimti “Tautos “ redagavimą, nes pats tvarko komiteto susirašinėjimą ir vadovauja partijos rinkiminei kampanijai. Laikraštį norima leisti dažniau – dukart ar net triskart per savaitę. Dabartinė jo vedėja Jadvyga Chodakauskaitė – Tūbelienė, padedama Vytauto Petrulio (signataro brolio, vėliau krikščionio demokrato ir premjero), per daug apsikrovusi darbais. Reklaminis skelbimas krikščionių demokratų “Laisvėje” pranešė, kad “Tauta “ pasirodys 1919 m. lapkričio 12 d. kaip nepartinis kultūros ir politikos laikraštis, redakcijos nariai Dominykas Blynas, daktaras Vilius Gaigalaitis, Liudas Noreika. Dėl spaustuvininkų streiko išėjo savaite vėliau.Tarp autorių Tumo nėra – dar buvo Vilniuje, kur redagavo “Nepriklausomą Lietuvą”. Kaune atsirado 1920 m. kovo mėnesį.

Jau 1920 m. balandžio 26 d. Tumas pranešė Kauno miesto ir apskrities viršininkui – sutinkąs imtis pilnos atsakomybės už “Tautos” turinį ir nuo dvylikto numerio ją redaguos. Redakcijos būstinė buvo Tumo bute. Spausdino ją Valstybės spaustuvė iždo pinigais. 1930 m. Tumas glaustai ir vaizdžiai apibūdino leidinį: „Tauta“ blaivios vidurio žmonių politikos laikraštis –turėjo eit dukart per savaitę, darbas man buvo malonus, nes buvo „Vilties“ pakartojimas: ideologija sava, lėšų davė vyriausybė”. Lapkričio 5 d. pasirodė paskutinis “Tautos” numeris. Tautininkai pusė metų neturėjo spaudos organo ir jų publicistai glaudėsi “Lietuvoje” ar “Laisvėje”. L. Gudaitis bus taikliai pastebėjęs, kad tautininkams perėjus į opoziciją „nebeliko angų prie valstybės iždo“. Ko imtasi? Dar kovo pabaigoje dekanas Vladas Mironas išvažiuoja į JAV skaityti paskaitų ir rinkti aukų Tautos pažangai bei Politinei ir ekonominei Lietuvos žemdirbių sąjungai. Kunigų suvažiavime balandžio 6-7 d. buvo sudėti 645 doleriai. Tokios sumos kurį laiką pakako. Lapkričio 30 d. steigėjai Jokūbas Šernas, Vincas Kriaučiūnas ir Kazimieras Žalys finansų, prekybos ir pramonės ministrui pateikė registruoti akcinės bendrovės “Raštas ir spauda” įstatus. Gruodžio 17 d. juos patvirtino Ministrų Kabinetas. Pirmame įstatų nurodyta punkte, kad be išvardintų asmenų steigėjais dar yra “ir jų pakviestieji žmonės”. Bendrovės tikslas leisti knygas, laikraščius ir kitus spaudinius bei raštus, steigti spaustuves, cinkografijas, knygynus, popieriaus fabrikus. Pagrindinį kapitalą sudaro 300 000 auksinų, paskirstytų į 300 akcijų po 1 000 auksinų. 1921 m. balandžio 8 d. bendrovės vardu inžinierius K. Žalys ir V. Kriaučiūnas Kauno miesto ir apskrities viršininko prašė leidimo “Lietuvos balsui” (redaktoriumi numatytas A. Smetona). Spausdintų “Varpo” spaustuvė. Šis triskart savaitėje ėjęs laikraštis “pratraukė” iki tų metų spalio 19 d. Kitą dieną Tumas padavė prašymą leisti spausdinti politinį ir ekonominį vėl triskart savaitėje pasirodysiantį “Lietuvių balsą”, redaguojant A. Smetonai. Eilinis “Balsas” užsidarė prieš Kalėdas. Greit po Naujųjų Metų, sausio 5 d., Tumas kaip “Rašto ir spaudos” bendrovės valdybos vicepirmininkas paprašė leidimo iškart trims leidiniams: “Krašto balsui”, “Tiesos balsui” ir “Šalies balsui”. Redaguosiąs Liudas Noreika. Praėjo pirmasis pavadinimas. Bet ir vėl kaip ir prieškarinė “Viltis”, ėjusi triskart per savaitę, leidinys netapo ilgaamžiu. Spalio 29 d. pateikia prašymus leisti “Tautos balsą” (redaktorė Jadvyga Tūbelienė) ir “Tėvynės balsą” (redaktorius A. Voldemaras). Dienos šviesą išvydo abu, pirmasis prasilaikė arti pusantro mėnesio,o antrasis nuo 1922 m. balandžio 1 d. virto dienraščiu. Stengiantis apsidrausti 1922 m. sausio 5 d. dar prašė leidimo “Žemės balsui” (redaktorius Juozas Balčikonis), o 10 d. – “Liaudies balsui” (redaktoriumi nurodė patį save). Tolimesnė tautininkų spaudos istorija panaši, tačiau tarp organizatorių nefigūruoja Tumo pavardė. 1922 m. gruodžio 21 d. pareiškime Kauno miesto ir apskrities viršininkui Martynas Yčas pranešė, jog nuo Naujųjų metų sausio ketina leisti savaitinį politikos – visuomenės, mokslo ir dailės žurnalą “Vairas”, redaguojamą A. Smetonos. Tačiau pasinėręs į verslus savo užmojo įgyvendinti negalėjo. 1923 m. rugsėjo 12 d. naujos “pasitikėjimo bendrovės “Raštas” pilnieji nariai A. Smetona, M. Yčas, L. Noreika, Izidorius Tamošaitis, A. Voldemaras, Juozas Tūbelis ir Vincas Krėvė įgaliojo bendrovės reikalus tvarkyti Martyną Kuktą bei Jurgį Linartą. Kitą dieną M. Yčas savo kaip “Vairo” leidėjo teises perleido “Rašto” bendrovei. Taigi, grįžta prie “Vilties” leidimo organizavimo patirties, šįkart pajaus dydis ne 100 rublių, o 500 litų. Tačiau Kauno miesto ir apskrities karo komendanto 1924 m. vasario 25 d. nutarimu žurnalo leidimas sustabdytas visam karo stovio laikui. Prasidėjo “Vairų” era. Vasario 27 d. kaip bendrovės įgaliotinis J. Linartas prašo duoti leidimus “politikos – visuomenės mokslo ir dailės” savaitiniams žurnalams “Tėvynės vairas” (redaktorius L. Noreika), “Tautos vairas” (redaguos A. Smetona). Antrajam gautas leidimas įsigaliojo kovo 10 d. Ir epopėją užbaigia spalio 25 d. prašymas leisti savaitinį žurnalą “Lietuvis”, kurį redaguoti jau Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos pavesta rašytojui ir dramaturgui Petrui Vaičiūnui. Vėl keičiasi partinės spaudos finansavimo būdas, 1926 m. lapkričio 29 d įregistruojant Finansų ministerijos kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje, kooperatinę bendrovę “Tautininkas” (steigėjai Izidorius Tamošaitis, Antanas Merkys, Stasys Čiurlionis, A. Smetona, Vincas Matulaitis, valdybos nariai, išrinkti lapkričio 11 d. steigiamajame susirinkime - dekanas V. Mironas, J. Linartas, Zemgulienė), o tautininkų finansinės padėties perspektyva po valstybės perversmo iškart pagerėjo, nes L. Noreika gruodžio 28 d. Kauno miesto ir apskrities viršininkui pranešė, kad visuomenės, politikos ir literatūros laikraštis “Lietuvis” virs dienraščiu, taip pat išeis savaitinis “Tautininkų balsas”.

Tautos pažangos partijos organizavimosi eiga ir aplinkybės 1918 – 1923 m.

Apie partijos atsikūrimą Lietuvoje tegalime pateikti gana skurdžius faktus ir spėliones.. Tai susiję su pažangininkų kaip evoliucijos šalininkų abejingumu organizacinei pusei, inteligentijos vyravimu negausioje partijoje, daugelio lyderių užimtumu visuomeninėje ir valstybinėje veikloje.

J. Basanavičius autobiografijoje užfiksavo, kad 1918 m. liepos 10 d. dalyvavo Lietuvos tarybos frakcijos posėdyje, kuriame A. Smetona pranešė apie Urachą ir jo rinkimus, liepos 25 d. „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusiame TPP susirinkime, rugsėjo 25 d. vėl susirinkime redakcijoje, kur Alfonsas Petrulis pasakojo apie kelionę į Berlyną ir Šveicariją, o spalio 29 d. „Tautos pažangos“ frakcijos pasikalbėjime dėl Ministrų kabineto sudarymo. Įrašai rodo J. Basanavičių skiriant frakcijos ir partinius reikalus. Vlado Mirono 1941 m. kovo 26 d. NKVD tardymo protokole įrašyta: „Mūsų Tautininkų partija įsikūrė 1918 m. rugsėjo ar spalio mėnesiais. Tuo laiku Vilniuje Smetonos, Noreikos Voldemaro, Yčo ir mano iniciatyva įvyko 20 lietuvių inteligentų susirinkimas, kuriam pirmininkavo Noreika ir Smetona. Susirinkime nutarėme įkurti partiją, kurios pagrindinis tikslas būtų tautos pažanga, ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Veikusių tuo metu Krikščionių demokratų ir Liaudininkų partijos mūsų netenkino, nes pirmoji buvo tik bažnyčios rankose, antroji pasisakė prieš bet kokį bažnyčios dalyvavimą politiniame gyvenime. Mes buvome prieš tokius kraštutinumus ir todėl nusprendėme įkurti savarankišką partiją. Į partijos prezidiumą išrinkti: Yčas, Noreika, Voldemaras, Smetona ir Šernas. Partijos tikslai: sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, sukurti Lietuvos demokratinę santvarką, sujungti visas tautines partijas į vieną, neatidėliojant įvykdyti krašte agrarinę reformą ir kt. Tuo metu jau vyko pasirengimas rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Mes nusprendėm plačiau propaguoti savo partijos programą ir siekti, kad kiek įmanoma daugiau būtų išrinkta į Seimą mūsų partijos šalininkų. Bet 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį seimą mūsų Pažangos partija (dar teturėjo apie 100 narių) nelaimėjo nė vienos vietos […]“. Remiantis V. Mirono paminėtu Vilniumi, tai galėjo įvykti lieps 25 d., nes rugsėjo mėn. nei M. Yčo, A. Voldemaro, A. Smetonos nebuvo grįžusių iš užsienio, tačiau negalime atmesti ir vėlesnės atsikūrimo datos. Matyt, visas TPP gyvenimas ir veikla sukosi aplink frakciją LVT. 1921 m. Vladas Natkevičius sarkastiškai pažymėjo, kad 1918 m. Lietuvoje pažangininkų tebuvo tiek, kiek jų buvo LVT, liepos 13 d. kooptavus M. Yčą ir A. Voldemarą.

Liaudininkus piktino Justino Staugaičio ginama LVT, kuri išmetė iš Steigiamojo seimo rinkimų įstatymo punktą dėl rinkiminės agitacijos draudimo bažnyčiose ar maldos namuose, tačiau ne mažiau kritikavo ir oficioze „Lietuvoje“, trečiame numeryje, pažangininkų inspiruotą straipsnį, siūliusį bendrą partijų komitetą, kuris rūpintųsi rinkimine literatūra ir agitacija, išrenkant į seimą turinčius visuomenės pasitikėjimą ir mokančius gyvą darbą dirbti asmenis, nesvarbu kokia jų partinė priklausomybė. Socialdemokratų „Darbui“ atrodė, kad gindami žemės nuosavybės principą Žemdirbiai su TPP, daug žmonių palieka be žemės. Argumentas, kad išskirsčius dvarus sumažės žemės ūkio našumas, negali nusverti galinčio išaugti plataus socialinio žmonių nepasitenkinimo. Ūkininkų organo autorius A. Žemaitis, užsipuolęs „bepartyvius“ kaip saujelę pripuolamai susispietusių žmonių be programos ir neaiškių, už kuriuos nebalsuoti, Žemdirbius ir TPP pavadino ponų partijomis, kurios seime gintų dvarininkų ir stambesnių ūkininkų interesus. Todėl Ūkininkų sąjungai pakeliui tik su krikščionimis demokratais – darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų partija. A. Rimka vertindamas rinkiminę kampaniją manė, kad kova ėjusi dėl idėjų ir lietuviai pasirodė brandūs spręsti politinius klausimus. Net krikščionys demokratai nesiknisę po asmeninį kandidatų gyvenimą. TPP ir Žemdirbių pralaimėjimą komentavo kaip silpnutės lietuvių buržuazijos nesugebėjimą susivienijus prastumti bent vieną kandidatą, kai buržuazijai atstovaujantys lenkai ir žydai tai padarė. Tai, jo nuomone, rodo, kad „lietuviai savo masėje padėtimi bei pažiūromis yra pasilikę demokratai“. Socialdemokratai pažangininkų pralaimėjimą pavadino valdančiųjų politikos pasmerkimu.

Pralaimėjimas steigiamojo seimo rinkimuose TPP buvo skaudus ir nuviliantis. Kitą dieną po seimo atidarymo Kauno kuopos nariai nutarė šaukti partinę konferenciją. Ją numatė sukviesti rugpjūtyje. Pranešime skelbta: „Bus peržiūrėta partijos programa, jos vardas, santykis tarp valstybės ir bažnyčios, vietos savivaldybės, valstybės ūkis ir žemdirbių padėtis. Sąryšys su Šaulių sąjunga, Žemdirbių s-ga ir Nepartiniais“. Kviesti nariai ir pritariantieji (neribojant skaičiaus), taip pat pasiryžę blokuotis su TPP – Žemdirbių ir Nepartinių rinkti atstovai. Neguodė ir tai, kad sudarius su Santara ir krikščionimis demokratais bendrą sąrašą „Lietuvių vienybė“, L. Noreika ir A. Voldemaras pateko į Kauno savivaldybę.

Konferencijos eigos aprašymas „Tautoje“ rodo didžiąja dalimi atsisakius paskelbtųjų svarstymui klausimų. Rugpjūčio 16 d. atėjo 27 nariai ir 9 svečiai, kitą dieną narių buvo 29, o svečių sumažėjo iki 5. TPP pirmininko L. Noreikos ataskaitoje aiškinta, kad valstybės kūrimo darbe vildama didesniąją naštos dalį, partija neturėjusi laisvų žmonių ir laiko tinkamai dalyvauti rinkimuose į Steigiamąjį seimą. Kadangi seimas priėmė Laikinąją konstituciją, suteikiančią priešvalstybiniams gaivalams per plačią laisvę, nerasta galimybės dirbti valdžioje. J. Tumas raminamai pastebėjo – nėra didelio nuostolio, kad pažangininkai nepateko į seimą. Jis referavo apie valstybės ir bažnyčios santykius. Siūlė keisti ir išplėsti atitinkamus partinės programos punktus, o įstatuose pabrėžti narių doros dalykus. Tuoj šoko A. Voldemaras – Tautos pažanga politinė partija, priėmus Tumo siūlymus virstų asketų draugija, žmones morališkai tobulinti etikos, o ne politikos darbas. J. Tumas atsikirto: „Bet kada mūsų partija yra krikščionių partija, laikymasis krikščionių etikos dar nebūtų koksai ten davatkavimas ar asketizmas“.

Nors M. Yčas konferencijoje daug šnekėjo, tačiau į Centro komitetą nepateko. Gana inteligentiškai pasvarsčius programinius dalykus, partijos skausmas – rasti lėšų – pavesta Centro komitetui.

Tautininkai 1917 – 1926 m. – vienijimasis, vienybė, vieningumas

Atidžiau pažvelgus, XX a. tarpukario Lietuvoje rastume ne vieną tautinės linkmės partiją ir organizaciją. Tai ir pripažintos, literatūroje dažniau minimos Lietuvių tautininkų sąjunga, jos pirmtakė Tautos pažangos partija bei idėjinė partnerė Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga, rečiau tekstuose aptiksime Demokratinę tautos laisvės santarą (Santara), nepartinę Lietuvos atgimimo draugiją, Lietuvos ūkininkų partiją ar beveik neminimą Lietuvių katalikų tautos sąjungą. Jas daugiau ar mažiau sieja tautinės sąmonės stiprinimo, valstybės, tautos vienybės programinių prioritetų įgyvendinimo tikslai, skirtingos organizacine, partine veikla ir aktyvumo formomis politiniame gyvenime, socialine sudėtimi, idėjinėmis ištakomis, ideologine orientacija nacionalizmo vertybių hierarchijoje bei santykiuose su kitomis ideologijomis.

Ilgus metus XX a. pradžioje Kaune visuomeniniame ir politiniame lietuvių gyvenime reiškęsis advokatas Kazimieras Samajauskas ne kartą bandė išeiti į platesnę areną. Spalvinga nuo 1905 m. advokatavusio lietuvio asmenybė – pirmasis Šekspyro „Hamleto“ vertėjas, aforizmų autorius ir rinkėjas, idėjos apie Kauną kaip lietuvių judėjimo XX a. pradžioje centrą šalininkas, Kauno lietuvių II savitarpio kredito bendrovės tarybos pirmininkas, lietuviškų draugijų narys ir šelpėjas, spaudos korespondentas. Tačiau šiuo atveju svarbiau jo priklausymas 1905 – 1907 m. Lietuvių tautinių demokratų partijai. Ši, taip ir neišplėtusi veiklos per Lietuvą, Kaune paliko veikti 1906 m. sausyje išrinktą kuopos komitetą, kurio sekretoriumi buvo K. Samajauskas. Jis Didžiajame Vilniaus seime antrąją dieną pasiūlė nedelsiant svarstyti Lietuvos autonomijos klausimą, aktyviai dalyvavo rinkimuose į Dūmas. Ir po 1907 m. kuopos komitetas nenunyko, pavyzdžiui, padėdamas mieste neturėjusiai organizuotų savo šalininkų Lietuvos demokratų partijai.

1918 m. liepos 11 d. išrinkus Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tautinės pakraipos veikėjų terpėje savaime atsirado nepritariančių. Tačiau reikalas buvo baigtas lapkričio 2 d. monarchijos atsisakymu Lietuvos Valstybės Tarybos aplinkoje, paliekant tai galutinai spręsti Steigiamajam seimui. Kaune, matyt, vyko pusiau kuluarinė kova tarp monarchijos šalininkų ir priešininkų. Tad monarchijos nepriimtinumas daliai lietuvių visuomenės sukėlė respublikoniškas nuotaikas, pastiprintas tuomet įsigalėjusio demokratizmo ir revoliucinio ūpo.

Pirmasis bandymas gana nebūdingas tautinės pakraipos veikėjams – organizuotas nemaža žmonių surinkęs steigiamasis Lietuvių respublikonų partijos susirinkimas 1918 m. gruodžio 8 d. Vietiniams lietuviams matyt stebuklu rodėsi, kad bus tariamasi apie saviškų kėlimą į valdžią, legalios lietuviškos partijos kūrimą. Jį vedė buvęs varpininkas Jonas Kriaučiūnas. Svarstyta ekonominė krašto būklė, bet daugiausia kalbėta apie proporcinę rinkimų sistemą, moterų dalyvavimą rinkimuose ir kandidatų iškėlimą į Kauno miesto tarybą. Išrinkus naujos partijos komiteto pirmininku J. Kriaučiūną, iždininku – Alšauskį, nariais – Grybauską ir K. Vaičį, buvo numatyti ir keturi kandidatai į miesto savivaldybę – K. Samajauskas ir kiti. Rinkimai sėkmės neatnešė.

Partijos programa, paskelbta vokiečių X – osios armijos laikraštyje “Nauja gadynė”, rėmėsi dviem principinėm nuostatom: lietuviais kaip viešpataujančia kuriamoje valstybėje tauta ir respublikine valdymo forma. Trejų metų kadencijos seimas ketveriems metams renka Respublikos pirmininką (prezidentą), ūkininkai turi luominę savivaldą, žemės norma nedidesnė nei 200 lietuviškų margų, viršnormį išperka iždas ir išsimokėtinai perleidžia mažažemių ir bežemių nuosavybėn, tautinėms mažumoms suteikiama kultūrinė autonomija. Valdžios sąranga ir jos funkcijos aptariamos pakankamai detaliai, tačiau žmogaus teisių punktų nėra, išskyrus teisę rinkti ir būti išrinktam. Ryškus prioritetas skirtas tautai. Tačiau partija taip ir liko užuomazgoje.

Rengiantis rinkimams į I seimą jau ne Lietuvių respublikonų, o Lietuvos respublikonų partijos pavadinimu 1922 m. rugpjūčio 12 d. ji buvo įregistruota Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Prašymą registruoti įstatus pasirašė K. Samajauskas, kunigas Klemensas Anckaitis iš Sasnavos Marijampolės apskrityje, vaistininkas Adolfas Gerdvilis bei du valdininkai Antanas Drevinskas ir Klemensas Arminas. Programiniai pakeitimai susiję su tautinei srovei būdingu kultūros sureikšminimu, teigiant “Lietuvių idealas tegali būti aukšta, tautinė, lietuviška kultūra kaipo tikriausias Nepriklausomos Lietuvos laidas”, tautos vienybės gynimą, atsižvelgiant ne į atskirų partijų, bet visuomenės reikalus, pabrėžiant valstybės pirmumą, jai tobulinant santvarką bei valdymą, kuriant tautos kultūrą, mokslą, meną, techniką, pramonę, prekybą. Steigiamojo seimo viršenybei priešpastatomas penkeriems metams visos tautos renkamas prezidentas. Akcentuojamas aiškus valdžių pasidalijimas – Seimas tik leidžia įstatymus ir prižiūri jų vykdymą, visa vykdomoji valdžia priklauso Ministrų Kabinetui. Oficiozinė “Lietuva” Kauno kronikoje politinę naujokę pristatė kaip valstybingumo partiją.

Tačiau ir šį kartą plačiau veikti nesugebėjo. Partijos iniciatorius 1928 m. sausio 28 d. pranešime ranka įrašė lakonišką paaiškinimą: gyvavo apie metus, rinkdavosi tik valdyba. Toks sekimo respublikoniška tradicija lietuviškoje dirvoje finalas. Tai galima laikyti ir nepavykusiu, ir nepajėgiu realizuotis pakitusiame laike nutrūkusios tautinių demokratų veiklos tęsiniu.

Lietuvių draugijos aukštųjų Maskvos mokyklų moksleiviams šelpti kalendoriaus 1916 metams apžvalgoje, skirtoje lietuvių visuomeniniam gyvenimui 1915 m., rašyta, kad LDNKŠ kūrimasis parodė politinių srovių priešpriešą, o po ryškaus kairiųjų ir dešiniųjų susidūrimo pradėjo reikštis „vidurinė“, kompromisinė nuomonė, „giedrotis neturinčioji aiškesnių pažiūrų neorganizuotoji tautinė liberališkoji srovė“, tačiau visuomenėje taip ir neįgijusi gilesnių šaknų. Šis pastebėjimas netrukus pradėjo realizuotis - kairiuosius tautinius liberalus į politinę sceną privertė išeiti įvykiai LDNKŠ Petrapilio skyriuje, kur niekaip nepavyko ramiai išrinkti naujos vadovybės. 1916 m. gruodžio 4 d. pirmąkart šalia dešiniųjų (krikščionių demokratų) ir kairiųjų (liaudininkų) sąrašų S. Šilingas pristatė „Lietuvių kuopos“ sąrašą. Mykolas Januškevičius nuo kairiųjų pareiškė, kad šelpimo darbas iš dešiniųjų turi būti atimtas, kalbėję kunigai pasisakė prieš mišrų politinių srovių pagrindu sudarytą skyriaus komitetą, nes kairieji ardą draugijos vidaus gyvenimą ir daug ginčijasi. S. Šilingas nurodė sutartinio darbo būtinybę ypač sunkiu karo metu ir „Lietuvių kuopos“ vardu, „kuri lig šiol tylėjo ir kuri dabar priversta prabilti“, pasiūlė rinkti į komitetą po devynis atstovus nuo kiekvienos srovės. Deja, balsadėžėje rasta 815 biuletenių, kai susirinkusiųjų būta 670. Paraleliai dalis Maskvos lietuvių inteligentų, negalėdami solidarizuotis nei su kaire, nei su dešine srovėmis, gruodžio 16 d. susirinkime nutarė steigti Centro partiją, artimuoju tikslu iškeliant Lietuvos autonomijos klausimą, ateityje matant etnografinę Lietuvą federacijoje su kitomis šalimis.

Idėjinės ištakos siekė besimokančio jaunimo žurnalą „Aušrinė“, pasirodžiusį kaip „Lietuvos žinių“ priedą 1910 m. pradžioje. Pirmojo numerio vedamasis teigė, kad leidinys bus demokratiškas, nepartinis ir tautiškas. Vienas iš „Aušrinės“ įkvėpėjų buvo S. Šilingas, o aktyviausiųjų tarpe rasime Petrą Klimą. Čia mezgėsi ir ryškėjo kairiųjų tautinių liberalų nuostata kovoti su klerikalizmu.

1916 m. gruodžio pabaigoje baronas Stasys Šilingas bendraminčiams Maskvoje pranešė, kad lapkričio 20 d. tariantis dėl tautinės rinkliavos Laikinosios organizacinės komisijos grupė „palaidų inteligentų“ nutarė sudaryti „politinę ir kultūrinę grupę, kuri kol kas vardu (šabloniniu) tautininkų-demokratų atsistotų greta kitų trijų grupių – partijų Lietuvių Tautos: visuomenininkų, liaudininkų (socialistų – buvusių demokratų) ir krikščionių demokratų”. Būsimosios partijos žmonės – tai “veiklioji, demokratingoji ir radikalė Lietuvių tautos dalis tautiniu ūpu”, kurie laikysis „griežtos emancipacijos nuo kunigų ir dešiniųjų“. Pavadinimo pasirinkimą lėmė tai, kad taip buvę įprasta vadinti „visus palaiduosius žmones, netelpančius kairiojoj ir dešiniojoj [srovėse]“, nekilsią sunkumų dėl „egzistencinių teisių“, reikalingi nepartinių balsai, kad dešinieji negalėtų monopolizuoti tautininkų demokratų vardo, o dešinesnieji elementai „a la Tumas bus priversti eiti į krikščionis demokratus ir fermentuoti juos iš vidaus link kairės”. Maskvos lietuvių inteligentų sumanymas apibrėžtą pavidalą įgijo imperijos sostinėje. Stasys Šilingas manė, kad pradėti reikia nuo 10 – 15 žmonių kuopų steigimo Petrapily ir Maskvoje, kurios susilietų ir sudarytų partijos steigėjų grupę. Kiekvienas kuopos narys išrinktai komisijai teikia „palaidus užrašus“ ideologijai nustatyti. Pirmoji būsimosios partijos akcija turėjo įvykti artėjančiame LDNKŠ Petrogrado skyriaus susirinkime, kad jis „eitų tvarkoje“, o jo komitetas būtų sudarytas iš visų srovių ir dalyvaujant „darbininkų valstiečių“ atstovams. 1916 m. lapkričio 27 d. antrajame susirinkime Laikinoji organizacinė tautinės rinkliavos [mezliavos] komisija buvo sudaryta iš 8 narių – po 2 atstovus nuo krikščionių demokratų, liaudininkų, visuomenininkų ir tautininkų demokratų.

Pristatyti Maskvos kolonijos lietuviams ideologiniai naujosios idėjinės grupės principai buvo suformuluoti taip: „1. asmens turtingumu paremtas tautos pajėgų sintetinimas – sudėtine dalimi į žmonijos kultūrą įterpiamas; 2. demokratija – plačioji liuosybė, asmens nujaučiamos gilios kultūros ribose; 3. veikimas – amžinoji evoliucija, o evoliucijos pamate – asmens spinduliavimas į tautą ir žmoniją, o draug[e] gaivinančioji tautos ir žmonijos tverybos veikmė į besiplėtojančią asmens sielą;

4. Tauta – ieškojimo objektas, o ieškojimo takas – tautos sutvertieji turtai besitveriančiosios pajėgos ir jųjų analizė, kritika; 5. uždavinys – tautos gyvybės plėtojimas“.

Vėliau šie principai buvo tobulinami, tolimosios ateities ekonominio gyvenimo siekiniu laikant socializmą („darbo įrankių suvisuomeninimą“), tačiau kapitalizmas yra tik pereinamasis etapas ir bus įveiktas evoliucijos keliu, skatinant kooperaciją, einant į geresnį rytojų teisinės valstybės kaip demokratijos mokyklos keliu ir ugdant naują žmogų.1919 m. išleistoje programoje rašyta apie radikalią ekonominę reformą, „kuri pašalintų privatinį kapitalą – naudojimo įrankį,- ir darbą padėtų medžiaginės žmogaus gerovės pagrindan. Tokia reforma tegali būti socijalizmas […]. Socijalizmo tvarkoje teisingai aprūpinami žmonės, nustoję buvę naudojimo objektais, galės reikšti kiekvienas savo kultūros jėgą“. Du dalykai gerokai trukdė rengtis kovoti už įtaką lietuvių masėms – tai sąžinės laisvės ir kovos su klerikalizmu skelbimas bei žemės nuosavybės sampratos miglotumas – ji bežemiams ir mažažemiams nuomojama, nors iš dvarininkų priverstinai išperkama. 1917 m. gegužės 25 d. partinėje konferencijoje Petro Šalčiaus pažymėta, kad daug „ginčų ir neprijautimo“ radikalizuotoms masėms sukėlė santariečių atsišaukimuose skelbtas teiginys apie žemės išpirkimą.

1917 m. sausio 21 d. steigiamajame Petrapilio kuopos susirinkime Šilingas aiškino, kad lapkričio mėnesy iškilus tautinės mezliavos klausimui, galvota kaip greičiau jį įgyvendinti, įsteigiant komitetą, atstovaujamą visų apsibrėžusių politinių srovių – socialdemokratų, socialistų liaudininkų, krikščionių demokratų. „Palaidiesiems“ nebuvo kaip dėl savo pažiūrų dėtis į veikiančias partijas, tad tokiu svarbiu momentu teko skubėti kurti naują. Po susirinkimo nariais įsirašė daktaras Jurgis Alekna, Rapolas Skipitis, Balys Sruoga, Stasys Naginskas, Vladas Zikaras, Valerija Čiulionytė, Sergijus Klimas, Kazimieras Šalkauskis ir kiti.

Steigiamoji Santaros konferencija įvyko 1917 m. sausio 6 – 8 d. Maskvoje. Renkantis pavadinimą aiškus politinės naujokės autoritetas Petras Leonas siūlė vadintis Lietuvių tautininkų demokratų partija, Domas Šidlauskas – tautiškaisiais demokratais, P. Kerpė – Lietuvių tautos demokratų partija. Argumentas nevengti tautininkų vardo – partija centristinė – „stovi tarp dešinės ir kairės“. Tačiau iš 25 dalyvių (vėliau atvyko dar šeši) autoriteto pasiūlymą palaikė tik 4, prieš balsavo 6 ir 13 susilaikė. Balys Sruoga, reikšdamas revoliucinį ūpą, siūlė pasivadinti Laisvės sąjunga. Sekant taip pat politikos naujokės giminingos Amerikos lietuvių tautinės sandaros pavadinimu, sutarta dėl Demokratinės tautos laisvės santaros. Paskutinį pavadinimo žodį aprobavo Jonas Jablonskis. Kitą dieną išrinko devynių žmonių Centro komitetą: P. Leoną (gavo 27 balsus), Tadą Petkevičių, Stasį Šilingą, Kazimierą Šalkauskį, Vytautą Petrulį, Adomą Varną, Joną Liūdžių, Rapolą Skipitį, Petrą Šalčių. Kandidatais į komiteto narius išrinkti Joana Biržiškienė, Juozas Bagdonas, Vaclovas Sidzikauskas. Steigiamojoje konferencijoje buvo ir keturios moterys, kurios pirmą kartą turėjo teisę rinkti atstovus į Petrapilio lietuvių seimą, vykusį 1917 m. gegužės 27 – birželio 3 d.

Petrograde S. Šilingo buriamus bendraminčius Albino Rimkos redaguota bostoniškė „Ateitis“ apibūdino kaip „vidurio grupę“, atsiribojančią nuo tautininkų vardo, o darbais nuo klerikalų. „Amerikos lietuvyje“ buvo pabrėžta, kad Santara kairesnė už TPP, pagrindu imanti tautybės principą ir evoliuciją, esanti už tautų lygybę ir jų federaciją, bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir sąžinės laisvę, socializmą, Demokratinę Lietuvos Respubliką. Griežčiau vertino ateitininkai savo konferencijoje Voroneže 1917 m. birželio 2 – 13 d. Birželio 10 d. Vytautas Endziulaitis kalbėjo, kad ekonominėje dalyje TPP ir Santara „buržuiškos“, o krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos – „demokratiškos“. Tiek pažangininkai, tiek ir santariečiai turės pasisekimo inteligentų, o ne liaudies tarpe, taip pat šios dvi partijos atgrasina daugumą dėl savo neaiškumo ir svyravimų.

Petrapilio kuopos susirinkimuose nekart patarimo forma keltas klausimas, kad partijos nariai išstotų iš LDNKŠ Petrapilio skyriaus komiteto, nes jis klerikalų rankose. Nors politikos naujokams nebuvo kaip prieštarauti prieš kito pradedančiojo teisę dalyvauti bendruose politiniuose lietuvių organuose, bet tam kartui krikščionių demokratų įsteigtą Lietuvių katalikų tautininkų sąjungą toleravo pritariant jų atstovų buvimui vasario 11 d. politiniame lietuvių pasitarime, gavusiame literatūroje Mažojo seimo vardą. Vasario 7 d. susirinkime nutarta juos įsileisti, tačiau kad tai nebūtų precedentu ateityje; jeigu krikščionys demokratai nesutiktų pritarti Tautos tarybai be katalikų tautininkų ir išstotų, apseiti su kairiuoju sparnu. Ir vėliau ši sąjunga laikyta nenatūraliu politiniu dariniu, o tik krikščionių demokratų įkurta savo šalininkų balsams bendruose lietuvių organuose gausinti. Rugsėjo 20 d. partijos CK, svarstydamas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje partinę sudėtį, akcentavo, jog naujame politiniame organe jų atstovų nepageidautų.

Po pusmečio veiklos Santara patyrė krizę. Deklaruotas tautos jėgų vienijimo siekis, atsidūręs politiniame gyvenime, virto jos skaldymu. Kliovimasis revoliucine Rusijos demokratija nuvedė kartu su socialiniais radikalais – socialdemokratais ir socialistais liaudininkais – išardant Petrapilio lietuvių seimą. Rugpjūčio 16 d. partinės konferencijos metu P. Leonas nesutiko įeiti į partijos, kurios kūrimu taip rūpinosi, Centro komitetą. Petras Šalčius dienoraštyje rašė, kad daug ką kaltinęs lyderis visu aiškumu pasirodė kaip formalus logikas. Gal reikėjo spalio 22 d. svarstant Centro komitete socialistų liaudininkų skilimo klausimą, atsižvelgti į Kazio Griniaus siūlymą bendrai leisti „Santaros“ laikraštį?

Per antrą 1917 m. pusmetį santariečių požiūris į Lietuvos ateitį kiek keitėsi, tačiau išliko „pasaulinės demokratijos laimėjimo“ sąlyga. Spalio 27 d. iš Maskvos Jonas Navakas dar klausė ar būsimoje partinėje konferencijoje neketinama svarstyti, kokia turi būti Lietuva, ar nepriklausoma, ar kaip grupė „maskviečių“ mano turėtų užsiganėdinti plačia autonomija, panašia į Naujosios Zelandijos. Birželio mėnesį S. Šilingas konstatavo keletą politinio lietuvių pasaulio orientacijų Lietuvos ateities atžvilgiu: Lietuvos – Latvijos respublika, unija su Lenkija bei Gudija ir Ukraina (remia Vaclovas Bielskis, dauguma liaudininkų), Lietuva federacinėje Rusijoje (palaiko dauguma santariečių), glaudesnė federacija su Vokietija (A. Smetona, Pranas Dovydaitis, ne kurie socialdemokratai, katalikai tautininkai), konfederacija su Latvija ir Skandinavijos šalimis (P. Leonas, Jurgis Alekna, Ignas Šeinius). Federacinio Rusijos atsinaujinimo viltis ir perspektyva po Kijevo tautų kongreso rugpjūtyje, kuriame iš devynių lietuvių atstovų Santaros deleguoti du - Stasys Čiurlionis ir Jonas Jankauskas, ne taip gožė. Spalio 22 d. partijos CK nusprendė pasisakyti prieš dalyvavimą Rusijos Steigiamojo susirinkimo rinkimuose. Nors Juozas Bagdonas siūlė juose dalyvauti. Naujųjų metų išvakarėse CK svarstė Lietuvos Tarybos gruodžio 11 d. pareiškimą. Pilnai Lietuvos nepriklausomybei reikia „pasaulinės demokratijos laimėjimo“, o galutinę tautos valią turi pareikšti Steigiamasis seimas. 1918 m. vasario 24 d. posėdyje Ignas Jonynas kalbėjo, kad Lietuvai gresia ekonominio pavergimo pavojus iš Vokietijos pusės, reikia palaikyti ryšius su Antantės demokratijomis, Vasario 16-osios akte skelbiamas santykių su Rusija nutraukimas – klaida.J. Bagdono nuomone praverstų artimesni ryšiai su latviais ir estais. Po Brest-Litovsko taikos svarstyta ir organizuoto partiečių grįžimo į Lietuvą galimybė, tačiau sušaukti čia K. Šalkauskio pasiūlymu partijos suvažiavimą atsisakyta. Santariečiai tebetikėjo Lietuvos ateitimi atsinaujinusios Rusijos sudėtyje.

Gausėjant iš Rusijos grįžtančių lietuvių inteligentų, 1918 m. liepos 10 d. prieš Vilhelmo Uracho rinkimus Mindaugu II Lietuvos Taryboje, įvyko S. Šilingo pirmininkaujamas grupės santariečių pasitarimas Vilniuje. Kadangi liepos 13 d. du partiečiai – daktaras Jurgis Alekna ir Šilingas – turėjo būti kooptuoti į Tarybą, nutarta surašyti partijos pareiškimą dėl požiūrio į jos veiklą. Pasitarimo pirmininkas, konstatavęs, kad šeši iš dvidešimties LT narių sudaro politinį „vidurį“, siūlė kritiką apibendrinti. Šešiuose punktuose priekaištaujama, kad veikloje per maža „politinio veikimo“, nepaisoma parlamentinės tvarkos, LT prezidiumas izoliuojasi nuo likusių narių, per maža pastangų susiartinti su grįžusiais iš Rusijos inteligentais, per mažai atsispiriama vokiečių spaudimui. Kitą dieną platesniame pasitarime prijautę Santarai LT nariai Jurgis Šaulys ir Petras Klimas išaiškino Uracho išrinkimo motyvus ir partijos, pasisakiusios už demokratinę respubliką pasaulio tautų federacijoje, Centro komitetas be savo pirmininko P. Leono šiam politiniam sprendimui pritarė.

Tačiau, kad ir turint iš savo tarpo kelis ministrus Augustino Voldemaro, Mykolo Šleževičiaus ir Kazio Griniaus kabinetuose – P. Leoną ir R. Skipitį – daugiau pasiekti nepavyko (žemės ūkio ir valstybės turtų ministro Jono Aleksos bei susisiekimo ministro Tomo Norus-Naruševičiaus partinė priklausomybė kelia neaiškumų dėl pritarimo dalyvavimui vyriausybėje iš Santaros CK pusės). 1919 m. gegužės mėn. krikščionių demokratų „Laisvė“ charakterizavo Santarą kaip neskaitlingą liberalios tautinės inteligentijos, mokančios susitaikyti su socialistais, partiją. Būdama buržuazine (to meto žodyne ne liaudies reikalų gynėja) žmonių reikalais nesirūpina ir neveikia jų tarpe. Žemės klausimu pasisako už priverstinį viršnorminės dvarų žemės išpirkimą, kad sudarytų valstybinį žemės fondą, kurio sklypus išnuomotų žmonėms. Pasak leidinio sausio mėnesį Valstybės konferencijoje buvo 2 santariečiai, 7 pažangininkai, o krikščionių demokratų – 93. Kazys Pakštas iš Berno Šveicarijoje rašė į JAV, kad Lietuvos Valstybės Tarybą po papildymo sudarė 13 krikščionių demokratų, 11 pažangininkų, 8 Santaros, socialdemokratų ir liaudininkų atstovai, 2 nepartiniai („bepartyviai“), 7 gudai, 3 žydai sionistai (iš viso 44 nariai). Jam Petras Klimas pasakojęs, kad II Ministrų Kabinetas sudarytas koalicijos dėl socialinių reformų „vykinimo“ ir krašto gynimo pagrindu, o jame dešinei atstovauja pažangininkai, viduriui – Santara, kairei – krikščionys demokratai, liaudininkai ir socialdemokratai. Santara labai daug vilčių siejo su Steigiamuoju seimu.

1920 m. sausio 12 d. „Santaros“ vedamajame buvo užsiminta apie partiją, turinčią šalyje minimalią įtaką, kuri pasiryžo šalies valdymą paimti į savo rankas,- taip kirsta pažangininkams, tačiau „išdidaus spjaudymo į visuomenę“ gana. Dėl kandidatų į Steigiamąjį seimą požiūris kaip kritikuotų pažangininkų, išskyrus nuopelnus nepriklausomybei – rinkti žinomus veikėjus, kilusius iš liaudies, išėjusius aukštuosius mokslus, patyrusius ir tolerantiškus. Balsuoti už santariečius reikia, nes jų tarpe vien valstiečių vaikai, prasimokslinę ir „savo pačių darbu ir gabumais pasikėlę ligi aukščiausių vietų“, gerovės žmonėms sieks atsargiai, trokšta visų vienybės ir santarvės. Tačiau vedamajame, aiškinusiame partijos programą ir siekius rašyta apie servitutų naikinimą, o ne žemės davimą ūkininkams. Partinių kandidatų sąrašuose buvo rašytojai Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, vienas Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjų Matas Šalčius, tautinio atgimimo veteranas varpininkas Juozas Bagdonas ir kiti žinomi visuomenei veikėjai. Vasario 22 d. Kauno kuopos susirinkime M. Šalčius kalbėjo apie rinkiminį blokavimąsi su kitomis partijomis. Siūliusi tik Valstiečių sąjunga. Buvo pabrėžta Santaros kryptis į Vakarus – tvarką ir rimtį, o ne į Rytus – anarchiją ir vargą, nepritarta kraštutinumams nei iš kairės, nei iš dešinės, nes abu vedą į suirutę. Susirinkime dalyvavę Nepriklausomųjų klubo atstovai siūlė blokuotis su jais ir pažangininkais. Nutarė reaguoti tik po oficialių pasiūlymų, bet jų nesulaukta. Išleistame rinkiminiame plakate Santara žadėjo tvarką, ramybę ir Lietuvos žmonių vienybę. Gi atsišaukime Santaros CK surašė konkrečius siekinius: sujungti visas Lietuvos dalis, Steigiamąjį seimą padaryti pilnu krašto šeimininku, kuo greičiau išdalinti dvarų žemes bežemiams ir mažažemiams, nustatant pakeliamą atlyginimą už žemę, užtikrinti ūkininkams žemės ir turto neliečiamybę. Ir šiuo atveju nuosavybės klausimas paprastam rinkėjui liko neaiškus. Rinkimuose kaip ir TPP patyrus triuškinantį pralaimėjimą, save kildinantiems iš „Aušros“ ir „Varpo“ aplinkos ir laikų, beliko piktintis, jog politiniai varžovai apšaukė ponų partija, o laimėjo daugiausia žadėję ir šūkaloję apie save. Kone pakartotos pažangininkų porinkiminės išvados. Idėjiniai priešininkai nepagailėjo, svarstydami rinkimų rezultatus. Albinas Rimka ragino atsisukti į darbo žmones, nes partijai gresia žlugimas. Konservatyvusis „Išeivių draugas“ džiūgavo, jog Lietuva atsisakė „Tautos smegenų“ ir Santara su TPP patyrė politinį bankrotą. Socialdemokratai rašė - inteligentai liberalai labai troško būti valdžioje, tačiau į mases nėję, derėtų grįžti pas liaudininkus demokratus. „Laisvė“ pralaimėjimo priežastimi įvardijo nutolimą (?) nuo demokratijos ir darbo žmonių baimę, nesugebėjimą nusitverti laiko dvasios. Po kelių metų Santaros veikėjus šiame laikraštyje jau vadino slaptais socialistais. Esmine rinkimų pralaimėjimo priežastimi vienas iš „Laisvės“ autorių laikė inteligentų partijų – TPP ir Santaros – kone luominiu požiūrį, suskirstant visuomenę į ponus ir mužikus, inteligentiją ir liaudį. Steigiamojo seimo rinkimuose gautas 2591 balsas, tik miestuose peržengus vieno procento ribą. Akivaizdų triuškinantį pralaimėjimą rodė „Santaros“ laikraščio leidimo nutraukimas ir savarankiškas nedalyvavimas sekančiuose dviejų seimų rinkimuose.

Santaros partija vėl buvo registruojama 1925 m. P. Leono, R. Skipičio, Jurgio Aleksos, Tado Petkevičiaus ir P. Šalčiaus kovo 25 d. prašymu Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruota po savaitės (balandžio 4 d.). Toje pačioje byloje yra ir R. Skipičio 1928 m. birželio 22 d. įrašas, kad buvo likviduota 1926 m. vasario mėnesį.

Baigiantis II seimo kadencijai, prieš tai krikščionims demokratams atsisakius koalicinių vyriausybių, tautinės pakraipos stovykloje, ryškėjo ir konsolidacijos, ir ideologinio apsibrėžimo bei atskirties tendencijos. Pradėjus tartis dėl vienijimosi daliai nuosaikiųjų tautininkų, 1924 m. pavasarį Kostas Nekvedavičius (Nakvidavičius), pašalintas iš Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos, balandžio 14 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistravo Lietuvos darbo žmonių partiją. Tikslas - „suvienyti visus Lietuvos darbo žmones į vieną galingą tautinę šeimą ir stovėti tautos nepriklausomybė sargyboje“ ir ginti juos nuo kapitalistinio išnaudojimo (šeši steigėjai įrašyti darbininkais, o pretendentas į lyderius – visuomenės veikėju). Paliekama dvarams norma sumažinta iki 60ha. Daug vietos skirta darbininkų problemoms. Tačiau devynių steigėjų pasirašyti dokumentai liko popieriuje.

1924 m. vasarą kuriantis Lietuvių tautininkų sąjungai, pavieniai Santaros veikėjai taip pat mąstė apie grįžimą į politiką. Kurti ūkininkų reikalus ginančią partiją galutinai apsispręsta rudenį. Kitų metų gegužės 3 d. kartu su Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos atstovais pasitarime suderino būsimos partijos programinius dalykus, konstatuodami, kad ji reikalinga, nes žemės ūkio reikalai blogėja, padidėjo nedarbas, ūkininkai susiskaldę. Birželio 28 d. Santaros CK sukvietė dar vieną pasitarimą „ūkininkų susivienijimo reikalu“. Iš provincijos suvažiavo apie 100 žmonių. Buvo pažymėta, kad Žemdirbiai turi subūrę šalyje apie 100 skyrių. Pati partija įregistruota gruodžio 16 d., pirmininku išsirinkus Joną Aleksą. Paskelbtame Lietuvos ūkininkų partijos programos projekte nurodoma, kad ją organizuoja Santara, Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga ir „kai kurie nepartiniai visuomenės darbininkai“. Tikslas - suvienyti ūkininkus, kad jie galėtų išsirinkti sau palankesnį seimą. Partinės rietenos iš ekonominių ūkininkų organizacijų turi būti pašalintos. Galima rasti įrašytų tautinei pakraipai būdingų dalykų – susijungimas su Lenkija pražudė senąją Lietuvą, Vilnių reikia atvaduoti, žemės reforma turi būti vykdoma atsižvelgiant į krašto žemės ūkio gamybą. Yra ir kompromisinių teiginių Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos atžvilgiu: tikyba tobulina žmogaus dvasią, tačiau jos panaudojimas pasipelnymui ar politikai turi būti griežtai smerkiamas. Kaip nuolaida Žemdirbiams įtraukta 200 ha nenusavinamos žemės norma, kuri steigiamojo suvažiavimo buvo išbraukta. Projekte didelis dėmesys skirtas gyvulininkystei ir kelių tinklo kaime vystymui, žemės ūkio ir naujakurių kreditavimui, švietimui, numatyti Žemės ūkio rūmai.

Ketinimas kurti ūkininkų partiją, kuriems atstovauti pretendavo tiek krikščionys demokratai, tiek ir liaudininkai, politinių priešininkų buvo sutiktas ir kritiškai, ir skeptiškai. Krikščionių demokratų sąjungininkė Lietuvos ūkininkų sąjunga savo įstatuose fiksavo, jog sieks „a) gerinti ūkinį, dorinį ir dvasinį ūkininkų padėjimą, remiantis krikščionybės dėsniais; b) kelti supratimą ūkininkų luomo vertybės; c) palaikyti ir apsaugoti ūkio žemės nuosavybę.“ Atmetus krikščionybės dėsnius, panašių tikslų siekė ir Ūkininkų partijos sumanytojai bei liaudininkai. „Lietuvos žinių“ 1925 m. gruodžio 20 d. numeryje buvo aiškinama, kad naujoji partija yra prieš dabartinę žemės reformą, ūkių skaldymą, už nuosavybės principo stiprinimą Lietuvoje, todėl nėra socialistinė.

1926 m. vasario 14 d. į steigiamąjį suvažiavimą atstovus atsiuntė apie 50 kuopų, priklausiusių Politinei ir ekonominei Lietuvos žemdirbių sąjungai, nes Santaros būta tik kelių. Žemdirbiai skilo, vieni prisidėdami prie LTS, kiti – prie LŪP., kažkuri skyrių dalis neapsisprendė. Centro komiteto prezidiumo pirmininku tapo R. Skipitis, o P. Leonas – tik Centro komiteto nariu. Rinkimų į III seimą kampanijai rengėsi rimtai, kviečiant apskričių kuopų priešrinkiminius suvažiavimus. Oponentai iš kairės kaip įprastai išvadino ponų gynėjais, o krikščionys demokratai – bedieviais ir socialistais. III seimo rinkiminės kampanijos atsišaukimuose LŪP kaltino Ūkininkų sąjungą išdavus ūkininkų interesus, žadėjo konkrečias žemės ūkiui gerinti skirtas priemones. Kandidatų į seimą sąrašuose, pavyzdžiui, Panevėžio rinkiminėje apygardoje įtraukti ir generolas Teodoras Daukantas, ir profesorius Juozas Tonkūnas, Jonas Yčas, Vladas Kurkauskas, Jonas Fledžinskas. Skelbiamas šūkis kvietė ūkininkus pabusti ir laikytis išvien. Surinkus virš 18 000 balsų, seimo nariais tapo du LŪP atstovai.

Formaliai LŪP buvo uždaryta 1932 m. kovo 18 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko nutarimu už įstatų nesilaikymą. Partijos atstovai III seime R. Skipitis ir Jonas Aleksa žinojo apie rengiamą perversmą ir padėjo legalizuoti jo pasekmes. J. Aleksa ir Jonas Jankevičius, vadovaudamiesi „Tėvynės gelbėjimo“ mintimi, sutiko dirbti A. Voldemaro Ministrų Kabinete, vėliau šiam sprendimui pritarė ir partijos CK. 1927 m. balandžio 12 d. A. Smetonai paleidus seimą, LŪP perėjo į opoziciją, nors Centro komitete nebuvo vienybės dėl tautininkų propaguotų Konstitucijos pakeitimų. Perėjimas į opoziciją ypač P. Leonui įgijo garbės išlaikymo atspalvių, iškart po gruodžio 17-osios aiškia bendradarbiavimo ir buvimo kabinete sąlyga iškėlus griežtą Konstitucijos laikymąsi. 1929 m. išvakarėse P. Šalčius dienoraštyje įrašė: „ Vėliau dėl pažiūrų į Konstitucijos keitimą iš valdžios išėjo ir perėjo į labai griežtą opoziciją. Dėl to neteko daugelio savo narių paramos, nes faktiškai tautininkai vykdo tą pačią programą, kuri yra ir Ūkininkų partijos, „tik eina nedemokratiniais keliais“. Ir perėjus opozicijon pastebimas tam tikras blaškymasis. Nėra aiškaus lyderio, neaiški ideologija ir partijos ateitis.“. Kaip partija faktiškai nustojo veikusi 1928 m., uždarius „Ūkininko balsą“. Tačiau didžiausias smūgis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos mėginimas, pasinaudojant valdžia, priešakyje su J. Aleksa, nepaklususiu LŪP CK valiai pasitraukti iš A. Voldemaro vyriausybės, plėsti socialinę atramą kaime, organizuojant nuo 1927 m. savą ekonominę ūkininkų organizaciją „Lietuvos ūkininkų vienybė“.

Tai sakytume partija - meteoras - efemeriškai pasirodžiusi 1917 m. po Vasario revoliucijos Rusijoje, įnešusi daug sumaišties ir išardžiusi lietuviškų partijų pasiektą sutarimą.

M. Krupavičiui Katalikai buvę buržuazine, o tuometiniai krikščionys demokratai – darbo žmonių partija. Sąjungos steigimosi aplinkybės esančios neaiškios. Teigė, jog didesni skirtumai tarp jų pasireiškė tik Lietuvių seime Petrapilyje. Kad kūrimosi priežastys rodėsi miglotomis tik 1917 m. į platesnę areną išėjusiam veikėjui, būtų lyg ir tiesa. Tačiau čia įžvelgtinas konservatyviųjų krikščionių demokratų elementų būrimasis, naujose sąlygose savotiškai pratęsiant viltininkų tradiciją. Tai radikalų atstovui nebuvo priimtina. P. Leonas taip dėstė apie partijų santykius Lietuvių tautos taryboje: „Mes santarininkai, aimums, vieni su dešiniaisiais realaus darbo plote nuo pat karo pradžios kovodami užtektinai gavome patirti, kad be Lietuvių krikščionių demokratų partijos yra dar daug ortodoksnesnės ir dešinesnės – katalikų partijos. D. T. L. Santaros žmonėms, anų metų aušrininkams, teko uoliai kovoti su katalikų partijos užuomazga Šveicarijoj ir Seinuose vienu metu besimezgančia. Turėjome rimtai varžytis kas pirmiau žodį tars – mes ar jie. Ir laimėjome tuomet mes, o ne jie. „Aušrinė“ išvydo pasaulį anksčiau nei „Ateitis“. Ir nurodo Sąjungą buvus silpną, nuolat tempiamą, vadovaujamą ir atstovaujamą krikščionių demokratų. Panašiai kaip M. Krupavičius tautinius katalikus įvertino kauniškė „Vienybė“ kaip daugiau besirūpinančius bendraisiais tautos, o ne darbo žmonių reikalais. Gi Vladui Natkevičiui, aktyviam Santaros nariui, 1918 m. pabaigoje Katalikai – tai ultraklerikalinė organizacija, su krikščionimis demokratais tilpdavusi Lietuvių liaudies sąjungoje Rusijoje, vien Petrograde turėjusioje apie 3 000 narių, o kitur 60 skyrių su 10 000 rėmėjų. Kad Katalikai 1917 m. buvo pajėgūs krikščionių demokratų konkurentai liudytų jų frakcijos dydis Lietuvių seime Petrapilyje gegužės 27 – birželio 3 d. Iš išrinktų 320 atstovų krikščionių demokratų frakcijai priklausė 41, o Katalikų - 32 atstovai. Katalikų frakcijai vadovavo profesorius Blažiejus Česnys ir karininkas Adomonis. Per atstovų rinkimus bendradarbiavo su TPP. Pavyzdžiui, Petrogrado Narvos vartų rajono susirinkime bendras kandidatas A. Voldemaras pralaimėjo socialistui liaudininkui Stanislovui Lukauskiui, advokatui iš Šiaulių, pirmajam gavus 108, o antrajam – 171 balsą.

Laikinoji organizacinė tautinės rinkliavos [mezliavos] komisija, svarstydama 1916 m. gruodžio – 1917 m. sausio mėnesiais Mezliavos komiteto sudarymo klausimą, paliko jį net neįpusėjusi. Sausio 16 d. posėdyje S. Šilingas pateikė Maskvos lietuvių siūlymą sudaryti be Lietuvių atstovų Dūmoje kuopos ir nuolatinį politinį organą Lietuvių tautos politinei valiai reikšti. Taip pradėta aptarti Lietuvių tautos tarybos sumanymą. Ją sudarytų pasireiškusios keturios politinės srovės (socialdemokratai, tautiniai demokratai, krikščionys demokratai, socialistai liaudininkai), deleguodamos po lygų atstovų skaičių. Liaudininkai ir socialdemokratai pripažino esant bendratautinių tikslų, tačiau buvo nusiteikę pasitenkinti tarpusavio informavimo biuru. Klausimą galutinai spręsti turėjo platesnis visų partijų pasitarimas vasario 11 (24) d., literatūroje gavęs Mažojo seimo pavadinimą. Sausio 30 d., ketvirtame komisijos posėdyje, kunigas Juozas Vailokaitis priminė, jog krikščionybę savo pagrindu laikančios srovės netapatintinos vien su krikščionimis demokratais ir pratęsė, kad egzistuoja dar keturios: viltininkai, katalikai, „Žagrės“ agrarijai ir darbininkai krikščionys. Kunigas Nikodemas Raštutis iškėlė klausimą apie šių srovių atstovų pakvietimą į būsimąjį partijų pasitarimą., o J. Vailokaitis pranešė, jog dalyvauti pageidauja ir Katalikai su vairininkais. Kazimieras Šalkauskis formulavo, kad politinė srovė turi būti vertinama partiniu masteliu, t. y. turėti principus ir programą, skiriančią nuo kitų srovių, būti pasireiškusia visuomenėje. Vėliau Mažajame seime pridėtas reikalavimas turėti Centro komitetą. S. Šilingas priminė, kad tokios nuostatos laikytasi projektuojant 1916 m. vasario mėn. lietuvių karo pabėgėlių šelpimo organizacijų suvažiavime nutartą steigti Jungtinę tarybą. Vasario 3 d. svarstant Mažojo seimo klausimą, socialdemokratas Vaclovas Bielskis pasiūlė Katalikams su viltininkais sudaryti 10 „palaidųjų“ sąrašą (penkios vietos paliktos būsimiesiems pažangininkams, buvusiems „Vairo“ šalininkams), nes sutarta kiekvienai pasireiškusiai srovei deleguoti į partijų pasitarimą po 15 atstovų. Dar sausio 30 d. J. Vailokaitis prisistatė Katalikų įgaliotu atstovu, o vasario 3 d. posėdyje ultimatyviai pareikė – neįsileidus į Mažąjį seimą Katalikų, jame nebebus ir krikščionių demokratų.

Pats sumanymas kurti naują partiją, matyt, atsirado, kai komisijoje nepraėjo pasiūlymas steigti Mezliavos komitetą vyskupysčių atstovų pagrindu. Iškilus lygaus partijų atstovavimo reikalui, krikščionys demokratai (radikalų inicijuota partija įkurta pusmečiu vėliau) taktiniais sumetimais, siekiant sulyginti dešiniųjų (krikščionys demokratai ir pažangininkai) ir kairiųjų (socialdemokratai, liaudininkai, santariečiai) balsus būsimoje Lietuvių tautos taryboje, sumanė kurti, pasak Kazimiero Rėklaičio atsiminimų, naują partiją, kuri atstovautų Lietuvoje esamą srovę – tautininkus katalikus. Pavyzdžiu atsiminimuose nurodytas prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Tai ir buvo natūrali įvykių eiga lietuvių krikščioniškiesiems demokratams, tačiau porevoliucinės nuotaikos tikinčiųjų mases radikalizavo ir priešaky atsidūrė radikalai.

Gal kairieji ir būtų susitaikę su Katalikų įteisinimu Lietuvių tautos taryboje, tačiau krikščionys demokratai su pažangininkais žengė grėsmingesnį žingsnį kovoje dėl įtakos liaudžiai. Kovo 5 d. susirinkę apie 70 asmenų nutarė steigti visuomeninę kultūrinę organizaciją lietuvių karo pabėgėliams Rusijoje šviesti ir tautinei sąmonei stiprinti. Išrinkta komisija įstatams parengti. Nuo TPP pateko jos iniciatoriai ir kūrėjai Juozas Tumas ir Liudas Noreika. Kovo 12 d. įvyko steigiamasis Liaudies sąjungos susirinkimas, patvirtinęs paruoštus įstatus. Susirinkime pažangininkų lyderiai pareiškė pripažįstą tokios organizacijos reikalingumą ir naudą, bet valdyboje dirbti atsisakė, o dėl tolimesnio dalyvavimo sąjungos veikloje savo nusistatymą pažadėjo pranešti vėliau. Sąjungos tikslas „organizuoti lietuvių liaudį ir tuos, kurie yra iš liaudies kilę arba kuriems liaudis rūpi, kelti lietuvių visuomeninį susipratimą ir ginti jų reikalus religijos, politikos, socialinio gyvenimo ir ekonomijos srityje“, rengiant paskaitas, susirinkimus, steigiant švietimo ir visuomenines įstaigas, spausdinant ir platinant „gerus raštus“. Stoti galėjo lietuviai katalikai, besirūpinantys viešojo gyvenimo sutvarkymu katalikų religijos principais. Sąjungos narystės formuluotė vienybės šalininkams pažangininkams nebuvo priimtina, todėl veikti joje atsisakė. Matyt, tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir TPP pirmininko Martyno Yčo konfesinė priklausomybė. Tokios organizacijos įkūrimą galima suprasti kaip tautinių kultūrinių pagrindų kūrimo tęsinį, būdingą ramų kultūrinį darbą dirbti nusiteikusiems dešiniesiems, tačiau M. Krupavičiaus liudijimu ji turėjo sutelkti kuo daugiau žmonių ir padėti atitraukti darbininkus nuo socialistų įtakos. Jau Lietuvoje 1918 m. kauniškė „Vienybė“ rašė, kad Liaudies sąjunga turėjo suvienyti plačias lietuvių katalikų, branginančių bažnyčią ir tėvynę, minias, nėra politinė partija, o turi žmones auklėti ir šviesti. Pažymėjo, kad kėlė lietuvių tautinę sąmonę. Gegužės 24 d. steigiamajame suvažiavime buvo atstovų nuo 40 skyrių ir apie 6000 narių. Vėliau skyrių padidėjo iki 70.

Ar kairieji pripažino egzistencines Katalikų teises? Vinguriuotai aiškindamas Santaros poziciją, Petras Leonas kaip polinio gyvenimo naujokės atstovas teisę būti Lietuvių tautos taryboje ir jos organuose Katalikams pripažino, tačiau neslėpė ir viliojančios perspektyvos, šiems pasitraukus, būti vieninteliu „centru“ tarp penkių partijų. Kovo 24 d. TPP, Santaros ir krikščionių demokratų balsais Katalikai buvo palikti Taryboje. Po balsavimo socialdemokratai ir liaudininkai pareiškė, kad pripažinus Lietuvių katalikų tautos sąjungą, pasitraukia iš Laikinojo Lietuvos valdymo komiteto, Tarybos komisijų. Kovo 26 d. socialdemokratai įteikė raštą, kuriame deklaravo pasitraukią iš Tarybos, nes įtraukus antirevoliucinius gaivalus – Katalikus, jie nesiims atsakomybės už liberaliosios buržuazijos klaidas ir susitaikėliškus sprendimus, stabdančius revoliucijos eigą, suvaržant revoliucinės darbininkų klasės energiją. Po kelių dienų tą pat raštu pareiškė socialistai liaudininkai, apibūdinę Katalikus kaip krikščionių demokratų padarą savo pozicijoms stiprinti ir pridėjo – apie savo išėjimą praneš ir Rusijos valdžiai. Katalikai pareiškę, kad nenori griauti Tarybos, 26 d. iš jos pasitraukė. Paliko Tarybą ir krikščionys demokratai, kurių spaudoje vėliau buvo juntama opozicinė dvasia jos nutarimams. Tada iniciatyvos ėmėsi Liaudies sąjungos CK balandžio 19 d. sukvietęs visų partijų ir organizacijų atstovus dėl būsimojo Lietuvių seimo., o po trijų dienų pati Taryba paskelbė jo sušaukimo datą – gegužės 27 d. Kadangi Tarybą sudariusios partijos – liaudininkai, pažangininkai, santariečiai – atmetė siūlymą visuomeninėms organizacijoms dalyvauti tvarkant rinkimų į seimą eigą, gegužės 15 d. Liaudies sąjungos CK nutarė dalyvauti rinkimuose Petrograde atskirai…

Šis sprendimas ateitininkų konferencijoje Voroneže birželio 10 d. sulaukė prieštaringų vertinimų. Sąjunga pradžioje plačiai dirbo tarp žmonių, bet susidėjus aplinkybėms ėmėsi daugiau politikos reikalų. Po Vasario revoliucijos keletas veikėjų sumanė Vokietijos katalikų pavyzdžiu įsteigti Liaudies sąjungą. Referavęs apie ją J. Gruodis pavadino partija ir siūlė permąstyti ateitininkų požiūrį. E.Turauskas kalbėjo, kad Sąjunga tetiko Petrograde. Petras Karvelis dėstė: vieni suprato, kad ji grynai politinė, kiti gi, kad kultūrinė organizacija, jos tikslas einamajam momentui netinkamas. Buvo pasiūlyta rezoliucija Sąjungą panaikinti. Nusvėrė Vytauto Endziulaičio nuomonė – prilyginti politinei partijai negalima, nes ji liaudies auklėjimo mokykla, neša tautinę spalvą, tačiau steigti skyrių Maskvoje pavojinga - čia žmonės baidosi partijų, tai griautų krikščionių demokratų partiją. Referentas argumentavo: jei norima atsispirti socialistams, ateitininkams Sąjungą palaikyti reikia. V. Endziulaičiui Katalikai priklausė „tautiškesnių“ Rusijoje susidariusių lietuvių partijų grupei kartu su TPP ir Santara, o po krikščionių demokratų Katalikai su TPP antraeilės partijos. P. Karvelis manė, kad Rusijoje Katalikai veikia neaktyviai, nėra apsisprendę, tačiau liks politine partija ir Lietuvoje turės pasisekimo. Nuo pažangininkų skiriasi darbininkų ir agrariniu klausimu.

„Rygos garse“ 1917 m. balandžio mėn. paskelbta trumpa Katalikų programa ir CK narių sąrašas (kunigai Kazys Rėklaitis, Juozas Laukaitis, J. Didžiulis bei Juozas Januškevičius, Juozas Paškauskas, Vincas Totoraitis, Julija Žilevičaitė). Atstovais Lietuvių tautos taryboje nurodyti K. Rėklaitis, J. Januškevičius, J. Žilevičaitė, Laikinajame Lietuvos valdymo komitete – J. Laukaitis (jis buvo išrinktas Sąjungos pirmininku) ir Boleslovas Pečkauskas. Katalikų tikslu skelbiama tautos laisvė ir lietuvystė bei katalikystė kaip programiniai principai. Galima rasti tuometines revoliucinės aplinkos paveiktas programines klišes – idealą (demokratinė respublika tautų federacijos pagrindais), žemės fondą, privalomai išperkant viršnormines dvarų žemes, servitutų panaikinimą, streikų laisvę, socialinį draudimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (tikybos, sąžinės, spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų, asmens neliečiamybė), pradinį mokslą (privalomas ir nemokamas), kovą su kapitalizmu kooperacijos pagalba. Punktai, susiję su tikėjimu, pradedami naudojant religijos, o ne katalikybės sąvoką („1. Religija turi viešumos teisę, kuri yra apsaugota pamatiniais valstybės įstatymais. 2. Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendrija yra juridinis asmuo, turįs teisę liuosai valdytis, veikti, įgyti savo savybę [nuosavybę]“), mokyklose tarp kitų dalykų turi būti mokoma religijos, ir baigiama, kad „kituose dalykuose bažnyčios santykius su valstybe nustato pati lietuvių tauta“. Tai matyti trumpa pažyma, įteikta Lietuvių tautos tarybos komisijai, turėjusiai iki kovo 25 d. patikrinti įeinančių į ją partijų objektyviuosius požymius. Per kovo 26 d. Tautos tarybos posėdį Katalikams net neleido ramiai perskaityti deklaracijos.

J. Staugaitis 1922 m. liepos 5 d. per Seinų vyskupijos kunigų susirinkimą Gižuose kalbėjo, kad Rusijoje susikūrė ne viena katalikiška krikščionių demokratų partija, bet ir Sąjunga, kuri grįžus susidėjo su TPP ir Žemdirbiais. Retsykiais, kai iškildavo tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimo ar susirūpinimo tautine sąmone problemos, kildavo ir Liaudies sąjungos klausimas. Taip 1919 spalio 14 d. Panevėžio dekanato kunigų konferencijoje nutarime pageidauta organizuoti lietuvių katalikus į Liaudies sąjungą, kur galėtų dirbti įvairių srovių ir partijų žmonės, varydami vien kultūrinį darbą, nes pertvarkyti Katalikų veikimo centrą jau per vėlu.

Per Vilniaus konferenciją 1917 m. rugsėjį krikščionys demokratai ne tik surengė steigiamąjį partijos susirinkimą, bet ir pabandė organizuoti Lietuvių valstiečių ūkininkų sąjungą (dar vadinama „smulkiųjų žemininkų sąjunga“), kelsiančią pilietinį valstiečių susipratimą, kovą dėl teisių sulyginimo su kitais luomais ir ekonominio būvio pagerinimą. Susirinkę apie 30 konferencijos delegatų valstiečių išrinko laikinąjį sąjungos komitetą iš trijų narių (kunigai Spūdas ir Karbauskas [Karbauskis] bei K. Ralys). 1918 m. liepos 27 d. Aleksandras Stulginskis išleido mėnesinį ūkio ir kooperacijos laikraštį „Ūkininkas“. Jau antrame numeryje raginta ūkininkus spiestis į ūkio draugijas. Kitame pasirodė ir Lietuvių ūkininkų draugijos įstatų projektas. Šiai draugijai nepakeliui su „Žemvaldžių sąjunga“ kaip sulenkėjusių dvarininkų, trokštančių vadovauti valstybės atstatymui, rankose esančia organizacija. Matyt, kontaktų būta, nes dvarininkai atmetę lietuvių siūlomas demokratines sąjungos įstatų pataisas. Tad nuo draugijos persiorientuota į platesnių veiklos mastų sąjungą. 1918 m. lapkričio mėn. buvo išspausdintas jos įstatų projektas. Nariais kaip Vokietijoje gali būti ūkininkai vyrai ir moterys, katalikai ir protestantai, o taip pat, nepamirštant inteligentų, „kiekvienas žmogus, kuriam rūpi ūkio reikalai arba turi su ūkiu santykių“. Sąjunga turi būti sudaryta krikščioniškai demokratiniais pagrindais ir siekti „a) gerinti ūkinį, dorinį ir dvasinį ūkininkų padėjimą remiantis krikščionybės dėsniais; b) kelti supratimą ūkininkų luomo vertybės; c) palaikyti ir apsaugoti ūkio žemės nuosavybę“. Žodis žodin jie perkelti į Lietuvos ūkininkų sąjungos įstatus. Tekste minimi kreditai žemės ūkiui, ūkininkavimo kultūros kėlimas, kursų, kooperatyvų steigimas, parodų organizavimas, aprūpinimas pagerintų veislių gyvuliais, trąšomis ir kt. Sumanymas rodo krikščionių demokratų siekimą įsitvirtinti pagrindiniame lietuvių visuomenės sluoksnyje netolimoje ateityje, teikiant apčiuopiamą naudą savarankiškai politiniame gyvenime nepasirengusiems dalyvauti kaimo žmonėms. O jų tikslas paimti į savo rankas kooperatinį judėjimą bei ekonomines organizacijas dar nuo prieškarinių laikų, kai varžymosi trintis slopino „Žagrės“ ir „Ūkininkų draugovės“ kooperatyvų Marijampolėje plėtojimąsi ir augimą, 1922 –1924 m. virto aiškiu ketinimu, išreikštu Kooperacijai remti komiteto 1924 m. vasario 15 d. kreipimesi į krikščionių demokratų veikėjus – sekančius rinkimus į seimą laimės turintys daugiau ekonominių organizacijų ir joms patys vadovaujantys. Traukė finansinė paspirtis - pelno atskaitymai katalikų politinei ir kultūrinei veiklai. Tokiai pozicijai atsirasti įtakos turėjo mintis, kad kairiųjų rankose esantys kooperatyvai dalį gauto pelno skiria socializmui ir bedievystei propaguoti bei socialistų spaudai šelpti. Kai buvo kritikuojama Politinė ir ekonominė Lietuvos žemdirbių sąjunga, toks kooperatinių, ekonominių ir profesinių sąjungų mišinys su politika pačioje krikščionių demokratų spaudoje politinei organizacijai atrodė neleistinu. Grynai ekonominių ir politinių dalykų sujungimas partinei organizacijai gali būti pražūtingas – turės kurti savas profesines sąjungas arba tapti grynai politine partija. Redakcijos prieraše paaiškinama: „Regis minimoji „partija“ toliau siekia. Ji, kiek aišku, seka Ukrainos „chleborobais“ (turėtos omeny Ukrainos demokratinė žemdirbių partija ar Ukrainiečių žemdirbių valstybininkų sąjunga, su kuriomis susijusios pakankamai savitos konservatoriškos V. Lipinskio kurtos ideologinės nuostatos). Birželio 9 d. Marijampolėje susirinkę Ūkininkų sąjungos skyrių įgaliotiniai atmetė atvykusių Žemdirbių siūlymą jungtis, nes ekonomikos srityje sėkmingai darbuotis galima tik per grynas profesines sąjungas be jokios politikos, o partiją politiniam darbui pasirinks tinkamą savo pažiūromis. Pati Lietuvos ūkininkų sąjunga ekonominės veiklos atsisakė tik 1927 m. vasario mėn., kai ekonominės veiklos funkcijas perdavė besisteigiančiai Lietuvos Ūkininkų kooperatyvų sąjungai.

Kai Saliamonas Banaitis pasiūlė išrinkti į Steigiamąjį seimą kuo daugiau inteligentų, redakcinėje pastaboje paprieštarauta – dauguma jame turi priklausyti žemdirbiams. Vėliau jis rašė, jog žemdirbiai – kertinis Lietuvos gerovės pamatas, inteligentai privalo padėti jiems organizuotis, o nebemanyti kaip caras ir jo bernai, kad nesuprantą savo reikalų, politinės jėgos išnaudoja žemdirbius saviems tikslams ir juos skaldo. Partijų programos per bendros, teigė S. Banaitis, Sąjunga pirmiausia kelia ūkinius reikalus ir visus su tuo susijusius dalykus, o tik po jų – politinius, rūpinsis visų žemdirbių gerove. Dvarus reikia dalinti kuo greičiau, nes tai – lenkinimo lizdai. Pirmojo „Žemdirbių balso“ (1919 m. spalio 7 d.) kreipimesi į skaitytojus buvo teigta, kad rūpės trys pamatiniai dalykai – ekonominiai-politiniai, tautiniai, tikybiniai. Lietuvoje negali būti kitos politikos kaip tik tokia, kuri remtųsi žemdirbių reikalais. 1922 m. sausio 17 d. po pusmečio pertraukos pasirodęs „Žemdirbių balsas“ vedamajame pirmaeiliais uždaviniais laikė žemdirbių padėties pagerinimą, ūkių atstatymą ir pelno už parduodamus žemės ūkio gaminius didinimą, o ne politinius tikslus. Valstybė nepajėgi išspręsti žemdirbių problemų, užsienio praktika rodo, kad apsirūpinti gali tik suinteresuotų žmonių „organizuota visuma“ kaip sąjungos Danijoje, Vokietijoje, kurioms priklauso beveik visi tų šalių ūkininkai, todėl savo ekonominiams ir ūkiniams reikalams patenkinti būtina susitelkti žemdirbių sąjungoje. Oficiozinė „Lietuva“ pranešdama, kad Ūkininkų sąjungos suvažiavime 1922 m. sausio 15-18d. dalyvavo Žemdirbių ir Valstiečių sąjungų atstovai, pastebėjo: kalbėta apie ūkininkų organizacijų susibūrimą į „vieną galingą organizaciją“[išskirta mano – A. G.]. Skaudžiai ir emocingai mintis aptariant ūkininkų padėtį Lietuvoje 1921 m. lapkričio 29 d. per Žemdirbių konferenciją išreiškė K. Daugirdas, kalbėdamas apie žemdirbius kaip kitų luomų politikos vergus, nes rambūs ir abejingi savo likimui, laikas „išmušti“ iš seimo atstovus „okupantus“. Kunigo Kazimiero Pakalniškio nuomone valstybės šeimininkais turi būti ūkininkai, siekiant pergalės I seimo rinkimuose reikalinga didelė politinė partija su jiems pritaikyta programa. II seimo rinkiminiame „Pažangos-Žemdirbių bloko“ atsišaukime (1923 m. balandžio-gegužės mėn.) „Broliai ūkininkai žemdirbiai!“ įtrauktas teiginys, kad Lietuva – ūkininkų valstybė ir valdžia turi būti jų. Nors tai palydima ketinimų mažinti valdininkų skaičių, valdymo išlaidas ir pan. ar tautininkams būdingų teiginių apie luomų interesų derinimą ir jo tikslus – pagerėjus ūkininkų padėčiai, palengvės ir darbininkams. Įgyvendinant ekonomines Sąjungos nuostatas, S. Banaitis, J. Jakimavičius, J. Kavaliūnas – buvę LVT nariai, agronomas D. Protopas, V. Žemaitis, J. Gavėnas, A. Vereckis ir kiti steigė akcinę bendrovę „Žemdirbių gerovė“ su milijono auksinų kapitalu. 1920 m. rugsėjo 13 d. Ministrų Kabineto patvirtintuose įstatuose nurodyta, kad bendrovė steigs pramonės įmones ir dirbtuves „Lietuvoje reikalingiems žemės ūkio dalykams gaminti ir ūkio gaminiams perdirbti“. Finansų, prekybos ir pramonės ministras, steigėjams prašant, prailgino 5000 akcijų pasirašymo terminą iki 1921 m. rugsėjo 13 d.

Vertinant tarpukario Europos politinę sistemą, pastebėsime, kad Vidurio ir Rytų Europoje būta savarankiškų organizaciniu ir ideologiniu požiūriu valstiečių partijų. Skirtingai nuo žemyno Vakarų ši socialinė grupė buvo silpnai diferencijuota ir įvairiose šalyse sudarė nuo 70 iki 90 procentų visų gyventojų. Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, mažiau Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje išliko stambūs žemvaldžiai, ir valstiečiai labiau kentėjo ne nuo kapitalistinių santykių, o jų neišsivystymo. Tokiu būdu regione išliko sąlygos egzistuoti skaitlingam valstiečių sluoksniui ir jo savimonei. Valstiečių partijos kūrėsi XIX–XX a. riboje paraleliai buržuazinėms ir darbininkiškoms partijoms. Valstiečių organizacijos aktyviai dalyvavo tautinių atgimimų judėjimuose ir nacionalinių valstybių tapsmo procesuose. Prahoje veikė Agrarinis biuras arba kitaip vadinamas Žaliasis internacionalas. Net rusų emigracija buvo įtakota valstietiškos stichijos idėjų ir 1924 m. Pitirimas Sorokinas Čekoslovakijos sostinėje paskelbė „Agrarizmo ideologiją“. Jai būdinga pripažinti valstietijai kaip žemę įdirbantiems savininkams unikalų socialinį vaidmenį, jos išskirtinumą valstybiniame gyvenime ir tautiškumo išsaugojime, gebėjimą tapti atskira politine jėga, žemdirbio darbą pačiu garbingiausiu ir liaudies gerovės pagrindu. Atsižvelgiant į susiklosčiusius santykius su žemės ūkio produkcijos vartotojais buvo formuluojami visokeriopos kooperacijos kaime vystymo uždaviniai, o agrariniai pertvarkymai rėmėsi valdomos žemės maksimumo nustatymu ir likusios išdalinimu valstiečių nuosavybėn, ją išperkant parlamentų nustatytomis kainomis. Stengtasi formuoti darbinę žemės normą. Socialinė ekonominė valstybės politika turėjo sudaryti palankias sąlygas žemės ūkiui vystytis, o pramonė galėjo plėtotis kaip pagalbinė agrariniam sektoriui.Agrarizmo ideologai laikė valstietiją jėga, kuri dėka savo socialinių, dvasinių, moralinių ir kitų savybių, gali padaryti visuomenės tvarką teisingesne. Tokie kaip Milanas Hodža Slovakijoje ar Aleksandras Stambolijskis Bulgarijoje propagavo trečiąjį kelią visuomenės vystymesi. Ryškiausias pavyzdys būtų Žemdirbių liaudies sąjungos (partija pasiskelbė 1901 m.) valdymas Bulgarijoje 1920 – 1923 m. ir jo nutraukimas valstybinio perversmo būdu. Neišvengta valstiečių vaidmens sureikšminimo ir Lietuvos visuomenėje, ką ypač pabrėžė savo pareiškimuose Žemdirbiai. Tai liudija nacionalizmo ideologinį atvirumą, kai rūpi ne doktrinos grynumas, o efektyvumas įtakojant liaudį. Tad viena iš nesutarimo su pažangininkais ašių buvo Sąjungos deklaruotas žemdirbių išskyrimas ir laikymas pagrindiniu luomu Lietuvoje bei krašto gerovės pagrindu. Per Žemdirbių kongresą 1922 m. vasario 20-21 d. A. Smetona kalbėjo, kad Steigiamojo seimo partijos yra miestų luomų įtakoje – pirklių ir fabrikantų, susitelkusių juose krūvon ir turinčių daug inteligentų. Žemdirbiai turi tverti stiprią partiją, bet neskelbti savo diktatūros ir nekovoti su kitais luomais, o apsaugoti savo interesus ir derinti su kitais.

Akivaizdu, kad Žemdirbiai buvo neparankūs krikščionių demokratų politiniai oponentai, nes skirtingai nuo pažangininkų, besiorientuojančių į „tautą“, jie buvo laikyti pabėgėliais iš krikščionių demokratų stovyklos, pretendavo atstovauti didžiausiam lietuvių sluoksniui – ūkininkams, nusiteikę organizuoti masinę partiją ir aktyviai plėtojęsi 1921 –1922 m., savo ideologiniuose postulatuose pagrindinėmis išskyrė krikščioniškąsias ir tautines vertybes. 1922 m. sausio mėn. iš „Ūkininkų frakcijos“ Steigiamajame seime išstojo Antanas Šilgalis, motyvuodamas, jog Darbo federacijos atstovai seime gožia ją ir turi didesnės įtakos krikščionių demokratų lyderiams, todėl ginti ūkininkų interesų neįmanoma. Gegužį pasklido gandai, kad iš frakcijos Steigiamajame seime išstoja keletas narių ir bus įkurta Žemdirbių frakcija. Rugpjūčio pradžioje naują frakciją keturiese sudarė Jonas Valickas, Antanas Šilgalis, Jurgis Marčiulionis, daktaras Klemensas Vaitiekūnas, per Steigiamojo seimo rinkimus buvę krikščionių demokratų sąrašuose kaip nepartiniai, patekę į juos kaip įtakingi vietiniai veikėjai. Baigiantis seimui, balsuojant po III-ojo skaitymo už Konstituciją, Žemdirbių vardu pareikšta, kad Konstitucija yra „tiktai grynas pataikavimas aklam demokratizmui“, bet atmetus nusibrauktų trejų metų darbas, todėl frakcija parems, kad išvengus taip ilgai jos laukusiame krašte nepasitenkinimų, o gal ir suirutės. Kovo mėnesį Žemdirbiai ėmėsi iniciatyvos įkurti aukų rinkimo badaujantiems Rusijos lietuviams komitetą, vadovaujamą Zofijos Smetonienės, o surinkę pakankamą kiekį pinigų ir maisto, nugabeno į Saratovo guberniją 1863-ųjų metų sukilimo tremtinių palikuonims, parodydami turį organizacinių sugebėjimų ir garsindamiesi visuomenėje. Justinas Staugaitis prieš rinkimus į II seimą klausė, kodėl Žemdirbiai nenori dėtis su Ūkininkų sąjunga. Laikydamas Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos iniciatorius pabėgėliais iš LVT krikščionių demokratų frakcijos, kurių netenkino per didelis darbininkų palaikymas ir ūkininkų reikalų nepaisymas, įsivyravęs frakcijoje ir partijoje, pažymėjo Žemdirbių eilių margumą: „bepartyviai“, buvę pirmeiviškos Marijampolės Ūkininkų draugovės nariai, vėliau prisidėję kai kurie dvarininkai. Daugumą sudaro „šiek tiek prasilavinę“ ūkininkai ir keletas neveiklių inteligentų. Žemdirbiai, atsiradę ne laiku, neturi lyderių, todėl jiems ir nesiseka rinkimuose. „Lietuvos ūkininke“ juos pavadino žemvaldžiais, kurių vadai patys žemės nedirba ir gyvena miestuose, o jų siūlomą palikti žemės normą - naudinga dvarininkams. Vėliau liaudininkų leidinyje rašyta, kad Žemdirbiams Marijampolės apskrityje, jų tvirtovėje, priklauso patys stambieji ūkininkai, kadaise buvę pirmeiviškos „Ūkininkų draugovės“ nariais. Taigi, net „cicilikavę“, bet nebelikus išnaudotojų rusų valdžios ir smarkios kovos su klerikalizmu, neliko ir kuo pridengti socialinius interesus. Mykolas Krupavičius prieš II partijos konferenciją konstatavo, kad krikščionys demokratai iš savo gretų pašalino buržuazinių pažiūrų dešiniuosius, turėdamas omenyje vieną iš Žemdirbių įkvėpėjų S. Banaitį. Šiam jie buvo per kairūs.

Kai II valstybės konferencijoje 1919 m. sausio mėn. Lietuvos valstybės taryba buvo papildyta ūkininkų atstovu Juozu Kavaliūnu, tai Saliamonas Banaitis ir nepartinis Juozas Jakimavičius bandė kalbėti jų vardu, bet nesutiko krikščionys demokratai. Vasario mėn. LVT balsuojant dėl žemės mokesčio įstatymo būsimieji Žemdirbiai pritarė jo mokėjimui dukart metuose. Taip pat aštriai kėlė padegėlių aprūpinimo miško medžiaga klausimą. Negavę vietos LVT Senjorų konvente (frakcijų seniūnų sueigoje) persiskyrė su krikščionimis demokratais. Paminėtina ir kita konkreti priežastis. Adomas Prūsas atsiminimuose paliko tokį epizodą iš 1919 m. pradžios: „[…] matydavau, kad pas S. Banaitį susirinkdavo daug tuomet žinomų asmenų ir jie apie kažką slaptai tardavosi. Pasirodo, kaip vėliau S. B. paaiškino, tarėsi apie perversmą. Jie buvo sudarę jau naują Ministrų kabinetą ir manė tai padaryti žemdirbių partijos ir vienos kariuomenės dalies padedami, kurios vadas lankėsi pas S. B. ir prižadėjo paramą“. Tuomet vienas iš Prekybos ir pramonės banko sumanytojų gyveno pas S. Banaičio bute, po lova lagamine laikydamas iš Vilniaus parsigabentų 400000 markių, kurios galėjo būti panaudotos perversmui, nes banko valdyboje vyravo pažangininkai ir konservatoriai iš krikščionių demokratų tarpo. Tačiau iš Rusijos grįžę radikaliai nusiteikę krikščionys demokratai buvo pakankamai artimi kairiesiems ir išlaikė koalicinį Ministrų kabinetą.

Steigiamasis Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos susirinkimas įvyko 1919 m. balandžio 28 d. Dar to mėnesio 16 d. išrinktas keturių asmenų organizacinis komitetas (LVT narys S. Banaitis, A. Žilinskas iš Garliavos, J. Gavėnas iš Vilkaviškio aps. Ir K. J. Skinkis iš Šakių aps.). Steigiamajame susirinkime Banaičio bute Kaune dalyvavo du LVT nariai Jonas Smilgevičius, J. Kavaliunas ir 12 atstovų iš Marijampolės, Šakių ir Tauragės apskričių bei minėtos Garliavos. Laikinojoje sostinėje skyrius (pirmininkas daktaras Rokas Šliūpas, antrasis vicepirmininkas prelatas J. Januševičius), atėjus apie 50 žmonių, įsteigtas 1922 m. birželio 9 d., o rugpjūčio 14 d. sudaryta Kauno aps. valdyba (pirmininkas K. Marčiulionis, apskrityje veikė 10 skyrių). Tai buvo pavadinta dideliu įvykiu Žemdirbių tarpe, nes prisijungė būrys inteligentų, o Kaune juos buvo daugiau pritraukiusios kitos politinės srovės. Sąjunga viena pirmųjų įregistruotų politinių partijų – 1919 m. gegužės 14 d. Partijos centro valdybos nariu ar vicepirmininku (1921 m.) būdavo renkamas S. Banaitis, kuris 1920 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininką, pranešdamas, kad nuo sausio 1 d. Marijampolėje jis redaguos „Dirvos“ spaustuvėje spausdinamą savaitinį „Žemdirbių balsą“. Vietą teko keisti dėl pigumo ir dėl to, kad po Steigiamojo seimo rinkimų nuo 1919 m. spalio 7 d. einantį laikraštį spausdinti liovėsi Valstybės spaustuvė. Tik 1921 m. lapkričio 10 d. redaktorius Kauno miesto ir apskrities viršininką informavo, kad spausdinimas perkeliamas į Kauną. Iki tol leidimas buvo nutrūkęs nuo. kovo 1 d., o atsinaujino kitų metų sausio 17 d. Skųstasi mažu prenumeratorių skaičiumi, nes ūkininkai nėra pakankamai susipratę. Paskutinis „Žemdirbių balso“ numeris išėjo 1923 m. vasario 5 d.

Pirmajame „Žemdirbių balso“ numeryje skelbta, jog Lietuvoje negali būti kitokios politikos kaip tik tokia, kuri remtųsi žemdirbių reikalais. Šalia kareivio gynėjo reikia sąmoningo kiekvieno piliečio darbo šalies vidaus reikaluose. Žemdirbiai yra Lietuvos pagrindas, akcentuota jų meilė ir prisirišimas „prie savo tikybos, kalbos ir Tėvynės“. Žemdirbiais įvardinti savo žemę dirbantys savininkai ir dvarų darbininkai. S. Banaitis rašė, kad Žemdirbiai bendrų ekonominių tikslų sieks per politiką, šalinant skriaudas, patiriamas iš kitų luomų. Partijų programos esančios per bendros, Sąjunga pirmiausia kels ūkinius žemdirbių reikalus ir visus su tuo susijusius dalykus, o tik po to politinius. Prieš sukviečiant steigiamąją Žemdirbių konferenciją, išleistas kreipimasis „Žemdirbiai-Ūkininkai , nepamirškit sausio 28 ir 29 dienų 1921 metų!“, kuriame teigta, kad Steigiamojo seimo partijų agitatoriai žadėjo išdalinti dvarus, tvirtino, kad nereikės mokėti mokesčių ir bus galima naudotis miškais, kiek kam reikės. Raginta sekti estų pavyzdžiu, kur seime vadovaujant žemdirbiams ūkininkams per keletą metų sugebėjo išskirstyti žemes ir paskelbti konstituciją. Jiems rūpėjo ne asmeniniai ar partiniai interesai, o ūkininkų, sudarančių valstybės pagrindą, reikalai. Todėl reikia busti ir imtis politinės veiklos, kad susibūrus būtų galima išrinkti tinkamus atstovus į seimą ir tvarkytis kaip Vakarų Europoje – Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje ar kitur. Steigiamoji Politinės ir ekonominės Lietuvos žemdirbių sąjungos konferencija įvyko 1920 m. sausio 19-20 d. Kaune, dalyvaujant daugiau nei 100-ui skyrių atstovų, pateiktame sąraše 27 skyriai, dauguma buvo susikūrę Marijampolės apskrityje. Pagrindinis klausimas – pasirengimas Steigiamojo seimo rinkimams. Nutarta rinkiminėse apygardose sudaryti rinkiminius komitetus Paskelbtose „Instrukcijose Žemdirbių Sąjungos skyrių ir atskirų narių veikimas“ gana detaliai aptarti klausimai, kaip organizuotis ir dalyvauti rinkimuose, nurodant, kad vietiniam skyriui sudaryti reikalinga 10-15 asmenų grupė. Iš 13 svarstytų klausimų 6 ekonominiai – cukrinių runkelių auginimas, padegėlių aprūpinimas miško medžiaga, aliejinių steigimas ir pan. Tomis pačiomis dienomis Sąjungos atstovas Bieliavičius dalyvavo dvarininkų pasitarime dėl mokesčių, rekvizicijų, arklių užpirkimo užsienyje ir kt. Dalyviai išreiškė pageidavimą užmegzti artimesnius ryšius su Žemdirbiais, bet iš derybų nieko neišėjo. Rengiantis Steigiamojo seimo rinkimams „Žemdirbių balse” pasisakyta prieš bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, žemės nacionalizaciją, suvisuomeninimą, propaguotas šūkis: „Žemė visiems, kas ją dirba ir nori ją dirbti”. Prie 1919 m. gruodžio 20 d. „Žemdirbių balso“ (Nr. 7) pridėtame atsišaukime „Žemdirbiai budėkit!“išvardinta Sąjungos centro valdybos sudėtis: Jonas Gavėnas – pirmininkas, Juozas Kavaliunas, LVT narys – vicepirmininkas, Aleksandras Žilinskas, agronomas – sekretorius, nariai – kunigas J. Skinkis ir LVT nariai S. Banaitis ir Juozas Jakimavičius. Žemdirbių frakcija LVT, kuriai priklausė valdybos nariai, padidintą dėmesį rodė ūkininkų aktualijoms. 1919 m. spalio 24 d. LVT posėdyje pateikė paklausimus, kodėl rekvizuojami javai iš mažažemių, turinčių tik šešis margus, kokį pelną duos valdžios prižiūrimi ar išnuomoti dvarai, kodėl miškai parduodami dideliais plotais pirkliams, o labai mažom biržėm ūkininkams, kodėl dvaruose sustabdytas sklypų nuomavimas žmonėms. Bendruose TPP ir Žemdirbių Steigiamojo seimo rinkiminiuose sąrašuose dažniausiai nurodomi agronomas Juozas Tūbelis, dekanas Vladas Mironas, TPP pirmininkas Liudas Noreika. Iš savųjų kandidatais įrašyti Aleksandras Žilinskis, vienas iš Sąjungos steigėjų, vidaus reikalų viceministras, rašęs į „Viltį“ ir „Šalinį“, Antupių klebonas dekanas Juozas Skinkis, agronomas Vladas Kriaučiūnas, ūkininkas iš Vilkaviškio aps. Gižų vls. Žemdirbių centro valdybos pirmininkas Jonas Gavėnas.

Žemdirbių sėkmės metai - 1921 – 1922-ieji, kada vyko intensyvus organizacinio tinklo kūrimas, gausūs suvažiavimai, diskusijos ir lankymaisi Ūkininkų sąjungos renginiuose. Viltis didino ir savivaldybių rinkimai, kai į valsčių tarybas pateko nemažas ūkininkų skaičius, ypač Žemaitijos apskrityse (Mažeikių, Tauragės, Kretingos, Telšių, Raseinių). 1921 m. sausio 28-29 d. Sąjungos suvažiavime Kaune buvo priimti trys pamatiniai nutarimai, kuriuose pasisakoma už nuosavybės neliečiamybę, teisingą atlyginimą už paimtą dvarų žemę, leidimą laisvai ją pardavinėti. Jame Steigiamojo seimo narys nuo Ūkininkų sąjungos Pijus Kriščiūnas siūlė žemdirbiams veikti bendrai. Liepos 17 d. Vilkaviškyje suvažiavę apie 300 skyrių atstovų iš Suvalkijos ir 100 svečių (jų tarpe du Steigiamojo seimo krikščionių demokratų frakcijos nariai Valaitis ir P. Kriščiūnas, TPP lyderiai Smetona ir Voldemaras) priimtose rezoliucijose protestavo prieš P. Hymanso projektą, Žemės reformos projektą, šalies gyvenime sukelsiantį ne pagerėjimą, o suirutę, reiškė įsitikinimą, kad Steigiamasis seimas darbais parodė nesugebantis organizuoti krašto, todėl susidariusioje situacijoje geriausia išeitis kuo greičiau jį paleisti. Apskričių skyrių susirinkimuose svarstyti smulkesni reikalai. Gegužės 1 d. Šakių apskrityje susirinkus 137 sąjungos nariams, nutarime reikalavo leisti pirktis malkų ne tik žiemą, bet ir vasarą, nes girininkas liepiąs išsikasti durpių, nuspręsta dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Kovo 16 d. Kretingos apskrities skyrių atstovų suvažiavime, sąjungos apskrities valdybos primininku išrinkus Adolfą Birontą, būsimą LTS skyrių organizatorių, A. Smetonai palinkėjus turėti savo gretose daugiau inteligentų, priimtose rezoliucijose Žemės reformos įstatymas prilygintas „bolševizmo darbui“, reikalauta „valdžią valyti nuo kyšių“, uždrausti miško eksportą, atleisti lietuviškai nemokančius valdininkus. Rugpjūčio 28 d. Telšiuose įvyko Sąjungos Telšių rajono suvažiavimas. Susirinko apie 250 Telšių, Mažeikių ir Kretingos apskričių skyrių narių ir 100 svečių. Rezoliucijoje konstatuota, jog Lietuvos nepriklausomybei užtikrinti reikalingas „krašto sutvarkymas ypač ekonominiu žvilgsniu“, kad politiniai santykiai su Vakarų valstybėmis, ginančiomis mūsų nepriklausomybę, turi būti paremti artimais ekonominiais santykiais, ko Steigiamasis seimas įvykdyti nesugebėjo, todėl reikia kreiptis į visuomenę dėl susidariusioje situacijoje gresiančio pavojaus ir tikimasi, kad greitai bus išrinktas nuolatinis seimas. Kunigas Juozapavičius referavo apie Latvijos žemdirbių sąjungą, turinčią 26 000 narių, 325 skyrius ir 26 atstovus Steigiamajame seime. Agronomas Vladas Kriaučiūnas kalbėjo apie laukininkų organizacijos laimėjimus Klaipėdos krašte, kur politika taip vedama, jog ūkininkai proteguojami ir todėl žemės ūkio kultūra nepalyginamai aukštesnė nei Lietuvoje. Ragino prisijungti prie 60 suvalkiečių ūkininkų, važiuosiančių rugsėjo 14 d. į žemės ūkio parodą Klaipėdoje. Ūkininkus vienyti planuotoji ekskursija turėjo pritraukti ir Ūkininkų bei Valstiečių sąjungų šalininkus, bet važiavo tik keletas jų atstovų iš 120 žmonių vietoje numatytų 300. Spalio 9 d. Marijampolės aps. Žemdirbių suvažiavimo rezoliucijoje Ministrų kabinetas kaltintas nesudarius jokių prekybos sutarčių su užsienio šalimis, o tai skatina krašte spekuliaciją, neparengus šalies biudžeto, o gyvenant iš paskolų ir rekvizicijų, gulančiomis ant žemdirbių pečių, nekovojama su spekuliantais, jų bylos vilkinamos. Steigiamasis seimas turi baigti savo darbą, nes prisidėjo prie visų negerovių. Šešiuose Telšių apskrities Žemdirbių skyriuose (Telšių, Varnių, Žarėnų, Luokės, Tverų ir Medingėnų) buvo 260 narių, gausiausiame Telšių skyriuje – 90 žmonių. Skirtingai nuo pažangininkų Žemdirbiai rūpinosi organizaciniu augimu. 1921 m. Centro valdyba išleido atsišaukimą „Žemdirbiai-ūkininkai“, kviečiant stoti į Sąjungą, nes Steigiamasis seimas „nieko gera nepadarė“. 1922-ieji metai tikrai buvo neramūs Lietuvos ūkininkų sąjungai, pavyzdžiui, 1921 m. lapkričio 20 d. pas Žemdirbius po susirinkimo perėjo Panevėžio aps. Ramygalos skyrius su 100 narių. Tų metų pavasarį Žemdirbiai itin aktyviai organizavosi. Balandžio 30 d. įvyko Vilkaviškio aps. skyrių atstovų suvažiavimas (šioje apskrityje iki kovo 6 d. buvo įregistruota 14 skyrių), to mėnesio 23 d. Šakių aps., kovo 16 d. – Kretingos aps., gegužės 25 d. – Marijampolės aps., liepos 23 d. – Alytaus aps. skyrių atstovų suvažiavimai. Kaip matosi Žemdirbių skyrių gausiau Suvalkijos pusėje. 1921 m. lapkričio 28-29 d. įvykusi sąjungos konferencija, kurioje dalyvavo 126 atstovai nuo 57 skyrių, iš 80 įregistruotų Centro valdyboje, rezoliucijose reikalavo rekvizicijas pakeisti laisva prekyba, imant pastotes griežtai laikytis veikiančių įstatymų. „Miškų klausimu“ teigta, kad mediena neaprūpinami padegėliai, o mišką pardavinėjant dideliais plotais spekuliantams, jis neprieinamas mažažemiams. Žemės klausimu pasisakė už nuosavybės gerbimą ir prieš nusavinimą, jos perdavimą į pilną ūkininkų nuosavybę, išdavikų, privilegijuotai įgytų dvarų parceliavimą nedelsiant, draudimo pardavinėti žemę panaikinimą. Prieštarauta normuotos darbo dienos įvedimui žemės ūkyje. Pirmiausia žeme aprūpinti nepriklausomybės gynėjus, bežemius, turinčius žemės ūkio inventorių ir lėšų jam įgyti, esančius be jokių išteklių, bet jau dirbusius žemę, suteikiant paskolą, tačiau netekę žemės dėl nesugebėjimo ūkininkauti jos neturėtų gauti. Konferencijoje nepasiekta vieningos nuomonės dėl TPP programinio reikalavimo siekti dviejų rūmų seimo. Tai palik ta svarstyti ateityje.

Neutraliau Žemdirbių organizavimąsi stebėję socialdemokratai 1922 m. pradžioje konstatavo, jog ūkininkų diduma, kuriai rūpi ramus gyvenimas ir ekonominių reikalų patenkinimas, liko „gale ratų“. Tokiais laikė susibūrusius Politinėje ir ekonominėje Lietuvos žemdirbių sąjungoje, pažymėdami jų veiklos pagyvėjimą, nes 1921 m. lapkričio mėnesio konferencijoje virš 100 dalyvių atstovavo 57 skyriams, o įregistruotų yra 80. Konservatyviojo krikščionių demokratų sparno atstovai palankiai vertino Ūkininkų sąjungos ir Žemdirbių susivienijimo perspektyvą. Justinas Staugaitis 1922 m. balandžio 2 d. Panemunės skyriaus (Kauno aps.) susirinkime net prasitarė, kad Ūkininkų sąjungai bus pravartu šlietis prie Žemdirbių. Taip kalbėti galėjo, nes Ūkininkų sąjungos suvažiavime, vykusiame sausio 15-18 d. Kaune, planuojant savarankišką politinę programą, priimtoje trečiojoje rezoliucijoje „Dėl jungimosi su organizacijomis, Ūk. S-gai artimomis“ Centro valdybai pavesta tartis dėl „ryšių užmezgimo, ar ūkininkų susivienijimo vienon organizacijon, kad šiuo svarbiu momentu ūkininkų balsai nesiskaldytų ir tuo būdu valstybės bei ūkininkų reikalai nenukentėtų“. Buvo kreiptasi į Žemdirbių centro valdybą ir sutarta sąjungų darbo neardyti, veikti bendrai, kol Ūkininkų sąjunga parengs smulkią politinę programą, o po to suėjus papunkčiui apsvarstys ir jei atsiras vienodų dalykų laikysis vienos linijos rinkimuose ir būsimajame seime, tačiau Žemdirbių atstovai lankėsi skyrių susirinkimuose ir ragino dėtis prie jų. Keletu dienų vėliau , vasario 20-21 d. susirinkus beveik 500 dalyvių, Žemdirbiai posėdžiavo savo kongrese. Jį atidaręs S. Banaitis pasidžiaugė, kad 1921 m. kongreso nutarimai turėjo įtakos leidžiant išvežti gyvulius ir javus. Pastarajame teks svarstyti linų monopolio, trobesių draudimo nuo ugnies, miškų, Žemės banko klausimus, tačiau svarbiausia - ūkininkų susivienijimas. Kongreso rezoliucijos kritikavo valdžią už neskubėjimą įvesti nuosavą valiutą, praėjusių metų 25% biudžeto deficitą, pragaištingą kraštui Žemės reformą. Tiek Ūkininkų, tiek ir Valstiečių sąjungą Žemdirbiai laikė nevedančiomis savarankiškos politikos, o paklusniomis krikščionių demokratų ir liaudininkų nurodymų vykdytojomis. Iš jų pusės analogiškai buvo vertinami Žemdirbių santykiai su TPP. „Ūkininko“ autoriai pabrėždavo neaiškų Žemdirbių požiūrį katalikybės atžvilgiu, kad su jų pagalba TPP nori suvilioti ir apgauti rinkėjus, bet jų žmonės neremia, nes veda „ponų dvarininkų politiką, o smulkesnių ūkininkų ir darbininkų reikalų ne tik negina, bet jų nepaiso“. Mykolas Krupavičius per krikščioniškų organizacijų suvažiavimą Kėdainiuose kalbėjo, kad nebuvo kito būdo prispausti ir susilpninti dvarininkų kaip Žemės reformos pagalba, Žemdirbiai eina prieš ją, jų vadai bedieviai ir pati sąjunga virs tokia. S. Banaitis rašė, kad Žemdirbių sąjunga skirtingai nuo kitų yra nuo niekieno nepriklausoma, stengiasi pakelti ūkininkų susipratimą, o liaudininkai ir krikščionys demokratai naudojasi ūkininkų vardu savo viešpatavimui pridengti, Ūkininkų sąjungai krikščionių demokratų pavesta rūpintis tik artimiausiais ūkio reikalais, o jie patys apsiėmė derinti ir ginti visų luomų reikalus. Kunigas Kazimieras Pakalniškis manė, kad sąjungų tikslai ekonominėje srityje nesiskiria, bet Žemdirbiai už nuosavybės principą, o Ūkininkų sąjunga palaiko dvarų nusavinimą. Sugriovus dvarus, didžiausia našta teks vidutiniams ūkininkams, tačiau proporcinis žemės mokestis visus sulygins. Vienijantis reikalinga bendrai sutarta programa, Ūkininkų sąjunga privalo palikti krikščionių demokratų bloką. Žemdirbiai atstovauja vidutiniams ūkininkams, o ne dvarininkams. Jeigu susivienijusios sąjungos būsimajame seime gautų bent pusę vietų, kitos partijos turėtų su tuo skaitytis. Priešingą nuomonę dėstė Eliziejus Draugelis „Tėvynės sarge“ – ekonominė Ūkininkų sąjunga negali dėtis su grynai politine Žemdirbių sąjunga. O gegužės 19 d. paskelbė straipsnį, iškalbingai pavadintą „Žemdirbiai – dvarininkų viltis“ (Nr. 20, p. 205). Tačiau birželio 21 d. Žemdirbių centro valdyba gavo raštišką pasiūlymą apsvarstyti susivienijimo ir rinkimų klausimus. Į susivienijimą „Žemdirbių balso“ nuomone Ūkininkų sąjungoje skirtingai žiūrima - eiliniai už, o viršūnės prieš. Pačios derybos vyko liepos 12 - 27 d. Juozas Vailokaitis siūlymą vienytis visoms katalikiškoms organizacijoms po vienu stogu pavadino nerealiu. Vėliau kaltino Žemdirbius patenkant vis didesnėn TPP įtakon. Atsakyta, kad kur programinės nuostatos leidžia, veikiama kartu su pažangininkais. E. Draugelis pasiūlė tartis dėl Žemės reformos, santykių su dvarininkais ir darbininkais, mokyklų ir tikybos klausimų. Sutarė, kad reformos įstatymo stabdyti nereikia (bendroje rezoliucijoje užfiksuota: „Žemės reforma yra reikalinga ir būtina. Ji turi būti vykdoma priverstinio išpirkimo keliu už teisingą ir valstybei pakeliamą mokestį, kad atlyginimo didumas netrukdytų žemės reformos eigai“). S. Banaitis aiškino, kad Žemdirbiai prieš skirtumus tarp luomų. Į reikalavimą atsikratyti dvarininkų įtakos pažadėjo jų kandidatais į Seimą nekelti, tačiau pažymėtas svarbus kultūrinis dvarų vaidmuo, sutiko, jog reikia šalinti tuos dvarininkus lenkus, kurie nenori būti krašto piliečiais. Stipriai kirstasi dėl Žemdirbių programos punkto iždo pinigais neremti privačių mokyklų, nes taip palaikoma bedievybė aiškino Ūkininkų sąjungos derybininkai. Paaiškėjus,. kad Ūkininkų sąjunga tarėsi tik dėl blokavimosi rinkimuose į I seimą, derybos nutrūko. Pagal rinkiminį susitarimą su TPP Žemdirbiai ketino eiti į I seimo rinkimus vienu sąrašu, blokavimosi klausimais su kitomis partijomis galėjo derėtis tik paritetiniais pagrindais sudaryta Vykdomoji komisija. Po derybų „Žemdirbių balsas“ tikino, kad jų gretose lenkų dvarininkų nėra, žemdirbys yra ir savininkas, ir lauko darbininkas, ir nuomininkas. O rugsėjo 7 d. numeryje straipsnyje „Žemdirbiai nesnauskit!“ pasivadino ir „darbo žmonių partija“.Kaltino Ūkininkų sąjungą pritarimu P. Hymanso projektui, norint užtraukti naują lenkų baudžiavą, smerkė Darbo federacijos inicijuotus sėjos metu dvarų darbininkų streikus Kauno, Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityse. Nemažą dalį Žemdirbių piktino jų vadinimas bedieviais. Tautininkiškai aiškinant, kad tikybos politiniams tikslams naudoti nevalia, kunigas K. Pakalniškis tikėjosi, kad I seime Žemdirbiai turės savus atstovus ir krikščionių demokratų pagalbos tikėjimui ginti neprašys. Matyt, krikščionys demokratai dėjo daug pastangų neutralizuoti Žemdirbius. Centro valdybos narys V. Kriaučiūnas Marijampolės apygardoje I seimo rinkimams sudarė nesuderintą „Žemdirbių ūkininkų sąjungos“ sąrašą ir pateikė rinkiminei komisijai, save įrašydamas pirmuoju. Jam pasisekė suskaldyti ir Telšių skyrių, kur taip pat iškėlė atskirą sąrašą. Pagal rinkimų susitarimą su pažangininkais pirmuoju sąrašuose buvo A. Smetona, toliau pirmajame dešimtuke sekė A. Voldemaras, Juozas Tūbelis, Petras Vileišis, Martynas Yčas, L. Noreika, Vladas Mironas, Vincas Krėvė.

Ūkininkų sąjunga savo ketvirtajame suvažiavime 1923 m. vasario 16-18 d. apsisprendė įstatuose įtraukti ir „politikos klausimą“, tačiau atmetė Žemdirbių delegacijos pasiūlymą jungtis („Ūkin[inkų] S[ąjunga] kaipo organizacija, jungianti tik ūkininkus, negali vienytis su organizacijomis, apimančiomis įvairius luomus – dabininkų, žemės savininkų – dvarininkų ir panašius. Todėl siūlo tiems ūkininkams, kurie per apsirikimą ar suvilioti prisidėjo prie Žemdirbių S-gos – išstoti, priimti mūsų įstatus ir tuo keliu ūkininkų luomą sustiprinti“) Kad Ūkininkų sąjunga organizacine prasme išsiplėtė, rodo įregistruotų skyrių skaičius: 1922 m. – 188, 1923 m. – 275, 1924 m. – 324. Minėjome, jog sąlyginis krikščionių demokratų bloko laimėjimas I seimo rinkimuose vertė tartis su Žemdirbiais ir TPP. Svarstydami ūkininkų organizacijų padėtį, kairieji susišaukdavo su Žemdirbių vertinimais, apibūdinant Ūkininkų sąjungos situaciją seime – liks bejėgiais, kol klausys krikščionių demokratų. Tačiau Žemdirbių sąjungą, įkurtą didžiažemių ūkininkų ir dvarininkų, stambaus ūkio šalininkų ir pertvarkymų priešininkų, laikė „baigiančia savo gyvenimo dienas“. Liaudininkai su nerimu sekė kontaktus ir komentavo savo spaudoje, perdėdami gresiančius pavojus, kad galas Žemės reformai ir pan. Realesni liaudininkų nuostoliai – tai galimybė netekti dalies elektorato paramos rinkimuose į II seimą susitarimo atveju. Nerimauti buvo ko, nes vartant „Ūkininką“ I seimo rinkimų kampanijos metu liaudininkai tesulaukė vienos publikacijos, o kritikos daugiausia skirta Žemdirbiams, tai per II seimo rinkimus pagrindiniu taikiniu tapo Lietuvos valstiečių sąjunga, o pažangininkams tekliuvo feljetonas priešpaskutiniame 1923 m. numeryje. Prieš pat rinkimus pasirodžiusioje publikacijoje pasakyta, kad nepripažįstančios dvarų išdalinimo bežemiams ir mažažemiams partijos negali turėti ūkininkų palankumo. Žemdirbiai su pažangininkais ėję susiblokavusiais sąrašais I seimo rinkimuose į jį nepateko, nors lyginant su rinkimais į Steigiamąjį seimą gautų balsų padidėjo nuo 11 939 iki 27 175. „Žemdirbių balse” aiškinta, kad buvusi betvarkė rinkiminėse apygardose, sąjungai stigo lėšų, o todėl ir žmonių, sunkiai kovota su priešiškomis partijomis. 1922 m. gruodžio 18 d. vykusioje partinėje konferencijoje vėl kaltintas mažas žemdirbių susipratimas ir vieningumo stoka. Į „Tėvynės sargo“ kaltinimus (1922 m. Nr. 48 vedamajame), kad dėl 27 000 balsų, tekusių jiems ir pažangininkams, krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, reaguota primenant kunigų, priklausančių Žemdirbiams, siūlymą M. Krupavičiui bendrai dalyvauti rinkimuose liepos 5 d. Seinų vyskupijos kunigų susirinkime Gižuose. Metinė Žemdirbių konferencija 1923 m. vasario 15-16 d. Kaune praėjo palyginus ramiai svarstant žemės ūkio produkcijos eksporto, muitų ir kitus klausimus, tačiau po nutarimo vienytis su Ūkininkų sąjunga pasiųstoji jų suvažiavimo sveikinti delegacija pirmininko Eliziejaus Draugelio nurodymu nebuvo įsileista. Krikščionys demokratai, nepavykus susitarti su TPP ir Žemdirbių lyderiais, pakeitė taktiką. Rinkiminę kampaniją į II seimą koordinuojantis Katalikų centralinis rinkimų komitetas 1923 m. kovo 22 d. instrukcijoje parapijų katalikų rinkimų komitetams nurodė su TPP ir Žemdirbiais nekovoti, jei šie elgiasi analogiškai, reikia tartis su vietiniais skyriais, o balandžio mėnesį informavo, kad iš principo galima blokuotis su visais tautiniais ir krikščioniškais sąrašais, gi su Žemdirbių ir pažangininkų sąrašais tik tuo atveju, jeigu juose nėra A Voldemaro, rekomenduota jungtis su Žemdirbiais Telšių ir Panevėžio rinkiminėse apygardose. Balandžio 26 d. Marijampolės apygardos rinkimų komisijai buvo pareikšta apie Žemdirbių, Ūkininkų sąjungos ir Atgimimo draugijos sąrašų sujungimą. Minėtas komitetas po nepavykusių derybų kovo 15 – balandžio 9 d. dėl sąrašų blokavimo II seimo rinkimuose su pažangininkais gegužės 6 d. dėjo tašką: Ūkininkų sąjunga blokuojasi su Žemdirbiais, kad balsai neatitektų mažumoms ir socialistams, patys Žemdirbiai iširo ir iškriko, daliai perėjus į Ūkininkų sąjungą, pažangininkai norėję jų balsais gauti vietų seime, TPP dalyvauja rinkimuose viena be Žemdirbių, tad jos balsai pražus. Derybų metu „Laisvėje“ pasirodė nuosaikesnių rašinių TPP atžvilgiu, raginant balsuoti prieš mažumų atstovus, socialdemokratus, liaudininkus, laikant tinkamais pakliūti į seimą pažangininkus su Žemdirbiais, kurių ir Ūkininkų sąjungos didžiausias priešas - Valstiečių sąjunga, per praėjusius rinkimus katalikiškos partijos nesugebėjo sudaryti vieningo fronto, o elgėsi priešingai – „tarp savęs kaip nežmonės ėdės“, Žemdirbius puolant smarkiau nei socialistus. Lyginant, pavyzdžiui, Telšių rinkiminėje apygardoje pateiktus „Žemdirbių ir Pažangos bloko“ ir „Ekonominės bei politinės žemdirbių sąjungos“ sąrašus (Nr. 9 ir 13), akivaizdus Žemdirbių skilimas, kai pirmajame ketvirtuoju įtrauktas A. Birontas, o antrame trečiuoju numeriu pažymėtas V. Kriaučiūnas. Panašiai yra ir su Marijampolės apygardos sąrašais, kur tarp pažangininkų įrašyti ir du Žemdirbių Centro valdybos nariai A. Žilinskas ir J. Gavėnas, kiti blokavosi su Ūkininkų sąjunga.

Gegužės 1 d. redaguojamas V. Kriaučiūno ir J. Tūbelio pasirodė žemės ūkiui skirtas žurnalas „Lietuvos dirva“. Vedamajame akcentuota, jog leidinys žada būti nepartiniu, o rūpės lietuviško kaimo ekonominė gerovė, racionalus žemės ūkio vedimas, jo kultūros kėlimas. Neįtraukdamas kaimiečių į politines ir partines kovas, stengsis nušviesti vien ekonominius ir ypač „žemės ūkio reikalus ir jiems patarnauti“. Visi kaimiečiai išsiskaidę į ūkininkus, valstiečius, žemdirbius „privalo pagaliau susiprasti, sudaryti vieną ekonominį frontą be svetimų politinių žinių“ (pabraukta mūsų – A. G.). Ekonominis frontas primena agrarizmo sekėjų užmojį. Birželio 15 d. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga į Lietuvos klubą kvietė Z. Toliušį, Eliziejų Draugelį, P. Mikšį, J. Staugaitį, A. Žilinską, S. Banaitį pasitarti „klausimu subendrinimo darbo ž. ū. kultūros kėlimo srityje“. Prasidėjo katalikiškų kooperatyvų klestėjimo metas.

Nemaža painiavos su Sąjungos vietiniais skyriais. Kadangi apskričių viršininkų archyviniuose fonduose (iš 20) draugijų dokumentai daugumoje sunaikinti, todėl teks tenkintis peržiūrėtais Marijampolės ir Šiaulių apskričių viršininkų dokumentais. Pirmojoje Šumskų skyrius įregistruotas 1921 11 05 (uždarytas 1926 m. gegužės mėn.), Daukšių skyrius prisijungė prie Lietuvos ūkininkų sąjungos, Kižių skyrius įkurtas 1922 03 17 (uždarytas kaip neveikiantis 1926 m. kovo mėn.), Prienų, Patilčių, Skriaudžių, Igliškėlių skyriai registruoti 1922 04 (uždaryti 1926 03, o Skriaudžių – 1924 m. spalio mėn.), Meškuičių skyrius dar ir 1927 m. lapkričio mėn. rinkosi naują valdybą. Apskrityje, laikyta Žemdirbių tvirtove ir politinės sąmonės atžvilgiu gerokai toliau pažengusioje skirtingai nuo kitų Lietuvos vietų, akivaizdus skyrių iširimo ir uždarymo datų nesutapimas. 1923 m. rugsėjo mėn. kaip nustoję veikti iš draugijų rejestro išbraukti Klebiškio, Gudinės, Bajarskų, tais pačiais metais nustojo veikti Veiverių, Kalvarijos skyriai. Panaši situacija buvo ir Šiaulių apskrityje. Tryškių skyrius įsteigtas 1921 m. lapkričio mėn. (nustojo veikęs 1923 m.), Lygumų skyrius įkurtas 1921 m. gruodžio mėn. (nustojo veikęs 1925 m. sausyje, anot skyriaus pirmininko Prano Balzerio „nebeveikia dėl nustojimo veikti centrui“), Kuršėnų skyrius įsikūrė 1921 m. rugpjūtyje (nebeveikė nuo 1927 m.), Vaiguvos skyrius įsisteigė 1922 m. sausio mėn. (skyriaus pirmininko kunigo Balandžio teigimu nebeveikė nuo 1926 m.). Žemdirbių centro valdybos pranešime nurodyta, kad šis skyrius centro valdyboje įregistruotas Nr. 82. Skyrių suirimas 1923 m. susijęs su pralaimėjimu rinkimuose į II-ąjį seimą, o 1924 – 1926 m. laikotarpiu užsidarę skyriai parodo vienų sąjungos narių prisijungimą prie Lietuvių tautininkų sąjungos, kitų – prie Lietuvos ūkininkų partijos ir dalies neapsisprendimą ar viltį atgyti ir išlikti savarankiška politine jėga.

Paskelbtoje sąjungos programos įžangoje teigta: „Mes žemdirbiai, gamindami šaliai maistą ir jos pramonei žaliąją medžiagą, visuotinam ūkės kultūros pakėlimo, gyvenimo sąlygų pagerinimui ir šalies gyventojų pragyvenimo palengvinimui sudarome vieną bendrą Lietuvos žemdirbių sąjungą su centru Vilniuje, kuri aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime“. Skirtingai nuo TPP jie už demokratinę Lietuvos respubliką, kaip ir pažangininkai už visuotinai 5 metams renkamą prezidentą, demokratines laisves, piliečių lygybę prieš įstatymus ir teismą, , progresyvinius mokesčius, privalomą nemokamą pradinį mokymą, laisvę steigti privačias mokyklas, neremiamas valstybės, valstybinę lietuvių kalbą, centrinės valdžios prižiūrimas savivaldybes, Žemės fondo sudarymą. Kai kuriomis nuostatomis skyrėsi nuo TPP - valstybė turi tvarkytis krikščioniškais pagrindais ir remti Bažnyčios reikalus, lygiai su kitais dalykais privalomas tikybos mokymas, taikos teisėjai renkami. Žemės nuosavybė neturi būti naikinama, ja aprūpintini tik tie, kurie sugeba ir nori ją dirbti, Žemės fondas papildomas seimo nustatytomis kainomis išperkamais plotais, kai tai reikalinga plėtotis ekonominėms sąlygoms.

Nesakytume, jog į rinkimus Žemdirbiai būtų ėję be realizmo ar pažadų. II seimo rinkiminei kampanijai išleistame „Pažangos-Žemdirbių bloko“ atsišaukime (1923 m. kovas – balandis) „Broliai ūkininkai žemdirbiai!“ tvirtinama, jog dvarininkų jokiu būdu negina, tačiau visų didesnių ūkių Lietuvoje išgriovimas vienu metu atnešė kraštui didelių nuostolių, netolimoje ateityje visi mokesčiai neišvengiamai prislėgs mažažemius ir vidutinius ūkininkus. Žemės reforma turi būti vedama taip, kad pirmoje eilėje dalintų apleistus dvarus ir sklypus gautų tie, kurie turi reikalingus žemės dirbimui įrankius. O Žemdirbių centro valdybos atsišaukime „Žemdirbiai-ūkininkai!“ būsimame seime žadama siekti, kad būtų greitai ir tinkamai vykdomas Žemės reformos įstatymas, sumažintas valdininkų ir kariuomenės skaičius, kol nebus atstatytas kaimas, uždraustas medienos eksportas, panaikintos visos rekvizicijos ir pastotės, mažomis palūkanomis parūpinti ilgalaikiai kreditai, sumažinti žemės ūkio produkcijos pervežimo geležinkeliais tarifai, kad grįžę iš Amerikos lietuviai piliečiais taptų iškart, nelaukiant dešimties metų. Tačiau kad ir daugiausia vietos skyręs perspektyviai, Mykolo Riomerio nuomone, konservatyviųjų lietuvių visuomenės elementų partijai savo lietuviškųjų partijų tyrinėjime, paskelbtame 1921 m., pati visuomenė atmetė Žemdirbius ir vertė ieškot kitokių kelių bei suskilus ideologiškai išnykti kitų politinių jėgų šešėlyje.

Apie šios nepartinės inteligentijos draugijos atsiradimą galima pasakyti tiksliai – jos steigimas susijęs su kova Lietuvoje dėl Pauliaus Hymanso projektų. 1921 m. rugsėjo 25 d. susirinkę 15 asmenų – inžinierius Vladas Pauliukonis, generolai Jonas Bulota ir Petras Liatukas, Jonas Kriaučiūnas, J. Jesaitis, A. Petraitis, D. Šimkevičius, S. Virkutis ir kiti. Atvyko ir lietuviškosios veiklos senbuvis Kaune daktaras J. Stoukus, po kelių mėnesių dėl sveikatos palikęs draugiją. Nutarta laikinai lietuvių – lenkų klausimo nekelti, o už narių suaukotus pinigus 5 000 tiražu išleisti draugijos įstatus, įregistruotus rugsėjo 7 d. Steigėjų grupėje dominavo lietuvybės puoselėtojai prieš I-ąjį pasaulinį karą Kaune. Jos nariais tapo buvę aušrininkai ir varpininkai.

Pavyzdžiui, 1922 m. kovo 19 d. visuotinis draugijos susirinkimas įpareigojo narius teikti žinias redakcinei komisijai, kuri rengė atsišaukimus, „apie nelojalį atsinešimą prie lietuvių tam tikrų žmonių“. Jau balandžio 23 d. išrinkta Politinė komisija rengtis rinkimams į I-ąjį seimą. Rugpjūčio 23 d. susirinkime Steigiamojo seimo ir draugijos narys Juozas Žitinevičius kalbėjo, kad liaudžiai partijos pabodo ir jomis nepasitikima. Įvyko diskusija, su kuo dėtis per rinkimus. Juozas Strazdas pasiūlė sušaukti „bepartyvių“ suvažiavimą. To mėnesio 13 d. Kaune jau buvo susirinkę „bepartyviai – nepriklausomiečiai“ ir jiems pritariantys dėl būsimų rinkimų. Nutarta nesijungti su Žemdirbiais ir sudaryti savus sąrašus, įtraukiant Vladą Nagevičių, Petrą Šniukštą, Alfonsą Morouskį, Praną Mašiotą, Petrą Leoną, Praną Penkaitį, Joną Kriaučiūną ir kitus (iš viso 13 asmenų). Rugsėjo 6 d. J. Bulota pranešė, jog surinkti 50 parašų nepavyko Marijampolėje, Raseiniuose, Biržuose sutrukdė tam tikri partiniai asmenys, pavyko Kaune., Telšiuose ir Utenoje. Nors gavo apie 3 000 balsų, į seimą nepateko. Spalio 29 d. padėčiai taisyti susirinkimas nusprendė samdyti skyrių steigimo provincijoje instruktorių bei įgijus lėšų steigti savo spaudos organą. Lapkričio 18 d. Laikinoji komisija „Patriotinei savaitei“ organizuoti informavo, kad sukviesti visų partijų ir organizacijų atstovų susirinkimo kitą dieną nepavyks, nes universiteto rektorius Stasys Šimkus atsisakė duoti salę. Vietos atsirado Karo muziejuje, kur 26 d. tartasi dėl visuomenės lėšų pritraukimo kariuomenei aprūpinti. 1923 m. vasario 14 d. visuotiniame susirinkime nutarta su neolituanais užmegzti kuo artimesnius ir tampresnius ryšius. Planuota, kad buvęs draugijos pirmininkas Vl. Pauliukonis, vykdamas į JAV kartu su K. Olšausku „Galybės“ bendrovės reikalais, steigs ten draugijos skyrius ir rinks aukas būsimam spaudos organui. O kovo 23 d. J. Bulota pranešė, kad pasitarime dėl blokavimosi II-ojo seimo rinkimuose dalyvavo TPP, Žemdirbių, Ūkininkų sąjungos atstovai. Pranas Stanaitis pridėjo – krikščionys demokratai draugijai pažadėjo dvi vietas.

1924 m. gegužės 7 d. visuotinis susirinkimas įgaliojo draugijos valdybą imtis iniciatyvos sukviesti tautinių organizacijų atstovus pasitarti vienijimosi reikalu. Rugpjūčio 12 d. J. Bulota, atsiskaitydamas už nuveiktą darbą, pažymėjo, kad tautinių organizacijų susivienijimu rūpinasi keliolika draugijų ir sudaryta komisija, kuri rengia suvažiavimą Šiauliuose. Perskaičius LTS programos projektą, susivienijimui kaip esamos padėties būtinybei pritarta, tačiau lapkričio 13 d. susirinkime nuomonės išsiskyrė. Tik gruodžio 30 d. nuspręsta stoti į LTS „pasiliekant sau autonominį suverenumą kaip ir buvo Lietuvos atgimimo draugijai“. Komisija iš inžinierių Prano Stanaičio ir Broniaus Prapuolenio turėjo iki kito susirinkimo susipažinti su sąjungos veikla ir parengti pranešimą. Pagaliau 1925 m. vasario 8 d. nutarė „visai L. A. draugijai įeiti į Tautininkų Sąjungą savistovybės pamatu, deleguojant į Lietuvos tautininkų Centro komitetą du savo atstovus pilnateisiais nariais“, nes LTS Centro valdyba dieną prieš, svarstydama draugijos susiliejimo su sąjunga klausimą, sutiko, kad „Atgimimo draugija gali įeiti pilnateisiais nariais į Lietuvių tautininkų Sąjungą, pasilikdama visas Atgimimo Draugijos suverenias teises“. Birželio 12 d. susirinkimas nutarė visus draugijos narius kviesti į metinį LTS suvažiavimą (susirinkimą).

Tiriant politinės srovės struktūrą, nėra tradicijos kartu pristatyti ir idėjiškai angažuotas jaunimo organizacijas, kurioms priklauso besimokantys, studijuojantys ar dirbantys jauni žmonės. Tačiau tautininkų atveju tai padeda geriau suprasti tautininkų politinės srovės pabrėžiamų vertybių sklaidą ir jų įtakos dalį anuometinėje visuomenėje tarp kitų ideologinių srovių. Skirtingai nuo katalikiškų ir kairiųjų jaunimo organizacijų kilmės ir steigimosi, parūpinant joms spaudos leidinius ar kitaip teikiant pagalbą, tautininkams artimų jaunimo organizacijų atsiradimas nebuvo organizaciškai inspiruotas jų srovės veikėjų. Jos daugiau atsirado kaip atsakas bręstant nepalankioms aplinkybėms ir nujaučiamiems pavojams tautinei sąmonei plėtotis. Pažangininkams, ryškiausiems ir įtakingiausiems tautinės linkmės reprezentantams, skirtingai nuo Žemdirbių nebuvo būdinga orientacija į šalininkų ir prijaučiančiųjų masiškumą. Būdami tautinės vienybės šalininkais, atsargiai ir skeptiškai vertino ateitininkų veiklą, jų nuomone skaldančią priaugančiąją kartą. O veikla tarp moksleivijos, būsimų inteligentų ir vadų, kaip religiniams liberalams ir indiferentams bei krikščioniškųjų pradų skelbėjams kėlė nerimą ir žadino kritines nuomones. Hierarchizuotos visuomenės vaizdiniai natūraliai vertė akcentuoti autoritetų svarbą, nepasitikėti nesubrendusiais protais, radikaliomis nuotaikomis ir veikimo spontaniškumu. J. Tumas paskaitoje pavasarininkų kongrese 1921 m. birželio 23-25 d. „Jaunimas Lietuvos atgimime“ dėstė, kad jauni žmonės neprivalo politikuoti, o tik lavintis ir rengtis politiniam gyvenimui, gi Izidorius Tamošaitis referate „Jaunimas ir darbas“ kėlė autoritetų reikšmę. Tačiau pirmajame kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ suvažiavime 1919 m. rugsėjo 12-13 d. Katalikų veikimo centro atstovas Karečka savo kalboje motyvavo katalikiškų organizacijų centralizacijos būtinybę, nes reikėsią veikti suderintai ir vieningai. Baigiamojoje kalboje Leonas Bistras pabrėžė rinkimų į Steigiamąjį seimą reikšmę ir įspėjo neapsileisti, kad neatsitiktų kaip Belgijos katalikams, patekusiems į liberalų ir socialistų rankas. Suvažiavimo rezoliucija įpareigojo pavasarininkus visur palaikyti krikščionis demokratus ir taip padėti užtikrinti katalikų šūkių laimėjimą. Nutarta į kuopas priimti ir nekalbančius lietuviškai, bet „tikrai lietuviškos dvasios“. Antrojoje konferencijoje 1920 m. rugsėjo 3-4 d. Centro valdybos pirmininkas E. Misevičius pranešė, kad organizacijoje jau yra 125 kuopos ir apie 10 000 narių. Kalbėjęs Steigiamojo seimo krikščionių demokratų frakcijos narys K. Ambrozaitis ragino aktyviai kurti šaulių būrius ar stoti į esančius, o konferencijos rezoliucija kvietė kandidatuoti į savivaldybes ar agituoti „už dorus žmones krikščioniškosios kultūros šalininkus“, rengti tautos šventes, manifestacijas ir t. t. M. Krupavičius aiškino, kad tik dorovinga visuomenė gali turėti stiprią valstybę, o dora nėra atskiras augmuo, ji išaugusi iš kitos jėgos – tikybos, šiai būnant nustumtai, nupuola moralė, reiškiasi paleistuvystė, spekuliacija, girtuoklystė. Tačiau pavasarininkams savo eilėse teko susidurti ir su svetimomis idėjinėmis įtakomis, nes per IV sąjungos konferenciją 1922 m. rugpjūčio 18-19 d. nutarta apsidrausti nuo „neaiškių“ kuopų valdybų narių, kreipiančių jų veiklą priešingai pagrindiniams sąjungos principams. Įstatų 28 straipsnis buvo pakeistas, Centro valdybai suteikiant teisę panaikinti vietines organizacijas, nesilaikančias įstatų, Centro valdybos nurodymų arba nukrypstančias „kenksmingos organizacijos pusėn“. M. Krupavičius referate „Pavasarininkai ir visuomenės bei valstybės gyvenimas“ ragino aktyviai rengtis rinkimams į II seimą, nes viršų gali paimti socialistai bedieviai. Priminė prancūzų pavyzdį („Jei tauta paliauja tikėjus, ji tampa didžiausia nedorėle“). Priimta rezoliucija kvietė balsuoti už aiškiai katalikiškus sąrašus. Vienas iš delegatų oponavo, kad pavasarininkai kultūrinė organizacija ir nariai negali būti raginami balsuoti už vieną partiją.

Pavasarininkų sąjunga pirmoje konferencijoje 1919 m. pasirinko šūkį „Dievui ir Tėvynei“, o tikslu - auklėti jaunimą remiantis katalikybės ir demokratiškumo dėsniais, lavinti, mokyti ir rengti savarankiškam naudingam visuomenei gyvenimui. Šią kaimo jaunuomenės organizaciją inicijavo 1911 m. gegužės mėnesį įsikūrusi Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kitų metų gegužės 10 d. pasirodė pirmasis „Pavasario“ numeris. Vadovautasi keturiais principais: tikėjimu, dora, tautybe ir mokslu. Nekrologe kunigui Antanui Civinskui, redagavusiam Seinuose „Šaltinį“ su skyriumi jaunimui „Vainikėlis“, žymiausiu jo nuopelnu laikyta kova su su pirmeivybe, kurios banga buvo užgriebusi kone visą kaimo jaunimą, tuo labiau besimokančius. Pirmoji kukli pavasarininkų konferencija su 17 delegatų įvyko 1914 m. vasario 24 d. su kuratoriais Pranu Dovydaičiu, ateitininkų vadovu, ir Antanu Maliauskiu. Vėliau I pasaulinio karo metais „Pavasaris“, leidžiamas 8000 egzempliorių tiražu, kanauninko Prano Dogelio teigimu padėjo išlaikyti nuostolingą „Tėvynės sargą“. Trečioje konferencijoje 1921 m. birželio 21-23 d. dalyvavo 213 delegatų nuo 23 000 narių. Turėti masinės kaimo jaunimo organizacijos paramą rinkimuose ir kasdienėje politikoje krikščionims demokratams buvo naudinga, įgaunant kaime didesnės įtakos ir ugdantis partinę pamainą bei vietinius aktyvistus. Ir VII pavasarininkų konferencijoje 1925 m. gruodžio 28-31 d. J. Tumas paskaitoje „Jaunimas ir kultūra“ aiškino, kad pažangos dera siekti ne revoliucijos, o evoliucijos būdu, todėl jaunimą reikia auklėti. Visuomenininkų sekcijos rezoliucijoje laikomasi vienybės ir paklusnumo vyresniesiems būsimų rinkimų atžvilgiu: visi pavasarininkai turi prisidėti prie Seimo rinkimų laimėjimo. Tačiau pavasarininkai bandė veikti savarankiškiau, pavyzdžiui, sąjungos Centro valdyba 1926 m. vasario 10 d. nutarė, kad nė viename rinkimų į III seimą sąraše pavasarininkų vardo nebus.

Kitokia liaudininkų krypties kaimo jaunimo – Lietuvos jaunimo sąjungos – kilmė ir santykiai su politine veikla. Dar 1907 m. pabaigoje mokytojas Antanas Vokietaitis „Lietuvos ūkininke“ kėlė mintį apie švietimo būrelių steigimą kaime suomių jaunimo pavyzdžiu. A. Rimkos nuomone tuo metu aktyvesnieji veikė partijose ir švietimo draugijose, tik jas carinei valdžiai uždarius 1908 m. rugsėjį kaime nutrūko ir partijų veikla. Kitų metų liepos mėnesį prie Pilviškių įvyko pirmasis pažangaus kaimo jaunimo atstovų iš Suvalkijos suvažiavimas, o 1910 m. rugpjūčio 31 . išėjo pirmasis „Lietuvos ūkininko“ numeris su „Jaunimo skyriumi“. Kitąmet vasarą jau gyvavo 20 – 30 švietimo būrelių, tačiau susidomėjo žandarai ir pasipylė bylos. Tik 1922 m. birželio 22-23 d. steigiamajame suvažiavime Kaune nutarta sąjungai būti nepolitine, pripažįstant sąžinės laisvę, o tikslas – menas, dora, kultūra. Nepolitinis pobūdis buvo įveiktas prieš rinkimus į III seimą, kada V suvažiavimas priėmė rezoliuciją paremti liaudininkus. Sąjungos šūkiu pasirinktas „Švieskis ir šviesk“, o tikslas – „doros ir meno dvasioje išauklėtas žmogus, grindžiąs savo ir visuomenės gyvenimą pažiūrų, mokslo ir sąžinės laisve – demokratizmu“.

Ona Maksimaitinė 1983 m. balandžio 6 d. prisiminimuose apie Voronežą 1915-1918 m. pasakojo, kad lietuvių gimnazijoje be ateitininkų ir aušrininkų buvo susidariusi „Bešalių“ moksleivių lavinimosi kuopa, leidusi šapirografuotą laikraštėlį. Tai charakteringa 1917-1922 m. idėjiniam skirstymuisi, kai dalis esamų ir jų įtakoje būsimų inteligentų netilpdavo savo pažiūromis esamose politinėse partijose ir tebesiekė veikti visos tautos labui, tebeskleisti tautinę sąmonę pasivadindavo „bepartyviais“. Steigiamojoje aušrininkų organizacijos konferencijoje 1917 m. balandžio 5 d. iškilo 1916 m. Maskvoje rudenį susikūrusios aušrininkų kuopos , kuri vėliau pasivadino laisvininkais, klausimas. Jos atstovė O. Putvinskaitė paaiškino, jog atsiskyrė dėl veiklos taktikos skirtumų, per didelio aušrininkų „susocialėjimo“,moksleivių reikaluose veikia kartu su aušrininkais ir ateitininkais. Konferencija nutarė, kad laisvininkų kuopos veikla su aušrininkų organizacija jokių sąryšių neturi. Kitoje rezoliucijoje teigiama, kad praktiškai dirbant liaudyje sėkmingesniam veikimui politinė diferencijacija geistina, tačiau pažangininkų ir krikščionių demokratų nepripažino demokratais, o Santaros demokratiškumo klausimą paliko atviru. Revoliucinėse sąlygose buvusios „Aušrinės“ šalininkų ir jos jaunųjų sekėjų idėjinės nuostatos radikalizavosi ir tarsi turėjusi būti Santaros rezervu jaunimo organizacija atmetė tokį vaidmenį, nors aušrininkams priklausė ir aktyvių santariečių, pavyzdžiui, Balys Sruoga. Teisininkas Jonas Liūdžius savo atsiminimuose apie lietuvių studentiją Maskvoje 1911 – 1915 m. pažymi, kad nuo 1910 m. ėjusios „Aušrinės“ šalininkai ir sekėjai nesiejo savęs su partijomis ir buvo laikomi ne politikais, o kultūrininkais, tačiau nesudarė tokios vienalytės srovės kaip 1912 m. nuo studentų draugijos atsiskyrę ateitininkai. Aušrininkai buvo susipažinę su marksizmu, reformizmu, angliškuoju socializmu, rusų narodnikyste, vienok jų dauguma, pripažindama žmogaus ir piliečio teises, daugiausia domėjosi demokratinių vertybių skleidimu tarp tautiečių. Santaros partijos kaip kairiųjų liberalų, linkusių į nuosaikų tautinį socializmą, atsiradimas aušrininkams politinio veikimo taktikos atžvilgiu tebuvo galimų bendros veiklos partnerių padidėjimas. 1917 m. pavasarį per atstovų į Lietuvių seimą Petrapilyje rinkimus skirtingai nuo aktyviai dalyvavusių krikščionių demokratų rinkiminiuose renginiuose ateitininkų Santara jaunimo nepasitelkė, tačiau gegužės 25 d. partinėje konferencijoje Kazys Šalkauskas tai laikė viena iš pralaimėjimo priežasčių ir klaida, jog rinkiminei agitacijai nepritraukė jaunų žmonių. Matyt, turint omeny laisvininkus Maskvoje TPP konferencijoje 1918 m. sausio 29-31 d. Voroneže priimtuose įstatuose yra pastaba, leidžianti steigti atskiras autonomiškas jaunimo kuopas, bet į partinius susirinkimus jos teturėjo teisę siųsti delegatus painformuoti apie savo veiklą. Kai „Lietuvos aide“ (1918 09 14, Nr. 87, p.5) pasirodė Petro Būdvyčio parengtas „Laisvininkų žodis“, atsiliepė ateitininkai. Skyrelyje teigta , jog laisvininkai turi praeitį Maskvoje ir Jekaterinoslave. Kriptonimu „A. M.“ prisidengęs autorius rašė, kad „Lietuvos aide“ pasirodęs jaunimo skyrelis, vadinasi, susikūrė nauja srovė. Laisvininkai – TPP padaras, labiau tiktų tautininkų vardas, kurie savos jaunuomenės neturėjo – jos eiles papildydavo ateitininkai. Rusijoje pažangininkai bandė tverti tautininkų moksleivių srovę, bet nesisekė. „Lietuvos aido“ redakcija laisvininkus pavadino jaunimo dalimi, norinčia būti „nepartinga“, tačiau tiek „nepartingumas“, tiek ir „bendras darbas“ yra fikcija. Rašinio pabaigoje naujai srovei palinkėta sėkmės. „Laisvininkų žodyje“ ruošėsi bendradarbiauti poetė B. Buivydaitė (Tyrų Duktė), ką ji pranešė laiške J. Tumui. 1918 m. balandžio 25 d. „Jaunimo skyrius“ pasirodė ir Vilniuje socialdemokratų leidžiamame „Darbo balse“.

Kaip minėta pažangininkai savo idėjų platinimu jaunimo tarpe nesirūpino. Viena kita sekėjų kuopelė atsirado provincijoje. Taip Linkuvos progimnazijoje mokytojas Juozas Gobis, vėliau vienas žinomesnių tautininkų ideologų, įkūrė analogišką TPP idėjinei krypčiai moksleivių kuopelę „Progresas“. Ši dėl ateitininkų reiškiamo nepasitenkinimo turėjo likviduotis. 1924 – 1925 mokslo metais nepatenkintieji ateitininkais naujų idėjų rado „Neo-Lithuania“ korporacijos veikloje, kurios linkuviškio autoriaus nuomone buvo priešingos nacionalistų ir internacionalistų idėjoms.1924 m. lapkričio 29 d. įsisteigė „Savitarpio lavinimosi“ kuopelė, leidusi laikraštėlį „Bangos“. 1925 m. vasary nutarta užmegzti ryšius su neolituanais. Moksleiviai ateitininkai gruodžio 15 d. nusprendė, kad saviškiai priklausyti savitarpiečiams negali. 1918 – 1924 m. Šiaulių gimnazijoje veikė moksleivių tautininkų būrelis, pasivadinęs vairininkais. Leido laikraštėlį „Moksleivių mintys“. Lazdijų gimnazijoje, pritariant direktoriui Motiejui Gustaičiui, tautines idėjas palaikę mokiniai atsiskyrė nuo ateitininkų, įkurdami „Žaibo“ sporto klubą. Gimnazijos ateitininkų kuopos valdyba juos apkaltino „masoniškumu“ ir savo nariams jame dalyvauti uždraudė.

Buvęs „Jaunosios Lietuvos“ centro tarybos pirmininkas J. Jurkūnas atsiminimuose pažymėjo, jog lietuviškų jaunimo organizacijų pradžioje ir I pasaulinio karo metais buvo juntamas nepasitenkinimas, kivirčai dėl principų, skilimai, nepatenkintieji išstodavo, burdamiesi į „bepartyvines“, sporto, meno ar kitaip vadinamas kuopeles. Gi nuo pirmųjų nepriklausomybės metų partijos „įkinkė mokyklą į politikos vežimą“, kai grupėmis grupelėmis susiskaldę mokiniai tegirdėjo centrų aplinkraščius, raginančius kovoti su priešingos srovės atstovais, tačiau jauniems nebuvo aišku, kodėl jie turi nekęsti klasės draugų. Iš gimnazijose 1925 – 1926 m. įsikūrusių „Jaunosios Lietuvos“ linkmės kuopelių, kaip rašė Steponas Povilavičius, dauguma kūrėsi meno kuopelių pagrindu (Panevėžyje, Šiauliuose, Linkuvoje), o „Aušros“ gimnazijos Kaune „Meno draugija“, pirmininkaujant Petrui Juodelei, kone visa perėjo tautininkų pusėn.

Tik 1927 m. balandžio 21-23 d. Kaune įvyko neskaitlingas pirmasis Lietuvių moksleivių tautininkų draugovės „Jaunoji Lietuva“ suvažiavimas. Atvyko 9 atstovai iš Marijampolės, Panevėžio, Linkuvos, Tauragės, Kražių, Vilkaviškio, „Aušros“ gimnazijos ir apie 30 svečių. Vaižgantas skaitė paskaitą apie tautos idealą, Izidorius Tamošaitis – mokslo ir religijos sintezę. Dauguma kuopelių įsisteigė 1926 m. gruodžio mėnesį. Tad tautininkų idėjos sunkiai skynėsi kelią ir iš esmės atspindėjo rinkimų į seimus rezultatus, jog šiek tiek įtakos turi Suvalkijoje bei miestuose.

Liudas Noreika, studijavęs Peterburgo universitete teisę, informavo „Viltyje“ apie lietuvių studentų medikų 1908 m. lapkričio 15 (28) d. įkurtą draugiją „Fraternitas Lituanica“, kuri siekia draugiškai vienyti ir jungti savo narius, juos visokeriopai išlavinti ir parengti plačiam inteligentiškam darbui. Draugijoje partiškumas yra pašalintas. Imperijos sostinės Karo medicinos akademijos studentai paakinti latvių ir estų pavyzdžio susibūrė į vėliau žinomos korporacijos pirmtakę. Iniciatorius Vladas Nagevičius, pritariant Jonui Basanavičiui, ėmėsi organizuoti kolegų broliją. Branduolį sudarė Kazys Oželis, Pranas Sližys, Vladas Ingelevičius, Zenonas Ščeponavičius. Nariai privalėjo dalyvauti lietuvių visuomeniniame bei kultūriniame darbe, ugdyti savo kalbą, remti tautinį meną ir mokslą bei lietuviškąją spaudą, rūpintis savo profesine pažanga, laikytis profesinės etikos dėsnių, tolerancijos, turėjo pasižadėti, jog grįš į Lietuvą ir dirbs tautos labui. Įstatai skelbė, jog tai ne ideologinė ar politinė, o tautinė kultūrinė profesinė organizacija. 1917 m. po Vasario revoliucijos Rusijoje „Fraternitas Lituanica“ išėjo į viešumą, siūlydama steigti lietuvių pulkus, vėliau jos nariai stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenės karo sanitarijos tarnybą. Tai ko gera vienintelė mums žinoma nelegali tautinės pakraipos jaunimo organizacija iki 1917 m. Būdingesnis tautinei linkmei iki I pasaulinio karo susibūrimas būtų prie Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakulteto veikęs lituanistinis būrelis. Jo universiteto tarybos 1910 m. gegužės 17 d. patvirtintuose įstatuose nurodoma, kad tikslas moksliškai susipažinti su dvasiniu (kalba, literatūra, folkloru) ir visuomeniniu (etnografija, statistika, liaudies ūkis ir verslai) lietuvių liaudies gyvenimu, skaitant parengtus referatus, juos svarstant ir diskutuojant. Būrelį globojo privatdocentas Eduardas Volteris. Jam priklausė nemažas būrys rašiusių į „Viltį“, iškiliausio tuomet būta Augustino Voldemaro.

Skirtingai nuo užsienyje veikusių lietuvių studentų draugijų, kurios idėjiniu požiūriu būdavo vieningesnės dėl gyvenimo svečioje šalyje, Maskvos ir Peterburgo aukštųjų mokyklų lietuvių visuomeniniame gyvenime nuo 1912 m. vyravo ateitininkų, aušrininkų („Aušrinės“ šalininkų), socialdemokratų arba visuomenininkų („Visuomenės“, leistos Vilniuje, sekėjai), ūkininkiečių (Lietuvos demokratų partijos šalininkai pagal Vilniuje leisto „Lietuvos ūkininko“ pavadinimą) grupės. Konkrečiau tautininkų pažiūrų įtaką iliustruotų studentų draugijų narių ideologinis skirstymasis, atsiskyrus besiorganizuojantiems ateitininkams. Peterburgo lietuvių studentų draugijos 1911 m. platintos anketos atsakymuose iš 73 užpildžiusių 4 nurodė, kad yra tautininkų šalininkai, gi 1915 m. iš 70 pritarė tik 2 atsakymų autoriai. Kaip pavyzdys minėtinas 1912 m. vasario 22 d. Petrapilio lietuvių studentų draugijos visuotiniame susirinkime „tautinį klausimą“ iškėlęs L. Noreika, vienas iš TPP steigimo Rusijoje iniciatorių, o 1916 m. lapkričio 13 d. kalbėjęs apie moksleivių konferenciją Maskvoje, į kurią buvo išrinktas nuo ateitininkų ir neorganizuotų tautininkų.

Situaciją nepriklausomos Lietuvos visuomenėje smarkiai keitė rinkimai į Steigiamąjį seimą. Jie daugiau ar mažiau palietė ir Aukštųjų kursų klausytojus Kaune. Juose be jau veikiančių ateitininkų ir susiskaldžiusių aušrininkų 1921 m. pradėta galvoti apie pritariančių TPP idėjoms subūrimą. Aiškus lyderis Valentinas Gustainis, nuo 1918 m. rašęs į „Lietuvos aidą“, 1922 m. pavasarį tokios organizacijos sumanymą išdėstė „Tėvynės balse“ straipsnyje „Politinės srovės ir universitetas“. Rengiantis vadovauti tautai jos tikslas būtų kelti asmens tautinę ir vidaus kultūrą, prisilaikant krikščioniškos doros dėsnių. Buvo apsilankyta pas J. Tumą, kuris prisimindamas vizitą pažymėjo tai buvus „gryną idėją“, nes dar tik brėško supratimas, kad tautiškumą teks gaivinti tautinėje valstybėje. A. Smetona pritarė V. Gustainio išsakytai minčiai apie studijų kreditavimą per bankus, nes partiniai šalpos fondai studentus įsuka į politikos verpetus. „Tėvynės balse“ užsimezgė diskusija dėl ateitininkų „partingumo“. V. Gustainio oponentai teigė, jog ateitininkai kiek pajėgdami darbuojasi tautinėje dirvoje, jų žuvo per Nepriklausomybės kovas. Sumanymas steigti universitete krikščionių tautininkų organizaciją „Laisvėje“ buvo įvertintas kaip noras suskaldyti ateitininkus, nors šie ir ne per daugiausia rūpinasi tautiniais reikalais. Į rašinį „Tėvynės balse“ reagavo Izidorius Tamošaitis, užėmęs ginties poziciją (Nr. 52). Tačiau „Laisvės“ autorius toliau tvirtino tą patį. Kadangi universiteto rektorius S. Šimkus nerodė palankumo studentams tautininkams, Lietuvių studentų tautininkų korporacijos įstatai 1922 m. rugpjūčio 12 d. įregistruoti Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje. Steigėjai – Simas Virkutis, Juozas Vileišis, Kazys Marčiulionis, Kazys Vadopalas, Petras Musteikis. Trys iš jų – būsimieji medikai. Senatui įstatai įteikti dar vasarą, juos patvirtino lapkričio 9 d. 11 d. įvyko steigiamasis korporacijos susirinkimas, dalyvaujant įkvėpėjams V. Gustainiui ir Br. Banaičiui ir vienuolikai vienminčių. Prieš pat Kalėdas įstojo 25 laisvieji klausytojai ir studentai, daugiausiai atsargos kariai ir buvę savanoriai (korporacijos narių skaičius augo – 1923 11 14 buvo 58, 1924 05 24 – 96, 1925 12 15 – 179, 1926 06 01 – 192). To mėnesio 15 d. įvyko pirmasis viešas korporacijos narių susirinkimas. Pirmasis įstatų punktas skelbė, jog korporacija stengsis kelti ir auklėti jos narių tautinę ir asmeninę vidaus kultūrą, remdamasi krikščioniškosios doros pagrindu. Lapkričio 10 d. įstatus paskelbė „Krašto balsas“. Įžangoje pabrėžta, kad nepriklausomybė ir kultūrinis kilimas tampriai susijęs su savosios inteligentijos stiprinimu, nes inteligentai – tai politiniai šalies vadovai, ekonominio gyvenimo statytojai, laisvės nešėjai. Būtina išauklėti tikrai tautinę lietuvišką inteligentiją, kurti ir ugdyti savas Lietuvos inteligentijos tradicijas. Vėliau rašyta, kad korporacijos tikslas išauklėti savo narius dvasios aristokratais, kurie skirtingai nuo esamų lietuvių plebėjiškai nerangių, neturinčių atsakomybės, neiniciatyvių, turėtų įdiegtą pareigingumą - „budrų atsakomybės jausmą“, kad mokėtų gerbti save ir kitus. V. Gustainiui atrodė, jog lietuviams trūksta drąsos, punktualumo, mokėjimo elgtis kompanijose ir viešumoje, dėl nepakankamo išsiauklėjimo, silpnos valios, neturto studentų tarpe daug šalintinų elgesio apraiškų. Kitų metų rugsėjį sugebėta išleisti Lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ neperiodinį laikraštį „Jaunoji Lietuva“. Čia paskelbtoje deklaracijoje konkretizuojama, kad studentai – kandidatai į vadus turi tam pasirengti. Kryžkelėje esančiai Lietuvai tenka remtis kultūra, kurios stiprinimas yra geriausia laisvės garantija. Ateitininkus pavadinus religine-visuomenine organizacija, tautininkai apibrėžti kaip kultūrinė-visuomeninė, todėl tikybines pažiūras palieka pasirinkti patiems nariams, kadangi liaudis giliai tiki, tikėjimą reikia palaikyti. Atsisakius studentus tautininkus įsileisti oficiozinei „Lietuvai“, juos priėmė TPP nuo 1923 m. balandžio 4 d. „Krašto balse“ talpindama „Lietuvių studentų tautininkų lapą“. Neveltui A. Smetona, pavadinęs lietuvių inteligentiją surusėjusia ir abejinga visuomenei, kaltino partijas jaunimo įtraukimu į politiką ir klausė, kas jį apgins. Tautininku pasivadinęs autorius aiškino, kad ateitininkų priekaištas, jog tautiškumas reikalingas neolituanams siekti saviems tikslams, pajungiant liaudį, nėra pagrįstas, nes tautininkai - demokratai ir kilnūs idealistai. Ir atmetė teigimą esą korporacija inspiruota TPP, priduriant kad pavieniams nariams dalyvauti partinėje veikloje nedraudžiama 1924 m. sausio 19 d. įregistruotas dar praeitų metų kovo 1 d. papildytas korporacijos pavadinimas – Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, o 1926 m. lapkričio 2 d. pakeistuose įstatuose įrašyta, kad korporacija yra „Lietuvos universiteto lietuvių studentų organizacija, kuri rūpinasi savo narių dorovingu ir kultūringu auklėjimu, laikydamasi tautos solidarumo, gerų lietuviškų kultūros gyvenimo tradicijų ir bendrų krikščionių doros reikalavimų“. Korporacijos valdybos pirmininku tuomet buvo V. Gustainis. Vertindamas paskelbtąją studentų tautininkų deklaraciją, Antanas Smetona akcentavo korporacijos siekinį – tautinę kultūrą, kurios savitumą saugo nepriklausoma valstybė, atsiribojimą nuo šovinizmo ir antisemitizmo, norą sutelkti visus lietuvius studentus, neapsitveriant konfesinėmis sienomis kaip ateitininkai, išskyrė V. Gustainio rašinį apie tautos vado svarbą visuomenės gyvenime ir konstatavo, kad veikimo programa yra plati, ne vien akademiška, bet tai į gera, nes lietuvių tauta nėra dar tiek išsibudinusi, kad būtų galima ramiai studijuoti. Korporacijai teko kirstis ir bendradarbiauti su universiteto ateitininkais. Lietuvos universiteto studentų ateitininkų 1924 m. pavasario semestro veikimo apyskaitoje kova su neolituanais pavadinta „trečiu svarbiu gyvenimo reiškiniu“. Ji prasidėjo, kai Adomas Jakštas „Ateityje“ (1923, Nr. 10) sukritikavo studentų tautininkų deklaraciją, šie užsigavo ir pradėjo susirašinėjimą su ateitininkų kuopos valdyba, kur teigė kad puldinėjami negali akademinėje aplinkoje bendrai dirbti „lietuviškai tautinio darbo“ ir atšaukė savo atstovus iš Lietuvių studentų draugovės valdybos. Pavasarį sugrįžo, tačiau ateitininkai įžiūrėjo rimtą pavojų savo pozicijoms, nes „tautininkų apetitas, kiek galint arčiau stovėti ateitininkų ir tuomi turėti didesnį bagažą savo narių skaitlingumui“. Tokie siekiai atrodė pavojingesni už socialistų planus, nes „piktas draugas pavojingesnis už atvirą priešą“.

Akstiną bendradarbiauti studentams ateitininkams ir tautininkams suteikė bendrųjų universiteto susirinkimų vedimo kalbos klausimas. 1922 m. lapkričio 19 d. per susirinkimą kitataučių balsais nubalsuota leisti kalbėti ir žydiškai. Siekiant sutelkti nesrovinius studentus, sutarta steigti universitete Lietuvių studentų draugovę kaip atsvarą kitataučiams ir jų bei socialistų reikalavimams atsispirti. 1923 m. gegužės 15 d. Lietuvos universiteto studentų lietuvių draugovės įstatai buvo įregistruoti. Ji užsibrėžė vienyti studentus ir laisvuosius klausytojus (jų būta apie 1 500), kurių tarpe buvo didelis nuošimtis lietuvių, ir rūpintis akademinio gyvenimo reikalais. Stoti galėjo kiekvienas studijuojantis lietuvis be pažiūrų ir tikėjimo skirtumo. Draugovės legalizavimui universitete pasipriešino rektorius J. Šimkus. Kauno miesto ir apskrities viršininkas 1923 m. birželio 23 d. rašte VRM Piliečių apsaugos departamentui nurodė, kad draugovė nežada kištis į universitetinį gyvenimą ir studentai nėra moksleiviai, o laisvi piliečiai. Spalio mėnesį vidaus reikalų ministras registraciją panaikino, tačiau to paties mėnesio 30 d. Piliečių apsaugos departamentas pranešė Kauno miesto ir apskrities viršininkui, jog draugovė legalizuota. Tautininkų korporacijai draugovės valdyboje atstovavo K. Marčiulionis.

1923 m. vasario mėn. įvykusiame visuotiniame universiteto studentų susirinkime žydų ir socialistų balsais buvo priimta rezoliucija apie žydų (rusų) kalbos vartojimą susirinkimams vesti šalia lietuvių kalbos. Tai sukėlė audringą pasipiktinimą. Kova dėl nacionalinės kalbos būdinga ne vien Kaunui. Ir Rygos universitete vyko studentų bruzdėjimai dėl žydų kalbos įsigalėjimo. To mėnesio 11 d. susirinkę apie 250 studentų lietuvių, daugiausia tautininkų ir ateitininkų bei jiems prijaučiančių, svarstė naujos studentų atstovybės rinkimų klausimą, nes dar 1922 m. gruodžio 4 d. įvykusiame Studentų savišalpos draugijos susirinkime tautininkai nurodė, jog narių pagausėjo nuo 450 iki 850, o jos valdyboje įsivyravusi antilietuviška dvasia, pareikalaudami vadovybės perrinkimo, kad būtų atspindimi daugumos reikalai. Socialistų šalininkai protestavo prieš svarstymą be žydų studentų. Naujoji atstovybė turėjo ginti lietuvių studentų interesus. Socialistai pareiškė Vasario 16 d. organizuosią savo eiseną, o bendrojoje nedalyvaus. Tiek ateitininkų kalbėtojas J. Leimonas, tiek ir tautininkų atstovas K. Marčiulionis pabrėžė nelietuviško elemento vyravimą universitete. Tautininkų pasiūlymu susirinkimas priėmė rezoliuciją, reikalaujančią svetimtaučius prieš priimant į universitetą ir esamus studentus egzaminuoti iš lietuvių kalbos, jos nemokančios šalinti, žydų universitete turi būti proporcionaliai bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, dabar besimokantys žydai, kurių keliagubai daugiau už realų nuošimtį, privalo sumokėti valstybei mokymo išlaidas. Priešprieša nesibaigė, kai išrinktosios atstovybės delegacija išvyko į Pabaltijo studentų konferenciją Tartu. Savišalpos draugijos valdyba organizatoriams išsiuntė telegramą, kurioje apgailestavo, kad atstovaudama 900 narių negavo pakvietimo, o dalyvaujantys išreiškia penkioliktosios universiteto studentų dalies nuomonę. Tad socialistų vadovaujamai draugijos valdybai gegužės 1 d. susirinkime dėl tokio poelgio pareikštas nepasitikėjimas, reikalaujant jos nušalinimo. Priimtoje lietuvių studentų rezoliucijoje „itin pageidauta“, jog artinantis universiteto rektoriaus rinkimams ir atsižvelgiant į praeities patyrimus svarbu, kad „ateity Un-to rektoriais būtų renkami tokie žmonės, kurie remtų lietuvių studentų reikalus ir apskritai lietuvystės klausimą bei valstybingumo idėją Un-to sienose“. Aprašydamas šias peripetijas, K. Marčiulionis jas vertino kaip idealistinės (tautinės valstybinės) ir materialistinės (socialistinės kosmopolitinės) pasaulėžiūrų kovas universitete. Socialistų šalininkai pradėjo pulti valstybinę idėją, pavojinga, kad studentai žydai pasiglemžtų juos ir vadovautų, nes sionistai gerai sutaria su komunistuojančiais lietuviais. Spalio 28 d. studentų Savišalpos draugijos susirinkime kalbos klausimu socialistai ir jiems prijaučiantys pralaimėjo. Dar rugsėjo mėnesį rengiantis sutelkti studentus lietuvius bendrai posėdžiavo tautininkai, ateitininkai ir Lietuvių studentų draugovės atstovai. Tautininkas K. Marčiulionis kalbėjo, kad numatyto susirinkimo tikslas suvienyti visus studentus lietuvius „kovoje dėl lietuviškumo Universitete“. Spalio 5 d. susitarta, kad per būsimą draugovės susirinkimą į valdybą ir studentų atstovybę tautininkai ir ateitininkai iškels po penkis savo atstovus. Universitete draugovę senatas legalizavo tik spalio 7 d., vadovaujamas naujojo rektoriaus Vinco Čepinskio. Tądien universiteto sienose įvyko pirmasis legalus draugovės susirinkimas. Ateitininkų kalbėtojas užprotestavo pateiktus balsavimui suderintus sąrašus. Valdyboje jų turi būti daugiau, nes organizacija gausesnė. Kaip išeitis susirinkusiems pasiūlyta nebalsuoti už srovinius sąrašus, o čia pat sudaryti naujus, neatsižvelgiant į organizacinę priklausomybę. Daugumos balsais atmestas Universiteto senato reikalavimas nepriimti į Lietuvių studentų draugovę laisvųjų klausytojų, nes jais daugiausia buvo lietuviai valdininkai ir kariškiai. . Lietuvių studentų tautininkų korporacijos taryba spalio 12 d. rašte apkaltino ateitininkus neišlaikius solidarumo principo ir „atvirkščiai veikus pasirašytiems susitarimams“. Universiteto ateitininkų kuopos valdyba gruodžio 1 d. atsakyme pareiškė, kad kur bus liečiami lietuvių tautybės ir valstybės reikalai universitete, kiek rasis bendro pagrindo susitarti, bendradarbiaus su tautininkais, tačiau jiems nereikia pripažinimo esant tautininkais ir nepatartų kad ir „Neo-Lithuanijai“ tautiškumo monopolizuoti.

Įsisteigus korporacijai, atsirado organizacinio darbo, kuriuo veik neužsiėmė vyresnieji bendraminčiai, centras - 1925 m. kovo mėn. iškeltas sumanymas tautiniais pagrindais organizuoti kaimo jaunimą, 1926 m vasarį baigti rengti įstatai tautininkų mokinių rateliams.

Lietuvių studentų tautininkų „Jaunosios Lietuvos“ korporacijai kurtis impulsą davė persikėlę iš universiteto į Žemės ūkio akademiją neolituanai ir. šios korporacijos 1924 m lapkričio 3 d nutarimas steigti skyrių Dotnuvoje. Ką tik pradėjusioje veikti akademijoje. lapkričio 22 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o nepraėjus nė savaitei korporacijos įstatus patvirtino Akademijos taryba. Pirmuoju korporacijos pirmininku buvo išrinktas būsimasis žemės ūkio ministras Vlado Mirono kabinete Juozas Skaisgiris, kuris prisimindamas pirmuosius žingsnius rašė, jog tautą gyvenime „bendrino“ jos kalba, papročiai, savas menas, o darbe – vienodai teisingas visų luomų įvertinimas. Agronomas Ignas Andrašiūnas teigė, kad „Jaunoji Lietuva“ siekė ne tik gero savo narių profesinio pasirengimo, bet taip pat sąmoningų lietuvių tautos sąmonės gaivintojų ir ugdytojų. Tarpukaryje agronomai ir miškininkai, skleisdami ir taikydami ūkines žinias tarp kaimo žmonių, turėjo rūpintis ir jų dvasiniais reikalais, palengva keičiant ūkininkų galvojimo būdą ir padėti jų moraliniam atgimimui. Tuo tautininkai buvo labai suinteresuoti, nes šių profesijų atstovai kaip ir kunigai buvo arčiau kaimo ūkininkų ir galėjo įtakoti jų mąstymą tinkama kryptimi. Tačiau 1925 – 1926 m. tautininkų vadai jaunalietuviais mažai rūpinosi ir pati korporacija nebuvo gausi. 1925 m. vasarą „Lietuvyje“ pasirodė straipsnis, kvietęs steigti tautiško jaunimo sąjungą. Valstybės gyvenimas remiasi energingąja visuomenės dalimi, jos aktyviuoju elementu, kuris gimsta ir auga mūsų tarpe. Dabartinę kartą galima išauklėti, kad ji garantuotų tautos gyvybę, o nepriklausomybę ir jos gerovę ugdytų. Jaunimas įveliamas į partines rietenas, kas nestiprina tautinės sąmonės, o ją krikdo ir demoralizuoja. Inteligentijai, nusipolitikavusiai ir sumaterialėjusiai, jaunimas nerūpi, tad organizuotis privalės pats. Jaunus sodiečius į savo rankas turi paimti studentai jaunalietuviai. 1925 m. gruodžio 8 d. svarstyta galimybė steigti jaunalietuvių kuopeles kaime. Perspektyvos įsistiprinti tautininkams tarp kaimo jaunimo atsivėrė tik po 1926 m. gruodžio 17-osios. Kitąmet spalio 8 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigoje įregistruoti Lietuvių tautiško jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ įstatai. Stoti galėjo tik lietuviai. Sąjungos tikslas laikantis krikščioniškos doros dėsnių ugdyti jaunimo tautinę sąmonę. Antrame įstatų punkte pabrėžta: „Lietuvos nepriklausomybei saugot, tautiškai lietuvių dvasiai ir vienybei palaikyti, Sąjunga jungdama jaunimą į šį tautinį vienetą, kad bendrom jėgom galėtų įsiimtų [prisiimtų] tikslų siekti ir juos įgyvendinti“.Tryliktas punktas įspėjo: nariai neturi teisės dalyvauti tose organizacijose, kurios priešingos Sąjungos ir lietuvių tautos siekiams. Dvyliktasis įpareigojo Sąjungos narį mokėti vartoti ginklą ir turėti ryžto ginti kraštą bei vaduoti Vilnių („Kiekvieno Sąjungos nario vyriškio pareiga - pasiruošti atatinkamoje kariškoje srityje per kariuomenę, Šaulių Sąjungą savo kraštui ginti ir Vilniui vaduoti“.