Steigiamoji Santaros konferencija vyko 1917 metų sausio 8-10 dienomis Maskvoje nelegaliomis sąlygomis (čia tradiciškai labiau telkėsi kairės, kaip laisvesnės opozicinės dvasios neoficialioje sostinėje, atstovai, - apie patį sambūrį pasakytina, jog labiausiai jį telkė Pirmojo pasaulinio karo metais politiniame lietuvių gyvenime aktyviai reiškęsis baronas Stasys Šilingas; Albinas Rimka 1917 – ųjų pavasarį ateinančios kartos atstovo lūpomis su šilta simpatija, matyt, pastiprinta asmeninių ryšių, perteikė žinią, jog santariečiai save laiką “Lietuvos smegenų” partija).

Pirmąją dieną, renkantis pavadinimą, nubalsuota už Demokratinę tautos laisvės santarą (LIBRS, f. 61, s. v. 147, 1. 6), kurio paskutinįjį dėmenį kalbiškai aprobavo Jonas Jablonskis. Ši politinė naujiena – apie naujos kairiosios “vidurio” partijos atsiradimą – negalėjo nepaveikti Petrograde buvusių viltininkų.

Kitaip nei revoliuciniai progresistai, “pažangininkai” progresą vertino kaip savaimingą tautos stiprėjimą, pripažindami save “bendraisiais kultūrininkais”. Natūraliai ateities tikrovę manyta keisti ne prievarta, o konkrečiom reformom (tokį lojalizmą realybės atžvilgiu lėmė iš dalies sėkminga patirtis po 1905 metų kultūrinėje dirvoje; kairė, kad ir skelbdamasi gyvybingų idėjų nešėja, praktiškai labiau pasikliovė organizaciniais pradais, - kaip pavyzdį galima priminti jos pirmaujančias pastangas įtraukiant lietuvių jaunuomenę į savo politiką). Taigi lietuviškas “darbo su pagrindais” Lenkijoje atgarsis (sakytume – lyg ir peršokus literatūros sekimų ar politinių atsišaukimų bei brošiūrų pakopą) tebetęsiamas jau kaip riboto legalumo laikų tradicija. Aktyvioji mažuma (savimoniška sinonimija – liaudies vadai, vedliai), tebetikinti savo nepakeičiamumu (jos dalis buvo tautininkai), suprato būtinybę jungtis į partijas. Ši iniciatyva priklauso jaunesniajai kartai; krikščionių demokratų pasaulietinis jaunimas po 1917 metų pasuko partiją radikalizmo keliu, o pažangininkai, iki 1924 m. buvusi labiau visuomeninė politinė grupuotė, susispietė apie periodinį leidinį. Organizacinis tautininkų palaidumas buvo nulemtas inteligentiškosios sudėties, asmenybių vaidmens.

Šie sakiniai labiau derėtų pabaigoje, bet tai nėra “nuosprendžiai”.

1917 metų kovo 12 dieną Lietuvių balse paskelbta apie visuotinį Tautos pažangos partijos narių susirinkimą: “Šių dienų svarbūs atsitikimai, iškovotoji laisvė reikalaute reikalauja apsvarstyti dabartinį momentą ir partijos santykį su įvykusiomis didelėmis atmainomis. Reikalinga nustatyti partijos vidaus tvarka”. Kovo 14 d. įvykusio susirinkimo darbotvarkę sudarė “partijos principų skaitymas” ir svarstymas, naujų narių priėmimas, komiteto rinkimai, partijos organas, Tautos tarybos klausimas ir t.t. Dar vasario 20 d. steigiamajame susirinkime išrinktas penkių asmenų komitetas. Pirmuoju partijos pirmininku tapo Juozas Kubilius, vienas pagrindinių viltininkų ideologų, stengęsis pagrįsti jų pasaulėžiūrą, deja kovo 4-ąją miręs. Tespėta aptarti pirmąjį darbotvarkės punktą ir išrinkti partijos komitetą: pirmininku – Martyną Yčą, Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo, šelpti draugijos centro komiteto pirmininką, švietimo viceministrą Laikinojoje Rusijos vyriausybėje; pirmininko pavaduotojais – Liudą Noreiką, draugijos, o vėliau pažangininkų organo Lietuvių balsas, ėjusio 17000 egzempliorių tiražu, redaktorių ir Augustiną Voldemarą; iždininku – Juozą Tumą, buvusį draugijos centro komiteto reikalų vedėją, sekretoriumi – Jurgį Linartą, žinomą prieškario Rygos lietuvių vaidinimų režisierių, vienos iš dviejų profesionalaus lygio trupių organizatorių. Į devynių asmenų komitetą dar pateko kaip sekretoriaus padėjėja S. Tallat-Kelpšaitė ir trys nariai: G. Feterauskas, Vincas(?) Kvieska, Bronius Masiulis (Lietuvių balsas. – 1917 03 19, Nr. 20, p.2).

Pirmoji atsiliepė Ryga. Laikraštyje Rygos garsas kovo 19 d. vedamajame Lietuvos tautininkai pranešta apie senųjų viltininkų įkurtą Tautos pažangos partiją, kuriai reikėtų vadintis aiškiau – tautininkais. Pabrėžta, jog Viltis rūpinosi lietuvių inteligentus suvienyti ir organizuoti platesniam tautiniam darbui, ginti Lietuvos pakraščius nuo “ištautėjimo”, kelti Lietuvos kultūrą, ūkį, “žadinti lietuvių didesnį tautinį susipratimą ir patvarumą savo Tėvynėje”. Teigta, kad viltininkai ėję Vilniaus Didžiojo seimo nurodytu keliu. Balandžio viduryje įsteigtas TPP skyrius, kuriam priklausė 19 žmonių (pirmininkas – Petras Žaldokas, sekretorius Domininkas Bukontas, gydytojas ir labdarys nuo Zarasų). Iš įstojusiųjų minėtini kunigai Juozas Bikinas, Rygos garso leidėjas ir redaktorius, ir Juozas Latvis, podporučikas Antanas Juozapavičius. Keliuose susirinkimuose nutarta, kad būtina kurti lietuvių pulkus, atšaukiant tautiečius iš lenkų regionų, nejungti prie Lietuvos tų kraštų, kurie “grynai apgyvendinti kitataučių”, nors praeityje priklausė LDK (Rygos garsas. –1917 04 21, Nr. 26, p. 2; Lietuvių balsas. – 1917 04 23, Nr. 29, p. 3). Rygos pažangininkai gegužės 9 d. sukvietė lietuvių partijų ir draugijų atstovus į bendrą susirinkimą dėl Rusijos lietuvių seimo atstovų rinkimo. Iš čia į gegužės 27 d. Petrograde susirinkusį seimą, įtikinamai laimėjus rinkimus, išvyko gausiausia TPP narių grupė (4 iš 20 priklausiusių partinei frakcijai). Rygos garso puslapiuose atsispindėjo to meto visuomenės viltys ir lūkesčiai. Štai J. Tumas gegužės mėnesį surengtoje paskaitoje pasakojo apie revoliuciją Rusijoje, diplomatijos reikšmę Lietuvos ateičiai. Užsiminė ir apie vieno iš partijos veikėjų (A. Voldemaro) sumanymą kreiptis į anglus ar japonus, kad jų kariai apgintų būsimos Lietuvos neutralumą (Svetys iš Petrapilio // Rygos garsas. – 1917 05 20, Nr. 32, p. 3). Atsišaukime Broliai lietuviai ir seserys lietuvės (ten pat, 1917 05 03, Nr. 29, p. 2), raginant tautiečius stoti į TPP, teigiama, kad karo tikslas – pavergtų tautų laisvė. Skelbiama, kad pokarinis taikos kongresas “vardan civilizacijos teisingumo” pripažins Lietuvos savarankiškumą. Tuo tikėjo ir iš dalies taktiką grindė Vilniuje likę tautininkai su Antanu Smetona priešakyje. Prezidento Woodrow Wilsono deklaruotieji punktai įgijo realią prasmę balandį JAV stojus Antantės pusėn, XIX a. sukilimų patirtis rodė: karinis užsienio įsikišimas nepadės, reikia patiems aktyviai veikti tėvynėje, naudojantis tarptautine konjunktūra, ką A. Smetona ir ragino daryti.

Neatmesti federacijos ryšiai su kaimynais. Toliau pabrėžiama, jog “žmogaus teisės pakels jo nulenktą galvą ir prabils galingai į kaimynus draugus”. Darbininkai bus ir darbdaviais, dirbsiančiais kooperatyvuose “tik tiek, kad jų darbo vaisiai nepūtų”. Lygybė ir brolybė telksianti visus krūvon. Revoliucijos teikta perspektyva romantizavo tekstą, o kylanti abejonė pasidavė rašiusiojo nuoširdumui, anot Antano Maceinos – “lietuviškam plačiažygiškumui”.

Gegužės 14 d. įkurtas 25 žmonių skyrius Voroneže. Tarp kitų į jo valdybą išrinktas pedagogas Juozas Vokietaitis. Birželio 25 d. Oriole apie TPP programą kalbėjo būsimasis Kariuomenės teismo pirmininkas Petras Šniūkšta, tapęs vietinio skyriaus valdybos pirmininku (Lietuvių balsas. – 1917 06 04, Nr. 39, p. 3; 1917 07 16, Nr. 51, p. 3). Priešpaskutiniame partijos organo numeryje dar pranešta apie Petrogrado “miesto centro kuopos” įkūrimą, sumanymą kartu su Narvos vartų ir kitomis kuopomis sudaryti bendrą Petrogrado srities komitetą. Kaip miesto centro kuopos komiteto nariai nurodyti Adomas Prūsas, vienas iš Lietuvos bankų kūrimo pionierių, ir G. Feterauskas, vėliau vadovavęs Centriniam statistikos biurui. Apie kitas vietines organizacijas “žinių nepaduota” (ten pat, 1918 02 21, Nr. 7, p. 2).

Etapiniu įvykiu TPP buvo partinė konferencija Voroneže 1918 metų sausio 29-31 dienomis. Sausio 18-osios Lietuvių balso numeryje pasirodė “Pažangos centro” pirmininko M. Yčo pasirašytas skelbimas apie būsimą renginį. Programoje numatyta Centro komiteto ataskaita ir papildymas naujais nariais, partijos taktika, organizaciniai klausimai, “narių iškelti klausimai”. Skyriai galį atsiųsti po tris atstovus su sprendžiamuoju balsu (ten pat, 1918 01 18, Nr. 4, p. 3). Ataskaitoje M. Yčas akcentavo veiklą Tautos taryboje, jos sudarytame Laikinajame Lietuvos valdymo komitete, partijos rezoliucijos dėl Lietuvos nepriklausomybės priėmimą Rusijos lietuvių seime Petrograde 1917-ųjų birželio 3 dieną, dalyvavimą lietuvių konferencijoje Stokholme tų pat metų spalio 18-20 dienomis ir Vyriausiojoje lietuvių taryboje Rusijoje. Smulkiau apie TPP susikūrimą ir vidinį gyvenimą kalbėjo vicepirmininkas L. Noreika, “nupiešęs organizacijos vaizdą, kuopų steigimą ir jų veikimą”. Voronežo skyriaus pirmininkas J. Vokietaitis papasakojo apie Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje veikimą. Konferencijos aprašyme pabrėžta: “Konferencija Centro komiteto padarytiems žygiams pritarė”. Jos dalyviai pripažino “vyriausiuoju Tautos organu Tautos tarybą Vilniuje, kol ji stovės Lietuvos nepriklausomybės sargyboje”, o Rusijoje – Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, pritardami jos platformai ir kviesdami partijos narius visokeriopai paremti. Organizaciniu klausimu konstatuota, kad dėl įvairių aplinkybių “nebuvo kaip reikiant rūpinamasi kuopų organizavimu ir nebuvo palaikomi gyvi ryšiai ir santykiai su jau esančiomis”. Toliau aptarta ir patvirtinta TPP taktika santykiuose su kitomis partijomis. Dėl programos nutarta vadovautis “bendrais pamatiniais dėsniais, kurie pirmųjų partijos susirinkimų Petrapilyje nustatyti”. Nors partijos laikraščio finansinė padėtis ir bloga, bet jis svarbus, todėl ketinta leisti ir toliau, “pasirūpinus lėšų suradimu (Lietuvių balsas, 1918 02 21, Nr. 7, p. 2-3). Deja, šis numeris buvo priešpaskutinis.

Centro komiteto pirmininkas, jo pavaduotojai, sekretoriai liko tie patys. Tik iždininkas J. Tumas, dar 1917-ųjų spalį išvykęs dalyvauti Stokholmo konferencijoje, pakeistas kunigu Julijonu Jasienskiu. Papildomai į CK išrinkti J. Vokietaitis, Konstantinas Šakenis, (?) Mackevičius. Konferencija patvirtino ir M. Yčo parengtus įstatus. Pirmasis punktas skelbė, kad partijos nariais “gali būti visi suaugę Lietuvos piliečiai ir pilietės, pripažįstantys partijos programą” ir “dedantys savo politikos veikimo pamate partijos nustatytą tvarką”. Jaunimas gali steigti atskiras autonomines kuopas, stojant reikia dviejų rekomendacijų, priima CK slaptu balsavimu dviejų trečdalių dauguma. Kadangi aplinkybės buvo nepastovios, įstatuose CK suvažiavimas ar konferencija renka “nenustatytam laikui”. Vietinę kuopą (kuopelę) gali įkurti penki nariai. Nors skyriai veikia autonomiškai ir “vyriausiuoju partijos organu” yra suvažiavimas, tačiau daugiausia galios turi CK (iš 17 įstatų punktų 10 skirta jam aptarti). Nepamirštant ypatingų veiklos sąlygų, juose vietinėms organizacijoms ir eiliniams nariams per maža teisių (žr. Lietuvių balsas, - 1918 02 27, Nr. 7, p. 2-3). Partijos organo redaktoriumi iki 1917m. lapkričio buvo teisininkas L. Noreika (grįžęs į Lietuvą 1918 metais, leido Lietuvos aidą), o 1917-ųjų rudenį perkėlus spausdinti laikraštį į Voronežą, jį pasirašinėjo redakcinė kolegija: J. Jasienskis, M. Yčas, K. Šakenis, J. Vokietaitis; B. Žukauskas teigė, kad Lietuvių balsą redagavo, gaudamas prisidurti prie algos, Mykolas Krupavičius, o redakcinė kolegija negalėjusi prie laikraščio prisėsti (I-ojo pasaulinio karo tremty // Atsiminimų pluoštas. – Chicago, 1960, p. 45).

Martynas Jankus atsiminimuose apie Rusijos lietuvių seimą Petrograde (1917 05 27 – 06 03) sakė: “Tačiau susiskirstymas į pažiūras buvo toks griežtas, jog Lietuvai nebuvo tikėtis bent kokios geresnės ateities”. Jis gegužės 31 d. vakariniame posėdyje Mažosios Lietuvos vardu sveikino susirinkusius atstovus, linkėdamas seimui geros kloties (Vasario 16-oji. Lietuvos nepriklausomybės 14-kos metų sukaktuvėms paminėti II K., 1932, p. 56). S. Šilingas, Lietuvių Tautos Tarybos pirmininkas, įpynė į savo pasisakymą tokius žodžius (birželio 1 d.): ”<…> tartum kokia stebuklinga ranka atvedė čia Martyną Jankų ir liepė jam pirmam kalbėti, kada susirūpinom Lietuvos ateitimi” (Santara. 1917 06 10, Nr. 22, p. 1). Petras Leonas Tautos Tarybos darbų apžvalgoje fiksavo jų pradžią kovo mėnesį lydėjusią svetimtaučių nuostabą: “tur būt reikėjo herojiškų pastangų, visos partijos randa bendrą demokratinę platformą … ir katalikai, ir socialdemokratai” (Santara. 1917 05 27, Nr. 18, p. 1). Jis rašė apie idilišką momentą, kada visos lietuvių “partijos rado bendrą idėjos ir principų platformą”. Kiti momentai, revoliucijai dienojant, priminė politinę abėcėlę – už vietą po saule reikia kovoti, o tai garantuoja įtakos didumas darbo žmonėms arba liaudžiai. Nuolatinė kova tarp “pirmeivių” ir “atžagareivių” arba pažangiųjų ir “reakcingųjų” būdinga šio amžiaus pradžiai.

1914 m. trečiojo Varpo numerio vedamajame 1889-1904-1914 pabrėžta, kad po 1904 metų lietuvių inteligentijoje “vis ir vis dažniau pradėjo apsireikšti, iš vienos pusės, egoizmo bei karjerizmo, iš kitos – servilizmo dvasia”. Kitame straipsnyje rasime, kad “ramaus kultūrinio darbo tapo sugauta veik visa mūsų inteligentija”, esą kultūros darbininkų, bet nesą politikų, kurie kovotų su valdžia už “tinkamesnes gyvenimo formas”, griautų senąją tvarką. Spaudos legalizavimas ugdė politinį nuolankumą, sumenkėjo “revoliucinė atspara”. Kartu pastebėta, jog spaudos draudimas galėjo patraukti kovon ir “ramiausius visuomenės gaivalus”. (P – Tis. Dėlei spaudos sukaktuvių II Ten pat, p. 88). Publikai dar pakako Jovaro “jausmų kibirkštėlės” ir Sielos aido, išleistų po 10 000 egzempliorių (B. Prėskenis. Jovaras. (Šiauliai, 1995, p. 8). Felicija Bortkevičienė, nepasibauginusi keliauti į Sibirą, prūsų lietuvių, ištremtų gilumon, reikalais, 1915 metų rugpjūčio 11 dienos laiške Albinui Rimkai, buvusiam Amerikoje, priekaištavo politikuojantiems vyrams, kad dauguma inteligentų, apimti panikos, Lietuvai “išsireikšti laikui atėjus “bijodami to perėjimo proceso pabėgo” (MABRS, F.276, s.v.89, l. 18 a. p. ).1917 metų gegužės 5 dieną ji rašė, kad Rusijoje tarp lietuvių plinta nusiteikimas viską naikinti, o mažiau tverti, dalis su kūnu ir dūšia atsidavę rusų D [emokratijai], viešpataująs “bolševikų” ūpas (ten pat, l.36 a. p.). Lyg patvirtinant Varpo vedamojo mintį, Julius Būtėnas, įvykiams nutolus, dygiai klausė, ar daug lietuvių inteligentų būtų grįžę Lietuvon po revoliucijos, jeigu bolševikai nevarytų tuo metu į miškus medžių kirsti, jeigu nenusavintų ten turėtų turtelių (Tikrovė ir Tradiciniai dūmai. II Lietuvos žinios. 1937 11 20, Nr. 265). Čia “dalykų stovis” parodytas kairės akimis, bet, anot Antano Kaupo, ji taip pat svarbi kaip pažangos skatintoja ir dešinės išjudintoja (Patrimpas. Evoliucija ne revoliucija II K, 1907, p.78 to paties. Laiškas į “Vilties “ redakciją II Viltis. 1908 02 22 Nr. 23 .P.3).

Minėtinas Eliziejaus Draugelio 1912 metų balandžio 8 dienos laiškas iš Maskvos neįvardytam asmeniui, kuriame gailestaujama, jog ateitininkų kuopeles įmanoma plėsti daugiau tarp gimnazistų, nes “dabartiniai studentai išaugę tokioj atmosferoj, kad vieni nedrįsta pasisakyti savo pažiūras, kiti tuom nesiinteresuoja, ir vienas kitas aiškiai priešingas mūsų siekiams ir požiūriams” (MABRS, f. 239, s. v.376, l. 1a.p.). Gal socialdemokratai, ypač liaudininkai būtų sutikę ramiau siekti bendro tikslo, bet krikščionys demokratai žengė grėsmingą žingsnį.

1917 m. kovo 5 d. kunigo Juozo Vailokaičio iniciatyva susirinko apie 70 žmonių. Atėjo ir pakviesti pažangininkai J. Tumas ir L. Noreika su būreliu bendraminčių. Krikščionių demokratų sumanymas – kurti plačius lietuvių karo pabėgėlių sluoksnius apimančią organizaciją – buvo artimas kaip vienybės šalininkams. Taigi organizacija turėjo sutelkti kuo daugiau žmonių, padėti atitraukti darbininkus nuo socialistų įtakos. Kovo 12 d. susirinkime buvo patvirtinti steigiamojo susirinkimo išrinktos komisijos paruošti įstatai. Kazimieras Rėklaitis prisiminimuose sausai pažymėjo, kad pažangininkai pripažino Lietuvių katalikų liaudies sąjungos naudą ir reikalą, bet į valdybą nėjo, pareiškę, kad apie dalyvavimą sąjungoje praneš vėliau (Atsiminimai iš Petrapilio lietuvių veiklos //Tautos praeitis, t. I, Kn. I. Chicago, 1959, p. 73). Įsteigta visuomeninė kultūrinė organizacija kėlė tikslą “organizuoti lietuvių liaudį ir tuos, kurie iš liaudies kilę arba kuriems liaudis rūpi, kelti visuomeninį susipratimą ir ginti jų reikalus religijos , politikos, socialinio gyvenimo ir ekonomijos srityje”. Nariais galį tapti “lietuviai katalikai, kuriems rūpi viešojo gyvenimo sutvarkymas religijos principais”. Siekdama tikslo, sąjunga numatė rengti susirinkimus, paskaitas, leisti ir platinti “gerus raštus”, steigti švietimo įstaigas ir įvairias visuomenines organizacijas (MABRS. f. 236, s.v.46, l. 1 a. p.). Sąjunga turėjo apimti ne tik karo pabėgėlius, bet ir Rusijoje įsikūrusius lietuvius, stiprinti pastarųjų tautinį nusiteikimą. Matyt, pažangininkai buvo per silpni partneriai, ir įtaka dalytis nenorėta. Sąjungos skyriui vien Petrograde priklausė apie 3 000 narių, kitur – 60 skyrių su 10 000 narių (V. Parausvinis (L. Natkevičius) Lietuviai svetur. Rusijos lietuvių politikos partijos //Lietuvos aidas. 1918 11 09, Nr. 127, p. 3).

Tenka pasiaiškinti ir dėl Lietuvos katalikų tautos sąjungos.

Dar 1916 m. lapkričio mėn. besimezgant Mezliavos (tautinės rinkliavos) komisijai, kuri turėjo organizuoti savanoriškų įnašų rinkimą tautos reikalams, krikščionys demokratai aštriai reagavo į kairiųjų persvarą, susitarus instituciją kurti partijų pagrindu. Jiems nesinorėjo, kad kairieji valdytų surinktas lėšas, todėl pasiūlė įtraukti ir trijų vyskupysčių tikinčiųjų atstovus. 1917 m. vasarį antroje pusėje vykstant pasitarimus su dūmos atstovais dėl bendro jų ir lietuvių partijų pareiškimo “apie Lietuvos laisvę”, juose jau dalyvauja katalikai tautininkai ir pažangininkai (LLIR, f.61, s.v.160, l. 1-3). K. Rėklaičio atsiminimuose nurodyta, kad sumanius Lietuvių Tautos Tarybą sudaryti iš partijų atstovų, kairieji turėtų persvarą. Krikščionys demokratai, esantys Petrograde, nutarė sukurti naują partiją, kuri atstovautų Lietuvoje esamai “tautininkų katalikų srovei”, kurie savo politikos pagrindan labiau deda tautybę negu katalikybę”. Jo žodžiais, kunigas Juozas Vailokaitis tokiais laikė prelatą Aleksandrą Dambrauską ir kitus. Taigi, sąjungos įkūrimas pristatomas kaip taktikos žingsnis. Partijos pirmininku išrinktas atstovas Dūmoje Juozas Laukaitis. Mykolui Krupavičiui Lietuvių katalikų tautos sąjungos atsiradimo priežastys neaiškios, pažymint, kad Petrogrado seime jų pozicija ne visada sutapdavo su krikščionių demokratų (Gabr. Taučius. Katalikų veikimas Rusuose II Tėvynės sargas. 1918 03 28. Nr. 12, p. 6-7). L. Natkevičius apsiribojo sakiniu, kad “vis tik reikia kaip su faktu skaitytis”, o skirtingumas nuo krikščionių demokratų išryškėjęs, steigiant Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, t.y. 1917 m. rudenį (VI. Parausvinis. Lietuviai svetur. //Lietuvos aidas.1918 06 04 Nr. 65, p.3). Sumuojant Petro Leono mintis apie sąjungą, jo pripažįstama, kad šalia krikščionių demokratų Lietuvoje buvusi "“daug ortodoksesnė ir dešinesnė katalikų srovė, su kuria būsimiems santariečiams “teko uoliai kovoti, kas pirmi tars žodį – “Aušrinė” pasirodė anksčiau nei “Ateitis”.

Jo nuomone, sąjunga “kaipo mišinys devotijonalijos su neva politika, kaipo sintezis kunigo su davatka” tokia silpna, jog galėjo gyvuoti tik krikščionių demokratų tempiama (Liūnas. Lietuvių Tautos Tarybos darbų apžvalga II Santara. 1917 05 27. Nr. 18, p.3). Socialdemokratai ir liaudininkai neigė tos srovės egzistavimą – “ta pati kunigų partija”. Kad krikščionių demokratų aplinkoje būta konservatyvių grupių, kurių atstovai savo politiką grindė daugiau tautiškumu ir katalikybe, o ne demokratija, rodo ir 1919 04 16 Saliamono Banaičio inicijuotos Politinės ir ekonominės žemdirbių sąjungos įkūrimas.

Katalikai tautininkai turėjo nemenką tinklą vietinių organizacijų, pvz. Oriolo skyriui priklausė apie 200 žmonių. Jų frakciją Petrogrado seime, vadovaujamą prof. Blažiejaus Čėsnio (B. Žukauskas dar nurodo karininką Adamonį) daugiausia sudarė kunigai, bet buvo ir pasauliečių karininkų, moterų (K. Rėklaitis.Atsiminimai iš Petrapilio veiklos 1914-1918 m. // Tautos praeitis I. kn. B. Chicago, 1961, 9. 445).

Savo glaustoje programoje, t.y. pažymoje, kuri buvo pateikta Lietuvių Tautos tarybai kovo 24 d. posėdyje, nes speciali komisija savo darbo iki galo nepadarė, sąjungos tikslu nurodyta “Lietuvių tautos laisvė ir gerovė”, kuriai pasiekti “pamatu statoma lietuvystė ir katalikystė”. Valstybės formą pasirenka pati tauta, o sąjungos idealas “demokratinė respublika tautų federacijos pamatais”. Žmonių teisės, nepaisant jų tautybės, tikybos, lyties ir luomo yra lygios, turi būti garantuota tikybos, sąžinės, spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų laisvė bei asmens neliečiamybė. Religijos viešumos teisę turi apsaugoti pagrindiniai valstybės įstatymai, o bažnyčia kaip tikinčiųjų bendrija turėti juridinio asmens teises laisvai valdytis, veikti, įgyti nuosavybę. Mokyklose, “tarp kitų dalykų turi būti mokoma religijos”. Pradinis mokslas visuotinas, privalomas ir nemokamas. Sudaromas žemės fondas, privalomai išperkant nustatytos dvarams normos perviršių; naikinami servitutai, kuriamas žemės kreditas ir t.t. Darbininkams skelbiama streikų laisvė, socialinis draudimas ir kt. Visa tai panašu į J. Tumo “Tautos Pažangos” dėsnius. Dar būdingas laikotarpiui punktas: “Kovai su kapitalizmu valstybė uždeda progresyvų mokestį nuo pelno, organizuoja visuomenės kapitalą įvairiomis kooperacijomis ir kuo labiausiai sumažina mokesnį pirmiausiojo reikalavimo daiktams: duonai, druskai, cukrui ir t.t.” (Lietuvių katalikų tautos sąjungos programa II Rygos garsas. 1917 04 08. Nr. 23, p.4). Išvardinta Centro Komiteto sudėtis: kunigai Kazys Rėklaitis, Juozas Laukaitis ir J. Didžiulis, Juozas Januškevičius, Julija Žilevičiūtė, Juozas Paškauskas, Vincas Totoraitis. Atstovais Tautų Taryboje, įsteigtoje kovo 13 d. buvo K. Rėklaitis (vicepirmininkas) ir J. Žilevičiūtė, o į Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą deleguoti J. Laukaitis ir Boleslovas Pečkauskas.

Mažajame seime (02 11) pasiektas susitarimas deleguoti į Tautos tarybą po tris kiekvienos partijos atstovus pirmajame Tarybos posėdyje kovo 13 d. konkretizuotas – patikrinti partijų žymes (programas, principus, centro komitetų buvimą) pavesta komisijai (iki kovo 25 d.). Pasinaudota parlamentiniu tarpusavio legetimacijos principu (Lietuvių Tautos tarybos protokolų juodraščiai, rašyti jos sekretoriaus Antano Tumėno. //Lietuvos CVA, f. 1557, ap. 1, b.135, l.28). Kovo 24 d. posėdyje aistras užvirė katalikų tautininkų pripažinimas. Socialdemokratai ir liaudininkai priminė praeities nuodėmes, išvadino darbo žmonių priešais ir pagrasė, jeigu dauguma priims teigiamą sprendimą, iš Tarybos pasitrauks. Lietuvių katalikų tautos sąjunga “neatsakanti uždavinių platformos, ant kurios stovi dabartinė revoliucinė valdžia”, jos legalizavimas ”yra beprincipis opurtunizmas, paremtas noru visą Tautos tarybą nudažyti klerikaliai – reakcine spalva”. Krikščionių demokratų, pažangininkų ir santariečių balsais, katalikams tautininkams teisė dalyvauti Taryboje buvo pripažinta. Po kelių dienų, nenorėdami varžyti “revoliucinės darbininkų klasės energijos”, socialdemokratai pareiškė išeiną iš Tarybos, Liaudininkai įteikė rimtesnį pareiškimą, kuriame dėstė, kad sąjunga nėra savarankiška partija, ir toliau savo buvimu Taryboje jie plačiosios demokratinės visuomenės neklaidins, apie pasitraukimą praneš Laikinajai Rusijos valdžiai ir Darbininkų bei Kareivių Tarybai. Santara balsavo už pripažinimą, pati būdama partine naujiena. Finale kovo 26 d. posėdyje, katalikai tautininkai atsisakė dalyvauti Taryboje, kad ši neiširtų. Jais solidarizuodamiesi pasekė krikščionys demokratai. Beliko laukti seimo.

Sušaukti lietuvių atstovus iš principo nutarta antrame Tautos tarybos posėdyje kovo 14 d., konstatuota, kad jam reikia gerai pasirengti tiek programos, tiek ir organizaciniu atžvilgiu. Reikalą pavedė specialiai komisijai. Svarbiausias Tautos tarybos žingsnis – sudaryti Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą, į kurį pažangininkai pasiuntė M. Yčą ir J. Tumą. Komitetas turėjo perimti savo žinion “visas evakuotas, laikinai sustabdytas ir naujai įsteigtas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų teismo, administracijos, kultūros, ūkio, pramonės ir labdarių įstaigas”, vokiečių neužimtą Vilniaus ir Kauno gubernijų dalių pertvarkymą ir valdymą, rūpintis karo pabėgėlių ir tremtinių grąžinimu, ūkio atgaivinimu, karo nuostolių atlyginimu, ruoštis Steigiamajam seimui. Jį sudarė po du atstovus nuo šešių Tautos taryboje buvusių partijų. Kovo 18 d. M. Yčas, Mykolas Januškevičius ir Vaclovas Bielskis įteikė nutarimą Rusijos Laikinosios vyriausybės pirmininkui G. Lvovui, žodžiu premjerui paaiškinta, kad nors karo aplinkybėse Lietuvos ateities klausimui virtus tarptautiniu, Laikinoji vyriausybė pripažins Lietuvai teisę spręsti savo likimą. Sekančią dieną ta pati procedūra ir žodžiai pakartoti Darbininkų ir kareivių deputatų taryboje (šį kartą vietoje M. Yčo nuvyko L. Noreika).

Komitetas konstituavosi kovo 20 d. Balandžio 27 d. kreiptasi į Laikinąją vyriausybę, prašant įsakų dėl Suvalkų gubernijos išskyrimo ir Lenkijos Karalystės ir jos bei Kauno ir Vilniaus gubernijų perdavimo komitetui administruoti, pertvarkant valdymą “laisvės ir demokratijos pagrindais”. Be to Mykolas Šleževičius pasiūlytas Kauno gubernijos komisaru, o Motiejus Čepas – Kauno apygardos teismo pirmininku, Antanas Krikščiukaitis – Suvalkų gubernijos teismo pirmininku, o Pranas Mašiotas – Vilniaus švietimo apygardos globėju (Tautos Taryba II Lietuvių balsas. 1917 03 23. Nr. 21, p.1, MABRS, f.238, s.v.80, l.1-2). Tačiau komisarais buvo skirti lenkų organizacijų atstovai.

Apirus kovo pabaigoje Tautos tarybai, balandžio 19 d. pasirodė nutarimas dėl seimo sušaukimo. Atstovas rinktas nuo 200 žmonių. Prasidėjo rinkiminė kova.

Petrogrado ir Maskvos lietuvių nutarimams radosi opozicija. Balandžio 3 d. Mogiliovo lietuvių susirinkime kunigas Balys Grajauskas šnekėjo, jog Tautos taryba tėra jų rinkta, todėl ir turėtų vadintis Maskvos ir Petrapilio lietuvių Taryba. Vadovavęs vietos lietuviams Petras Kraujalis manė, kad steigti Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą ”be visuotinio nors ir Rusijos lietuvių suvažiavimo buvo revoliucinis aktas”, o Petrogradui esant revoliucijos centru numatę jo (Seimo-A.G.) varžymą, daug kas nenorėjo važiuoti”. Susirinkimas nutarė, jog Rusijos lietuvių atstovai turi suvažiuoti į Mogiliovą.

J. Tumui nuvykus, tokio užmojo atsisakyta. Mogilioviečiai savo rezoliucijas paskelbė JAV, Anglijos ir Rusijos lietuvių laikraščiuose (Mogiliovo lietuvių susirinkimas // Rygos garsas. 1917 04 15, Nr. 25, p. 1-2; MABRS. f. 255, s.v. 996, l. 1-2; f. 242, s.v. 110, l. 1; P. Kraujelis. Laiškas redakcijai //Lietuvos aidas. 1918 07 16, Nr. 79, p. 4;

Mogiliovo lietuvių tautos taryba //Draugas. 1917 06 28, Nr. 152, p. 2). Jų nutarimai – tai ir etnografinio principo saugojimas (neužimtos vokiečių Vilniaus gubernijos dalies priskyrimas be vietinių gyventojų atsiklausimo mažina lietuvių teises), revoliucijos įtakos baimė, seimui susirinkus Petrograde, nepasitenkinimas kairiųjų vyravimu Tautos taryboje, pasitraukus krikščionims demokratams, siekimas demokratizuoti karo pabėgėlių šelpimą, jį patiems tvarkant. Analogiškų nuomonių būta ir užsienyje. Štai Anglijoje ėjusiame Šv. Juozapo darbininkų draugijos savaitraštyje “Išeivių draugas”, “Išeivio” slapyvarde prisidengus, rašyta, kad Tautos taryba, susidariusi be rinkimų, buvo mažai pripažįstama (Išeivis. Rusijos lietuvių seimas. 1917 09 01, Nr. 36, p. 2). Kunigas Vladislovas Vilimavičius veikęs Šveicarijoje, pirmuoju lietuvių žingsniu į ateitį laikė legionų kūrimą, taip lyg ir pastumiant į antrą planą diplomatinį kelią (Lietuvos ateitis // Ten pat. 1917 05 12, Nr. 20, p. 2). Šioje vietoje tiktų pridurti, kad nuomonė karo metais buvus politinių lietuvių centrų informacinę izoliaciją koreguotina: asmeninis susirašinėjimas, ypač 1917 m. tarp veikėjų buvo intensyvus, pašto suvaržymų sąlygose prisitaikyta ir kitais būdais.

Vienas ryškesnių gyvosios TPP veiklos epizodų, kartu parodantis visuotinio ūpo pasekmes, yra 1917 04 06 Petrograde sušauktas darbininkų mitingas. Pasak “Naujosios Lietuvos” norėta įsteigti TPP skyrių. Mitinge pasirodę liaudininkai V. Bielskis, Antanas Sugintas suėjusiems darbininkams aiškina, kad pažangininkų programoje revoliucinė kova nepripažįstama, jie visada laikęsi diplomatinės pataikavimo politikos (M. Yčas), o dabar dedasi užjaučiančiais revoliuciją, su klerikalais išvien prieš “pirmeivius – socialistus”. J. Tumas kalbėjo: krikščionybė – labai svarbus pažangos akstinas, klerikalizmas kenksmingas ir tikybai, ir visuomenei, vietinius reikalus tvarkant, geriausia, kai parapijų ir valsčių ribos supuola ir jie vedami komiteto, vadovaujamo klebono. L. Noreika nuėjo toliau, - jeigu gyvenimas nuves iki socializmo, TPP nesipriešins. Liaudininkų organas su pasitenkinimu konstatavo, kad po kalbų į jų partiją įsirašė keliasdešimt žmonių, o pažangininkai pasimetę kvietė žmones sekantį sekmadienį (04 16). “Lietuvių balse” mitingas neaprašytas. Apie tris mėnesius skelbtoje rubrikoje “Lietuviai ir laisvė” išspausdintas rezoliucijas, kur lietuviai darbininkai raginami vieningai stoti į darbą vardan Tėvynės laisvės, organizuotis ir telktis greta profesinių sąjungų į politines organizacijas, “apimančias ir ginančias kaip darbininkų ypačiai, taip ir visos tautos visus reikalus”. Antrojoje pasveikinta Tautos taryba ir pareikalauta sušaukti seimą (A-a. Kas girdėti, už Narvos vartų // Naujoji Lietuva. 1917 04 16, Nr. 6(14), p. 3; Lietuviai ir laisvė // Lietuvių balsas. 1917 04 13, Nr. 26, p. 1-2). Susirinkimo rezultatai nerodo, pažangininkus patyrus fiasko.

Jau po Spalio perversmo neaiškų “Tautos Pažangos” dėsniuose “turtų suvisuomeninimą” bandyta derinti su principinėm nuosavybės šventumo nuostatom: reikia ir kapitalizmo, kuris sukultūrins kraštą ir kooperacijos, savaime jį pakeisiančios. Panašiai sprendė santariečiai, išpažindami socializmą: jis per ankstyvas, todėl plėtotina kooperacija (M. K. Kapitalizmas ir kooperacija //Lietuvių balsas, 1917 12 14, Nr. 67, p. 2-3; Ko nori Santara //”Santaros” kalendorius 1918 m. Maskva. 1918, p. 29-32).

J. Tumo mintis apie klerikalizmą, tradicinį klausimo aktualumą, o kartu ir TPP nuoseklumą iliustruoja priekaištas pirmtakams – tautiniams demokratams, išleidusiems atsišaukimą per I Dūmos rinkimus į rinkėjus kauniečius, nes ant katalikų tikėjimo gynimo būsimoje Dūmoje “mojama atgalia ranka”, paskelbiant jį kiekvieno privačiu reikalu kuris kaip sąžinės dalykas “neprivalo būti į partijos gyvenimo maišatį ir triukšmą kišamas” (K. J. N. Kaune // Šaltinis. 1906 03 18. Nr. 1. p. 15).

Kokios pozicijos būdingos pažangininkams Lietuvos ateities klausimu? Dar viltininkai vadino save “aiškiais nusistovėjusiais realistais”, vykdančiais blaivią dabarties politiką, kurią tegali pakreipti kitokios veikimo sąlygos, kai akivaizdu, jog kitaip elgiantis jas galima panaudoti “tėvynės gėrybei”, neprieštaraujant savo pagrindiniams principams. Lankstumas renkantis priemones ir nuosaikumas nevedė link tokių, pavyzdžiui vertinimų: “Pakol mes būsime vokiečiams svetimi, užvis jeigu mes spirsimės prieš vokiečių kalbą ir kultūrą, vokiečiai su nepasitikėjimu žiūrės į mus ir mūsų “nepriklausomybė” pasiliks tik ant popierio”. Ir toliau: “Supraskime gerai – mūsų suvokietėjimas yra neišvengiamas; jeigu mes prieš tai kovosime, tai tik mažinsime savo laisvę ir be naudos eikvosime savo spėkas tautiškai kovai, knisimės po senus raštpalaikius arba vertimui knygų iš vienos kalbos į kitą” (Tai J. Mačernio straipsnio “Žiūrėkime atvira akimi į dabartį”, 1918 m. antrame pusmetyje (?) siųsto socialdemokratiniam “Darbo balsui”, citatos //MABRS, f. 54, s.v. 1049, l. 6). Diplomatiškas mokėjimas išlaukti, derinamas su vidiniu aktyvumu, paieška, nėra joks lūkuriavimas. Jeigu viltininkai puoselėjo tautinį romantizmą, remdamies krikščioniška dora ir susirūpinę dabartimi , jautriai ir kritiškai reaguodami į inteligentijos suskilimą, ėjimą su rusų, lenkų politinėm srovėm ir pan., tai pažangininkams naujose aplinkybėse teko susidurti su ateities klausimais. Partinio sambūrio link suko neišvengiama porevoliuciniais laikais aštri politinė kova. Prisimindamas viltininkų bandymą 1912 m. išsisakyti kaip politinei srovei, Fabijonas Kemėšis, pažymėjo: “Mėgino ir viltininkai paaiškėti ir organizuotis, bet kada prisėjo apreikšti savo credo, prisėjo nedasakyti”, “Ant vienos platformos Jakšto ir Šliūpo nesuvarysi” (Uosis. Krikščionys demokratai ir “Tautos Pažanga” //Darbininkas. 1917 05 12. Nr. 56. p. 3). Jau 1910 m. skelbime apie visuotinį susirinkimą pranešta, kad bus kalbama ir tariamasi “apie kultūros darbą, sujungtą su “Vilties” reikalais “(Pakvietimas viltininkams //Viltis. 1910 07 07 , Nr. 75, p. 1). Per ketverius metus praskintas “vidurio kelias”, anot J. Tumo, “būdas bendrai pasidarbuoti dvasiškiams ir svietiškiams”, kuris sulygiavo nuomones, išskyrusias į būrį virš 2000 inteligentų viltininkų (J. Tumas. Už save //Viltis. 1910 12 10, Nr. 142, P. 1).

Pasak Juozo Girniaus, pakeitus “Viltyje” A. Smetoną Pranu Dovydaičiu, viltininkai gavo aiškesnį tautininkų vardą. A. Smetona, rašydamas A. Voldemarui apie būsimą “Vairą” tikėjosi 1914 m. arti 1000 prenumeratorių inteligentų. Tai tiek pritarėjų iš aktyviosios mažumos.

Šis nedidukas nutolimas parodyti perimamumui ir politinei diferenciacijai.

Pažangininkai rinkosi diplomatinį būdą, stengdamiesi suteikti Lietuvos ateities klausimui tarptautinį pobūdį. L. Noreika rašė, jog taip bus, kol Lietuvą okupuoja Vokietija. Priešingai atsitikus, jei Rusijai pavyktų grįžti, klausimas liktų Rusijos vidaus klausimu (L. N. V. Dūma ir Lietuvos klausimas //Lietuvių balsas, 1917 02 19, Nr. 15, p. 1). Po Vasario revoliucijos, jis kviečia palaikyti Rusijos Steigiamojo susirinkimo šūkį, kuris pertvarkytų Rusiją federacijos pagrindais. Reikia organizuotis, tremtiniams reikalauti kultūrinės autonomijos, o Tėvynei ne savivaldos, o savistovumo (L. N. Laisvės tvarka ir mes lietuviai //Ten pat. 1917 03 16, Nr. 19. p. 1-2). Vėlėliau tokia viltis gesta. Kunigas Juozas Bikinas “Rygos garse” ragina iš Rusijos nieko gero nesitikėti, o siekti “savistovybės”, nes Vokietija nelabai norės grąžinti Lietuvą Rusijai (D. Dumbrė. Lietuva ir Rusija //Rygos garsas. 1917 04 26, Nr. 27 p. 1). Pagrindinius dalykus, prieš susirenkant seimui Petrograde, išsakė A. Voldemaras. Samprotaudamas apie tautos išlikimo ir federacijos santykį, jis išsireiškia, kad “nebūti prarytam galingesnio kaimyno kartais naudingiau pačiam išsižadėti dalies laisvės, kad nenustojus jos visai”. Matydamas Lietuvai kaip mažai šaliai, daug sunkumų kelyje į laisvę, A. Voldemaras vis dėlto lieka nepriklausomybės šalininku. Jis manė, kad užsitęsęs karas išsekino kariaujančiųjų resursus, o skelbiamas laisvo tautų apsisprendimo principas leidžia tikėtis geresnių laikų. Ir rašo: “trokštu Lietuvai nepriklausomybės. Jei ji bus pripažinta savita, tai be abejo bus neutralizuota amžinai”. Šiai prieštaringai idėjai jis liko ištikimas ir metams praėjus. Suprasdamas neišvengiamą pokarinį perdalijimą po pasaulinio karo, teigė: po tokio karo Vokietija ir Rusija ilgai nekariaus, o Lietuvos prijungimas prie vienos ar kitos reikš karinius veiksmus. Čia profesoriui praslydo Lenkija. Lietuviai turi siekti pripažinimo tarptautinėje arenoje, pokariniame taikos kongrese. Reikėtų pabrėžti – reikalauti nepriklausomybės (Nepriklausomybė ar federacija //Lietuvių balsas. 1917 05 07, Nr. 31 p. 1; Dėl Lietuvos Kuriamojo seimo //Ten pat. 1917 05 11, Nr. 32 p. 1).

Rinkiminę kovą tradiciškai lydėjo praeities prisiminimai, nuodėmių iškėlimas. Liaudininkų “Naujoji Lietuva” tiesiog pareiškė, kad M. Yčas su kompanija ėjo išvien su klerikalais, niekuomet su jais nekovoja, o palaiko. Kelintąkart pergromuliuotas A. Dambrausko – Jakšto straipsnis 1910 m. “Draugijoje” (Nr. 50) “Faktai ir idėjos”, išdėtas skaitytojų žiniai su nesmagiais įkalčiais – lojalumu carizmui, susitaikėliškumu, kvietimu ramiai dirbti (P. St. Rusijos lietuvių seimą berenkant // Naujoji Lietuva 1917 05 19, Nr. 11, p. 1); A-a. Klerikalai – žmonių laisvės priešininkai // Ten pat, p. 3).

Kokios nuotaikos vyravo kairėje pusėje? Antanas Graurogkas 1917 05 06 laiške iš Smolensko rašė, kad vietos lietuvių politiniame klube socialistinės partijos nekalbą apie tautų federaciją, o tik autonomiją Rusijos sudėtyje (MABRS, f. 255, s.v. 119, l. 1a.p.). Teigta, kad Lietuvos visuomenėje silpna diferenciacija, silpna ir neskaitlinga darbininkų klasė leis įsivyrauti klerikalams ir “atžagareiviams”. Nepriklausomybė pasiturinčiųjų sluoksnių obalsis, o Lietuvos revoliucinė demokratija sieja krašto politinę ateitį su Rusijos ir kitų šalių demokratijomis, o Lietuvos nepriklausomybė bus naudinga Vokietijos imperializmui (J. Šaltenis, Kam reikalinga Lietuvai nepriklausomybė // Socialdemokratas. 1917 11 15, Nr. 1, p. 1-3). Santariečių tarpe populiari buvo federacinės Rusijos idėja, o P. Leonas, Ignas Šeinius, Juozas ? Alekna buvo už Lietuvos konfederaciją su Latvija ir Skandinavijos šalimis, Navakas ragino Santaros vadovybę aiškiai pasisakyti ar Lietuva turi būti nepriklausoma, nes grupė žmonių “užsiganėdintų plačia autonomija, panašia į autonomiją Naujosios Zelandijos”. Uniją su lenkais (gudais ir ukrainiečiais) manė esant neblogai V. Bielskis ir ne kurie jo partiniai draugai (LIKR, f. 61, s.v. 173, l. 1a.p.,s.v. 175, l. 2a. p.).

Užbėgant pažymėsime, jog ir Vasario 16-osios aktas, po savaitės Santaros CK posėdyje pasak Igno Jonyno, buvo klaida, nes nutraukiami ryšiai su Rusija (1918 02 24 protokolas // Ten pat, s.v. 157, l. 1).

Grįžtant prie TPP pozicijos pagrindimo, kuris buvo argumentuojamas “Lietuvių balso” vedamuosiuose 1917-ųjų kovo-gegužės mėnesiais, juose nerasta taip būdingų euforinių gaidų. A. Voldemaras nededa didelių vilčių į Steigiamąjį susirinkimą, primena Suomiją ir Lenkiją (kaip gavusios autonomiją turėjo bendrumo istoriniu aspektu ir jų situacijos pakitimai atitrūkstant nuo Rusijos, lengviau slydo tarptautinėje teisėje bei naujos porevoliucinės valdžios koridoriuose). L. Noreika aiškino paprasčiau:carizmas žlugo, bet ir nauja valdžia Rusijos ardyti nenorės, tad Laikinoji vyriausybė nekelia pasitikėjimo. A. Voldemaras tikslino, jog ji spaudžiama revoliucinių masių skelbiasi atsisakiusi imperializmo, bet ar ilgam. Kadangi užsitęsęs karas baigsis kompromisine taika, galios principas “kad ne man, tai ir ne tau”. Tauta dėl kurios “galiūnai negali susiderinti, kam ji turi tekti, paskelbiama laisva”. (A. Voldemaras. Ko laukti iš revoliucijos // Lietuvių balsas. 1917 03 30. Nr. 23, p. 1; J.Valiūmas. Žvilgsnis į ateitį //Ten pat 1917 04 23, Nr. 28, p. 1; To paties, Reikalaukime Lietuvos valstybės //Ten pat. 1917 04 28, Nr. 29, p. 2; A. Voldemaras. Žodžiai ir darbai //Ten pat. 1917 05 04, Nr. 30, p. 1). Iš vienos pusės nusivylimas konkrečia Rusijos valdžios veikla, iš kitos – konservatoriškas nepasitikėjimas revoliucine eiga. Konkrečiau jau seime gegužės 31 d. kalbėjo J. Tumas: kadetai nelaimės Steigiamajame susirinkime, į pateiktą Lietuvos autonomijos projektą nei žiūrėti nenori, pakeliui su eserais, ruošiančiais “Federuotąją Rusijos tautų respubliką”, o jungtis gali tik laisvos šalys. Apsisprendimo teisės liaudis nesupras, - reikia aiškaus šūkio, kuris pakeltų politinį susipratimą. Požiūris globėjiškas, natūralus pažangininkų politikai, besiremiančiai realijomis. Įžanginėje dalyje aiškinta, jog kartais “viską sujaukė į krūvą”, todėl priseina vertybes perkainoti, spartus paskutinio dešimtmečio kultūros kėlimas turėjo užtikrinti Lietuvai Europoje “kitiems lygią vietą”, lietuviai gynė savo individualumą amžių bėgyje ir yra laisvių paveldėtojai. J. Tumas kalbėjo antru po pagrindinio kairiojo sparno atstovo M. Januškevičiaus pranešimo. (Pirmoji kunigo Tumo kalba //Vadas. 1917 06 23, Nr. 14, p. 2-3). Atgimimo veterano, populiaraus rašytojo vaizdingai papasakota apie praktiškus dalykus. Pažangininkams ir labai džiūgauti nebuvo dėl ko: Petrograde jie rinkimus pralaimėjo. Apkartintas jų rezultatų, A. Voldemaras, siekęs būti pasiųstu į seimą, sielojosi menku lietuvių aktyvumu, politiniu neišprusimu, pripažindamas veikliausiais organizacinėje plotmėje liaudininkus (Ką parodė rinkimai Seiman Petrapilyje //Lietuvių balsas // 1917 05 25, Nr. 36, p. 1).

Voldemaras savo kalboje analizavo geopolitinę Europos situaciją, galimą po karo. Kertiniu argumentu dėjo Anglijos suinteresuotumą jėgų pusiausvyra žemyne., kuri su Prancūzija siekia, kad Vokietija nesustiprėtų. Kad parlamentarizmo laikais svarbi viešoji nuomonė, kuri imperialistinius tikslus dangstančius laisvės lozungus palaikys, neabejotina. Akivaizdu, kad karine jėga nė viena pusė kitos negali susilpninti. Tad beliks duoti kai kurioms tautoms laisvę. Tokiu būdu Lietuvos ateitimi priverstos rūpintis tiek Vokietija, tiek Antantė. Todėl seimas turi aiškiai pareikalauti Lietuvai nepriklausomybės (Dėl Lietuvos nepriklausomybės. A. Voldemaro kalba apie Lietuvos ateitį, pasakytoji seime gegužės 31 d. // Lietuvių balsas. 1917 07 13, Nr. 50, p. 1-2).

Seimas vyko karštai. Pačią pirmąją (05(27) dieną, nesutarus dėl prezidiumo sudėties, kairieji (liaudininkai, santariečiai, dalis “bepartyvių”) apleidžia posėdžių salę. TPP pozicija – rinkti koalicinį prezidiumą nuo seime pasireiškusių partijų ir kuopų (turėti omeny “bepartyviai”, kurių tarpe vyravo karių ir Lietuvių katalikų liaudies sąjungos atstovai). Pasiekus sutarimą, pirmininku išrinktas nepartinis Motiejus Čepas, tuo pačiu įteisinant ir “bepartyvių” frakciją seime. Nusiraminus išklausyta dalis Tautos Tarybos ataskaitos, perskaitytos pirmininko S. Šilingo. Bet vakarinis posėdis neapsėjo be nerimo – liaudininkai ir socialdemokratai prezidiumui raštu pareiškė, jog neprisiims atsakomybės už seimo daugumos darbus (L. N. Rusijos lietuvių seimas // Lietuvių balsas. 1917 06 14,Nr. 42, p. 1-2).

Tuo metu pirmasis lietuvių karių Rusijoje suvažiavimas (88 delegatai nuo 16 000 lietuvių, buvusių karinėje tarnyboje) ėjo į pabaigą. Gegužės 29 d. daktaro Vlado Nagevičiaus iniciatyva apsvarsčius situaciją seime, nutarta, kad jo prezidiumą sudarytų socialistinės partijos (socialdemokratai, liaudininkai, santariečiai ir … pažangininkai). Išėjusi sveikinti delegacija be raudonos vėliavos įteikimo dar sukėlė sumaištį, pareikalavus naujų prezidiumo rinkimų. Dalis seimo dalyvių, pasipiktinę tokiu įsikišimu, atsisakė mandatų. (Pirmojo organizuoto Rusų armijos lietuvių karininkų suvažiavimo posėdžių (1917 m. vasario 25-29 d.) nutarimai ir medžiaga // Petrapilis. 1917. p. 4,10; MABRS, f. 242, s.v. 113, l.1).

Pastebėtina, jog seimo “bepartyvių” frakcijos tradicija tęsėsi: antrajame karių suvažiavime 1918 01 15-16 susidarė “Neprigulmingųjų kuopa”, užsibrėžusi veikti asmens laisvės pagrindu “pozityvaus visuomeniško darbo tikslais” (VUBRS, f. 1, s.v.F183, l.49). Lietuvos Valstybės Taryboje 1918 m. spalio mėn. įsikūrė “Nepriklausomųjų klubas”, kurio atstovai ragino V. Kapsuką Vilniuje 1919 m. sausyje susitarti su “Kauno taryba”, pagaliau Steigiamojo seimo rinkimuose buvo ir “bepartyvių” sąrašas,. Tokias grupes aptardamas, M. Krupavičius rašė, kad jos laikinos, susikuriančios atstovaujamose institucijose (M. Keršys. Lietuvių politikos partijos // K. – 1919, - p. 64).

Apibūdinant frakcinę seimo sudėtį , akivaizdi kairiųjų persvara. Birželio 1 d. buvo suvažiavę 334 atstovai, 14 mandatų nepripažino. Didžiausią frakciją turėjo liaudininkai (90), socialdemokratų buvo 39, santariečių – 30. Dešiniajai pusei priklausę krikščionys demokratai turėjo 41 atstovą, tautininkai katalikai – 32, pažangininkai – 20 ir “bepartyviai” – 51. Birželio 2 d. pirmininkaujant posėdžiuose A. Voldemarui kaip pirmasis seimo nutarimo dėl Lietuvos ateities projektas tapo jungtinė TPP, krikščionių demokratų, tautininkų katalikų ir daugumos “bepartyvių” rezoliucija. Kitą dieną balsuojant ji surinko 140 balsų (128 prieš, 4 susilaikę), liaudininkų ir socialdemokratų parengtas projektas, kur reikalauta teisės apsispręsti, gavo 113 balsų (prieš 149, 8 susilaikę) už Santaros rezoliuciją, kur Lietuvos nepriklausomybė paminėta tarp motyvų, balsavo 111, prieš 132, susilaikė 28 socialdemokratai (žr.: Santara. 1917 06 10. Nr. 22, p. 3; 1917 06 14, Nr. 23, p. 3; Lietuvos aidas. 1918 07 04, Nr. 74, p. 3-4). Matyt, daug lėmė Mykolas Šleževičius, nedviprasmiškai pasisakęs už nepriklausomybės reikalavimą, kas apardė liaudininkų vienybę. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir vienas iš “bepartyvių” frakcijos vadų V. Nagevičius. Kaip žinia rugsėjo 19 d. konferencijoje socialistų liaudininkų partija skilo. Kairesnieji prisidėjo žodį “revoliucionieriai”, o pavarytieji M. Šleževičiaus šalininkai – “demokratai”.

Išsamiau neanalizavus seimo, negalima pateikti specialių išvadų. Akivaizdūs apgailestavimai dėl nesugebėjimo vieningai susitarti, kas sumažino priimtosios rezoliucijos svorį. Konstantinas Šakenis aiškino tai nepilnu tarpusavio supratimu, per dideliu įsiklausymu į “rusų revoliucijos šaukinius”. M. Šleževičius realistiškai pažymėjo, kad atmesti bendrą lietuvių politikos idealą – Nepriklausomybę – ir skirtis su kitais dėl socialinių reikalavimų – tai kova “su nesamais malūnais”. Jo nuomone visoms partijoms bendras buvo Steigiamojo Seimo reikalavimas, o “visa kita mažmožiai”. Smarkiai kritikuotas santariečių elgesys (K. Š. 1917 metai //Lietuvių balsas. 1918 01 05, Nr. 2, p. 1; M. Šleževičius. Dėl L. S – L. P. programos ir politikos // Naujoji Lietuva. 1917 09 14, Nr. 27, p. 2-3). TPP pagrindu priimtoji rezoliucija pademonstravo turint gretose galvotų asmenybių, bet laimėjus neteikė pilno pasitenkinimo, o tokie pažangininkai kaip Tumas skaudžiai išgyveno nesusikalbėjimą. Ir įžvalgumo nestokota: “Aš nežinau, kokiame stovyje mes gyvename, bet matau, į kokią bedugnę mes žengiame. Jei ir toliau taip bus, tai drauge su rusais į bedugnę nugremzdėtume. Jau vien šiai rezoliucijai priimti verta buvo važiuoti į Seimą, verta buvo tartis” (M. Yčo birželio 3 d. kalbos po kairiųjų išėjimo iš posėdžio citata. – Rusijos Lietuvių Seimas // Lietuvių balsas. 1917 06 11, Nr. 41, p. 1).

Katalikų laikraštis “Draugas” (1917 05 11 Nr. 112, P. 2), perspausdindamas J. Tumo “Tautos Pažangos” dėsnius iš “Lietuvių balso” ( JAV kovo mėnesio numeriai pasiekė po trijų-keturių savaičių), vertino kaip įmanomus sąjungininkus. Pabrėžta, - A. Smetona ir J. Tumas savo “politikos sąžiningumu sudarė krypsnio (viltininkų - A.G.) tvirtumą”. Ieškant kelio tarp priešingų srovių, norėta sudaryti partiją iš žmonių, kuriems labiausiai rūpi tik Lietuvos gerovė. Viena storesnė kritinė gaida – tai paprieštaravimas dėl švietimo suvalstybinimo. Mokyklos turi būti laisvos. Čia aiškiai taikyta į tikybos dėstymą. A. Rimkos redaguotoje “Ateityje” dėsniai (1917 05 08, Nr. 20, p. 4) pripažinti santariečiams svetimais, pažymint – viltininkai “nuo klerikalų, vedamų Dambrausko ir seiniškių” skyręsi “truputį didesniu liberališkumu” ir daugiau žodžiuose, o ne darbuose. Tautiškoji “Vienybė lietuvninkų” ją vadino dešiniąja demokratine partija, besiskiriančia “taktikos dalykuose ir religijos klausimuose”. Simpatiškesni atrodė santariečiai, “tikresni” Lietuvos tautininkai, “laisvamaniškesni” (Srovių santykiai // Vienybė lietuvninkų. 1917 06 13, Nr. 24, p. 5; Lietuvos tautininkai //Ten pat. 1917 06 27, Nr. 26, p. 5). Viltasi, jog sutarus lietuvių partijoms Rusijoje, tai galėtų įvykti ir tarp JAV lietuvių. Žmogus, įvedęs dievo rašybą “Aušroje” mažąja raide ir anot kai kurių tautinio atgimimo veikėjų įvaręs pirmą kylį pasauliečių ir dvasiškių vienybėn, 1917 – ųjų vasarą iš Rusijos rašė, kad čia su kunigais galima tartis, TPP pavadino “demokratais, pakrypusiais į dešinę pusę religijos klausimais” (Iš J. Šliūpo kelionės. Dešimtas laiškas. 1917 08 03 //Tėvynė. 1917 11 30, Nr. 48, p. 2). Galima pašmaikštauti, kad daugiau vienybei prasižengė Petras Vileišis 1894 m. sušelpdamas “Varpą”, taip padrąsinęs V. Kudirką paskelbti Leono XIII enciklikos Lenkijos dvasiškiams kritiką ir nepaisyti klieriko iš Seinų Pranciškaus Būčio oponavimo.

Daugiausia tuomet prirašė redagavęs “Darbininką” Fabijonas Kemėšis. Dar nežinodamas TPP įkūrimo fakto, bandė viename iš straipsnių žvelgti ateitin. Manė, kad tautiniai demokratai “kels savo tautiškų dievuką ir svyruos tarp senosios lietuvių stabmeldžių tikybos ir visiškos bedievybės”. Po karo lietuviai juos priimsią kaip neišvengiamą blogybę.

Pirmoji F. Kemėšio reakcija rėmėsi istoriniais ekskursais, primenant, jog viltininkai išgelbėjo tautos branduolį, smarkiai priešinosi endekams, suformavo bendro darbo tradiciją. J. Tumo dėsniai negalės turėti tvirto pasisekimo: ne taip bijomasi endekų, bus tautos laisvė ir tautinė mokykla. TPP principai neaiškūs, nes stengiamasi pritraukti įvairių pakraipų žmones. Gali pakenkti krikščionių demokratų vienybei. F. Kemėšis abejoja miglotu “turtų suvisuomeninimu” iš socialistų arsenalo. Reikia privatinės nuosavybės, priverstinis žemių išpirkimas netikslingas. o tikėjimo įtakos iš šalinimas iš politikos – negeras dalykas. Paaiškėjus iš L. Noreikos straipsnio, kad religijos mokymas mokyklose turi būti, bet nėra privalomas, F. Kemėšis prieštaravo, teigdamas, kad valstybė tikėjimo mokymu turi būti suinteresuota, ne dėl tėvų reikalavimų, o dėl to, kad nėra lygūs tikėjimas ir netikėjimas. Skirdamas politinio centro vaidmenį Lietuvoje krikščionims demokratams (lietuviškų partijų skirstymas iš kairiųjų pusės nekorektiškas – tikybinės partijos nėra tapatinamos su besąlygiškai rėmusią carizmą pravoslavija, reakcingumo kriterijus – socialiniai klausimai), pranašavo TPP skilimą, daliai prisidedant prie krikščionių demokratų ir santariečių, o “buržuaziniai gaivalai” sukurs liberalų partiją. TPP tiltą ateityje “galėsime ramiausia sąžine suardyti, nes jisai pasirodys bekibąs ant sausos žemės”,o visus vienys Lietuvos seimas (Uosis. Žvilgsnis į ateitį. Trys srovės // Darbininkas. 1917 04 14, Nr. 44, p. 2-3; Krikščionys demokratai ir “Tautos Pažanga”. 1917 05 12, Nr. 56, p. 3; 1917 05 15, Nr. 57, p. 3. Prie L. K. D. Programo // 1917 06 12, Nr. 69, p. 3; 1917 06 14, Nr. 70, p. 3). Gegužės 19 d. vedamajame “Tiltai ir tiltininkai” apgailestaujama, kad skaldomos krikščionių demokratų eilės, pakaktų burtis apie “Lietuvių balsą”. Reikia pirmiau susitelkti katalikams, o vėliau tiesti tiltus. Buvo ir džiugesnių vertinimų. Jaunimo žurnale “Vytis”manyta, jog susijungė krikščionys demokratai. Pabrėžta, kad TPP bus vidurys “arba širdis, kuri plaks, judins ir duos gyvybę”. Ypač tokia partija reikalinga karo metu, nes galinti tvarkyti tremtinių reikalus, o vadinamieji pirmeiviai tik triukšmauja (1917 05 16, Nr. 8(29), p. 9).

Svarbi lietuvių politiniame pasaulyje krikščionių demokratų pozicija pažangininkų atžvilgiu evoliucionavo. Jeigu Voronežo ateitininkai visuotiniame susirinkime 1917 03 10, svarstydami “dabartinio laiko veikimo klausimą”, nutarė, skleidžiant tautiškumo idėjas “remtis tautos kultūros pamatais”, kas priimtina pažangininkams, o birželio pradžioje konferencijoje leido pavieniams asmenims stoti į partijas, kurių principai neprieštarautų katalikybės principams, įterpiant tarp jų ir TPP, tai išleistoje programinėje brošiūroje “Kas yra krikščionių demokratų partija ir ko ji nori” (Voronežas. 1918, p. 30) TPP nors ir laikoma tikybine partija, bet pabrėžtinai akcentuojama, kad tik krikščionys demokratai aiškiai pasisako esą darbo žmonių interesų gynėjai (Ateitininkų centro valdybos posėdžių protokolai. 1917 m. //LNMBRS, f. PR, s.v. 638, l. 63; J. Žydrys. Plaukėjai verpetuose // Vytis. 1918 04 01, Nr. 2(59), p. 7). Aiškiau pasisakė Mykolas Krupavičius. Pateikdamas TPP nuostatų katalikų bažnyčios atžvilgiu vertinimą, teigė, kad ji “apie katalikybę nieko ir pusiau lūpom neprasitaria”. Pasivadinusi “tiltininkais” stengiasi vienyti priešingas sroves, neturi griežtos taktikos (“eina labai vingiuotais keliais, kad vieniems patiktų ir kitų neužgautų”). Jaunojo lyderio nuomone, pažangininkui negalima vadovautis katalikybe politikoje, o remiantis tik krašto motyvais, jis gali katalikybės principus atmesti (Gabr. Taučius. Iš praeities į dabartį // Tėvynės sargas. 1918 09 12, Nr. 29, p. 7). Ir Liudas Gira dėstė, kad tik nepaprastos sąlygos sutelkė partijas vieningam darbui – nepriklausomybei atgauti, todėl srovių telkimasis turi eiti savo keliu (L. G. Vienybė ir srovių telkimas // Ten pat. 1918 01 25, Nr. 3). 1919 m. gegužės mėnesį M. Krupavičius be užuolankų pareiškia, kad krikščionys demokratai su TPP, esančia savo pasaulėžiūra jiems artimiausia partija, bendrai darbuotis negali: pirmiesiems rūpi darbo žmonių gerovė, antrieji pirmaeiliu tikslu laiko tautą “abstrakciniai – atitrauktai”. TPP neturinti griežtos pastovios taktikos, - “dažnai apvilia ir persimeta į kitą pusę”. Susirišti kokia nors pastovesne sutartimi šios partijos negali (žr.: Tautos Pažangos partija // Laisvė. 1919 05 24, Nr. 49, arba M. Keršys. Lietuvių politikos partijos //K., 1919, p. 23-26).

Vokiečių-lietuvių draugijos organe “Das neue Litanen” Draugo Prūsiečio slapyvarde pasirašytame straipsnyje apie lietuvių partijas (1917 11 01, Nr. 2) TPP apibūdina kaip ginanti nacionalinius tautos interesus tautinių demokratų partija. Prieš karą šiai srovei tekę įsivelti į kovą su lenkų tautinėmis grupėmis, simpatizavo kadetams. Jos programa “radikali buržuazinė”. Būnant centristais dažnai teko vadovauti bendro veikimo reikalavusiuose darbuose. Jų jėgą sudarė besąlygiška dešiniųjų parama. Gudriai elgdamiesi su Rusijos vyriausybe, sugebėjo gauti lėšų karo pabėgėliams. Tam metui laviravimas, priklausęs nuo to, iš kur buvo galima tikėtis naudos tautai. Svajojo apie nepriklausomą Lietuvą remiantis senomis Lietuvos istorijos tradicijomis. Pagrindinai palaikomi inteligentijos, dalinai jaunųjų kunigų, smulkių valstiečių, taip pat stambių ūkininkų ir dvarininkų. Daugumą savo šalininkų turinti JAV. Analogišku laiku “Tiesa” pasišaipė iš TPP kaip Lietuvos vienybininkų, koneveikdama už pataikūniškumą ir diplomatiją (1917 11 03, Nr. 26).

Ši nuomonių ir reakcijų paletė, platėliau išskiriant krikščionių demokratų stovyklą, patvirtina, kad “vidurio srovė” nevertina jos pačios “visatautiniais masteliais, o taikantis prie nuosavų tikslų ir ambicijų. Nuoširdus tikėjimas savo reikšmingumu ir galimybėmis pagreitintai karo sąlygose besikristalizuojančioms politinėms jėgoms natūralūs. Tradicinei konfrontacijai persimetus į apibrėžtesnės ateities ir socialinių klausimų vagą, tarpininkų ir taikytojų vaidmuo rodėsi praeitimi. Radikalizuotos nuotaikos (“dar kelios pastangos ir pergalė”) varė lauk bet kokias nuosaikias nuomones.

Dauguma rašiusių apie TPP amžininkų ją vadino inteligentų partija. O šioje terpėje neabejotinas viltininkų nuopelnas – tai subūrimas nepermažiausio būrio žmonių – pasauliečių ir dvasiškių – bendrai kultūrinei veiklai, kur svarbu tarpusavio pasitikėjimas, neįmanomas be artimo psichologinio bendravimo, visuomeninių dalykinių asmenybės savybių pažinimo. Tai ir žmogiškasis susidraugavimas, aibė intymiųjų saitų. Lietuvių visuomenei šalia atsargaus įsisiūbavimo reikšmingos tradicijos, kuri įtikintų bendradarbiavimo sėkme, buvimas. Precedentas rodė ne tik kitokią veikimo galimybę, dvasiškai parėmė altruistines nuotaikas, lėtino nekantriuosius, bet ir kėlė naujus prasmingumo horizontus, įvesdamas į politinę kultūrą susitarimo, pakantumo, bendros kūrybos akcentus. Tai būtini žingsniai nepriklausomybei siekti.

Skilus Lietuvių seimui Petrograde, kiekviena dalis veikė savarankiškai. Lyg ir laimėjusieji išsirinko Vykdomąją seimo komisiją, kairieji toliau posėdžiavo Tautos taryboje. Atvykus Jonui Šliūpui, birželio 13 d. bandyta tartis. Kairieji reikalavo pripažinti Tautos tarybos tęstinumą, pažangininkų atstovai nesutiko. Po kelių dienų CK gavo naują pakvietimą atvykti į posėdį. Suprantant, jog be bendros autoritetingos institucijos veikti neįmanoma, buvo nutarta vengti to, kas galėtų kliudyti susitarti, derantis nusileisti “iki tam tikro laipsnio”, bet priimti revoliucinio seimo platformos “jokiu būdu negalima”. Įteiktame pranešime teigė, jog Tautos tarybai privalu vykdyti “Rusijos Lietuvių Seimo, o ne išėjusių iš Seimo trijų frakcijų susirinkimo nutarimus”. Vykdomoji seimo komisija (pirmininkas M. Yčas) tą pačią dieną nutarė kviesti partijų atstovus deryboms dėl Tautos tarybos sudarymo. Jo pagrindu į posėdį atvyko ir krikščionys demokratai. S. Šilingas paaiškino, kad belieka vasario 11 d. (Mažojo seimo) susirinkimo nustatyti Tautos tarybos sudarymo pagrindai. liaudininkų atstovas reikalavo, kad TPP ir krikščionys demokratai priimtų revoliucinio seimo platformą, nes revoliucinėms partijoms nebus kaip pasiteisinti prieš Rusijos demokratiją. L. Noreika atsakė, - teisėtumo požiūriu pasilikusioji dauguma turi daugiau moralinių ir juridinių teisių reikalauti savo nutarimų laikymosi, bet nesant “visiems privalomai klausytinos vykdomosios valdžios ir kadangi lietuvių nutarimai teturi tik moralinę vertybę ir privalumo jėgą”, tai TPP nekišdama kairiesiems Vykdomosios seimo komisijos, kurios jie nepripažįsta, to paties reikalauja iš kitos pusės – primygtinai nepiršti revoliucinio seimo nutarimų (Rgn. Derybos dėl Tautos Tarybos // Lietuvių balsas. 1917 07 23, Nr. 53, p. 1). Tolimesnės derybos nepavyko. Birželio 29 d. kairiųjų taryboje svarstant pasirengimo Stokholmo konferencijai klausimą, S. Šilingas siūlė tartis su Vykdomąja seimo komisija. Griežtai pasipriešinus socialdemokratams ir liaudininkams, santariečiai iš Tarybos pasitraukė (A. R. Iš tautos Tarybos paskutiniųjų darbų. Naujoji Lietuva. 1917 07 07, Nr. 18, p. 2). Liepos 13 d. Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos centro komitetas pasiūlė įeiti į jo sudėtį kairiųjų partijų atstovams,. Tą pačią dieną Lietuvos karininkų sąjungos vadovybė išsiuntė visoms partijoms, išskyrus katalikus tautininkus, raštą, kuriame klausė, ar yra visiems lietuvių sluoksniams bendrų reikalų ir kokie jie, koks turi būti lietuvių organizacinis centras, kokiu pagrindu sudarytas. Liepos 18 d. pažangininkų CK atsakyme nurodyta, kad visiems bendras dalykas būsimos Lietuvos nepriklausomybės “išgavimas”, dabar – karo tremtinių kultūrinių, ekonominių ir politinių interesų atstovavimas ir gynimas; bendras organizacinis centras turėtų turėti “visos ištremtosios tautos dalies pasitikėjimą”; jį išrinkti geriausiai tiktų naujas seimas. Jeigu seimo sušaukti būtų negalima, tai gali atlikti partijų ir visuomenės organizacijų, pasireiškusių ir veikusių iki tam tikro laiko, atstovų suvažiavimas. Senasis partijų atstovavimo Tautos taryboje būdas ydingas – turi savy irimo užuomazgą – partinius ginčus, nes kairieji atmeta katalikus tautininkus (Tautos centrinės organizacijos reikalu // Lietuvių balsas. 1917 07 23, Nr. 53, p .1).

Po įvairių peripetijų 1917-ųjų lapkrityje įkurta Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje, kuriai varžytinės dėl karo pabėgėlių su V. Kapsuko Lietuvos reikalų komisariatu baigėsi paleidimu 1918-ųjų kovo 19 d. Taryba susilaukė pritarimo iš vietinių lietuvių tarybų pusės. Gruodžio 27 d. Minsko lietuvių taryba, ”… turėdama omenyj daugybę atliktinų tam tikro vyriausiojo organo reikalų, rišamų su lietuvių gyvenimu Rusijoj, su grįžimu Lietuvon, su dvasiniu bei kultūriniu pakilimu, be to, permatydama didžiosios svarbos dalyką, būtent – plačių lietuvių masių, grąžinamųjų Lietuvon, prie politinės orientacijos prirengimą”, nutarė ją paremti (Lietuvos CVA. F. 1557. Ap. L. B. 130. L. 12).

Išskirtinas J. Tumo ir A. Voldemaro dalyvavimas Kijeve (rugsėjo 8-16 d.) Rusijos tautų atstovų kongrese, kur buvo ir kairiųjų atstovai. Visi jie vieningai pasirašė dokumentą, reikalaujantį lietuviams leisti kurti savo valstybę, kas įėjo į kongreso rezoliucijas (Kijevo suvažiavimas // Santara. 1917 09 23, Nr. 37, p. 2; J.Tumas. Tautos valia – vyriausias Lietuvių politikos veiksnys //Lietuvių balsas. 1917 12 23, Nr. 71, p. 1-2; Juozo Jankevičiaus 1917 09 19 laiškas Santaros CK // LLIRS, f. 61, s.v. 176, L. 1-2).

Spalio 19 d. brolių Yčų, Hipatijos Yčienės, Jono Šliūpo, Stasio Šilingo ir kitų iniciatyva įkurtas Lietuvių tautos meno fondas. Spalio 28d. išrinktai valdybai pirmininkavo Jonas Yčas. Fondo rėmėjai kas mėnuo mokėjo tam tikrą įnašą. Tikėtasi paremti sunkiose sąlygose dirbusius lietuvių menininkus. Pirmąja akcija tapo Jono Jablonskio ir Prano Mašioto portretų užsakymas Adomui Varnui (Lietuvių tautos meno fondas // Lietuvių balsas. 1917 11 17, Nr. 63, p. 3; 1918 01 12, Nr. 3, p. 3).

TPP stengėsi vengti kraštutinumų, atsižvelgti į konkrečias situacijas. Nestojo veikti Lietuvių katalikų liaudies sąjungoje, toleravo revoliucinę įvykių eigą, kiek joje matė perspektyvą Lietuvai. Rusijos porevoliuciniame vystymesi, kad ir per konservatyvų netikėjimą radikaliom permainom sugebėjo apčiuopti kelią nepriklausomybei. Realijų įvertinimą iliustruotų, kad ir A. Voldemaro kalboje seime išreikštas pastebėjimas, jog Lietuvos klausimas tiek tarptautinis, kiek juo gali būti suinteresuotos galingosios valstybės. Nusistatymą siekti nepriklausomybės diplomatiniu keliu lėmė ne tik iridentinės galimybės problematiškumas, bet ir naujų dalykų pasirodymas tarptautiniuose santykiuose. Neatmesti ir fakto, kad daugumą partinių vadovų sudarė teisininkai. Lyginant su santariečiais, TPP būdingas labiau pasvertas elgesys. Galima paprieštarauti: ji daugiau žinojusi, turėdama Rusijos valdžios ešelonuose M. Yčą, bet situacija keitėsi sparčiai. O būti ištikimais principams, nesitraukti nuo pasirinkto keli – verta pagarbos. Šioje plotmėje įdomi ir vieno žmogaus pozicija. 1917–ųjų pradžioje P. Bučys tęstiniame straipsnyje “Lietuvos ateitis” bandė derinti Lietuvos laisvę su moraliniais dalykais, - reikia rasti kelią, kad ir ilgesnį, sunkesnį, bet teisingesnį ir tikresnį, tautai sveikesnį ir nenuostolingą. Bejungdamas politiką su morale rašė, kad lietuviai savo šalyje turi turėti visas piliečių teises, o Tėvynė – tautos laisvę; negalima tautai norėti dalykų, kurių nesiekia tautinis darbas, nes evoliucija “nestrakaliuoja”. Suvienytai Lietuvai,

priglaustai vienos valstybės, pakaktų autonomijos (Žr.: Tikyba ir dora. 1917 01 15 – 02 01, Nr. 2-3). Autoriui. anot jo, pasiduodant tautinei disciplinai, teko pareikalauti savistovybės, nepriklausomybės. (Tautos gyvenimas, savivalda ir savivaldybė // Ten pat. 1917 02 15, Nr. 4, p. 1-3).

Nesakytume, kad 1917 m. baugino tautos mažumas. Tai likosi netolimoje praeityje. 1907 M. vasario mėnesį P. Leonas su kartėliu nenustatytam adresatui rašė: “[…] mūsų spėkų silpnumas ypač aiškus čion Peterburge, dar aiškesnės to silpnumo pasekmės” (MABRS. f. 255, s.v. 182, l. 2 a.p.).Susidūrus dūmoje su plačiuoju politikos pasauliu, akims atsivėrė “mažumas”, o jį dar slėgė vienybės stoka. Pasaulinis karas vėrė viltį, jog bus išklausytos visos tautos, tas pats P. Bučys 1920 04 23 bendrindamas rašė tebegyvenusiam prezidentūroje A. Smetonai: “Lietuvos valstybės kūrime matyti daug klaidų ir kaltybės. Jų buvo nemaža visu mūsų atgimimo laiku nuo 1883 m. Laimė, kad už jas didesnė ir galingesnė buvo tautos dvasia. Užmirštant karčiąsias valandas, žiūrint tik to, kas pasidarė mūs žemėje šia 40 metų ir liūdnumas praeina, ir viltis stiprėja, ir kartais rodosi, kad kas nors iš šalies padeda Lietuvai. Nors didelė yra mūsų tautos dvasia, bet šiandien turime daugiau negu padarėme”.(LCVA, f. 1686, ap. 1, b. 75. l. 3). Pažangininkai tikėjo tautos dvasia. Jai išlikus, galima materialinę kultūrą atkuri ir vystyti, todėl neatsitiktinai J .Jasienskis seime birželio 2 d. kalbėjo, kad lietuviai pajėgs tvarkytis gyvenimą patys (Rusijos lietuvių seimas // Vadas. 1917 06 16, Nr. 13, p. 2).

Negalima sutikti, su A. Rimka, rašiusiu, jog dešinieji., parengę pažangią rezoliuciją, seime tikėjosi pralaimėsią, kad jie savo įtakos reikalą visuomenėje “pastatė aukščiau už Lietuvos laisvės reikalus”, žinodami, kad tokios – nepriklausomybės reikalaujančios – seimo rezoliucijos Rusijos revoliucinė valdžia nepalaikys. Revoliucija klerikalizmui sudavė pirmą smūgį, seimas – antrą (Dar apie Rusijos Lietuvių seimą // Ateitis, 1917 09 07, Nr. 36, p. 4). Pažangininkai, jų nuomone gresiantiems socialiniams sukrėtimams priešpastatė griežtą tautinio klausimo sprendimą, trokšdami apseiti mažesnėmis aukomis. Ir čia įžiūrėtinas ne srovinis egoizmas, o principų susidūrimas, turint omenyje programinių tikslų siekimą. Susidėjus su revoliucine Rusija, tautos nuostoliai būtų didesni. Nuoširdus tikėjimas, kad revoliucinėm priemonėm įmanoma per trumpą laiką padaryti laimingais kuo daugiau žmonių, kirtosi su opozicine nuostata; kaip apsaugoti tautiečius nuo dar didesnių socialinių nelaimių. Kadangi tai peržengė teorinių diskusijų ribą, kilo dramatiška įtampa. Reikia pripažinti, kad įžvalgiausias buvo M. Sleževičius. Pažangininkai radikalizmui priešino racionalumą: tauta valstybingumui pasirengusi, situacija reikalauja ryžto siekti nepriklausomybės (“Nuo platesnių teisių visada galima atsisakyti, o nuo siauresnių ne, nes tuomet visai nieko negausime”, - kalbėjo seime birželio 2 d. L. Noreika).

Atrodytų revoliucingai, tačiau tai reikalavimas, kilęs iš savaimingos eigos, ir jį įgyvendinti ketinama ramiu būdu. (A. Dambrausko recenzijoje JAV išleistai 1908 m. J. Baltrušaičio brošiūrai “Revoliucija. Jos prasmė, priežastis ir pamatas” akcentuota: “ Ne revoliucija, bet evoliucija, t.y. įvedimas romiu keliu naujų gyvenimo faktų, tobulinimas esančių ir naikinimas atgyvenusių savo amžį, yra ir privalo būti žmonių draugijos tikslu” // Draugija. 1908 m. balandžio mėn. Nr. 15, p. 313). Čia visa jėga pasireiškė savisauga: jeigu galima taikiai gauti, tai kuo daugiau, nes momentas palankus, o kitas gali sunaikinti sąlygas.

Optimizmo nestokojo nei kairė, nei dešinė. A. Smetona, metams po Petrogrado seimo praėjus, tikino Aleksandrą Dambrauską: “Nors sunkūs vargingi Lietuvai metai, bet ji, pakėlusi tiek vargų, bus liuosa, nepriklausoma. Ir vėl mūsų žemė eis į garbę, kaip jau yra ėjusi senovėje, kada mūsų prakilni protėviai ją vedė. Dar pakentėkime: jaunoji karta susilauks ramesnės gadynės ir galės jos, mūsų šalies, naudai darbuotis”. Ir ragino “ištverti iki galo”. (1918 05 28 laiškas //VUBRS, f. l, s.v. E102, lapai nenumeruoti).

Tautos Taryba kreipimesi (“Visiems Rusijos lietuviams”) dėl seimo rinkimų paskelbimo pabaigoje minėjo kaip “brangiausią žmonijai dovaną” pokarinę “Tautų Laisvę, ir, gal būt, Amžinąją Žmonių Taiką” (žr.: Lietuvių balsas, 1917 04 28, Nr. 29, p. 1). Ir kantiška, ir prošvaistė mažiesiems laisvai kvėpuoti, atsiplėšusi nuo imperijų globos svorio. Čia A. Voldemaro kabinetinė idėja apie neutralitetą teiktina kaip refleksijos pagava, priminus, jog vyko I pasaulinis karas. Nors Belgijos neutraliteto sulaužymas, Vokietijai siekiant strateginio pranašumo, žiauriai nuvertino jo patikimumą, bet rodėsi, kad naujos tarptautinės sąlygos įgalins formuoti tvirtas garantijas. Albanijos pavyzdys su paskirtuoju karaliumi, tarptautinės policijos projektais jau buvo įgyvendinamas. Politiniame akiratyje šmėžavo Liuksemburgo klausimas. Dėl jo taikymo Lietuvai (TPP rezoliucijos punktas: “Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe, nuolatinai neutralia”) galima klausti, ar A. Voldemaras gynė su Vokietija susimezgusios grupuotės interesus, ar nežinojo, ką darė. Antrasis klausimas atkrenta. Kai birželio 2 d. seimo posėdžių pertraukos metu TPP atstovų paklausė, ar jie išmestų šią formuluotę, kairieji sulaukė tokio atsako: TPP jį “laiko pamatiniu ir pirmiausiu dalyku, kad tas reikalavimas būtų aiškiai išreikštas ir kad ji nuo to negali atsisakyti” (Tai parašyta L. Noreikos, dar prieš karą “Viltyje” analizuodavusio Dūmos darbą. Žr.: Rusijos Lietuvių Seimo rezoliucija dėl Lietuvos ateities // Lietuvių balsas. 1917 06 07, Nr. 42, p. 2). Projektuojama aiški veiklos gairė ganėtinai miglotam laikotarpiui iki Steigiamojo seimo. Tvirtas nuostatos laikymasis rėmėsi ir gauta iš Stokholmo Jurgio Aukštuolio telegrama, jog vokiečiai leis sudaryti Lietuvos Tarybą ir numatoma visų kraštų lietuvių atstovų konferencija Švedijoje (palyginimui reikia priminti Juozo Puricko ir Konstantino Olšausko atvykimą iš Šveicarijos ir pranešimus lietuvių konferencijoje Vilniuje rugsėjo mėnesį, atvėsinusius antivokiškas nuotaikas ir įstačiusius dalyvius į “tarptautinio Lietuvos klausimo” vėžes).

Kairė pasikliovė Rusijos revoliucine demokratija. Ryšių nutraukimas su Rusija iki Spalio perversmo jos didesnei daliai rodėsi prapultimi Lietuvai ir imperialistinių Vokietijos apetitų tenkinimu. Ginamas apsisprendimo teisės reikalavimas apėmė Lietuvos Steigiamojo seimo ir jos atstovų dalyvavimo pokariniame taikos kongrese klausimus.

Argumentacija siejosi su pasitikėjimu grynai demokratiniais lozungais, kad tik revoliucinės Rusijos sąlygose bus galima laisvai apsispręsti. Be to, Laikinoji vyriausybė manipuliavo Steigiamojo susirinkimo idėja – iki jo tautinės problemos nekeltinos. Kalbėta ir rašyta, jog, paskelbus nepriklausomybę, lietuviai taps svetimšaliais ir negaus lėšų pragyvenimui. Nepriklausomybę galima skelbti tik pačioje Lietuvoje, pasitraukus vokiečių kariuomenei. Buvo pamirštama, kad nepriklausomybės tik reikalaujama, o ji neskelbiama. Žmones tiesiog gąsdino ryšių nutraukimo pasekmėmis, aneksionistinėm Vokietijos užmačiom.

Tai būta neilgo, įtempto laikotarpio. Lietuvių politinis pasaulis kristalizavosi. TPP idėjiniai pagrindai ir žmonės subrendo Lietuvoje, o apsireiškė naujose sąlygose Rusijoje. Organizaciniu požiūriu pažengta tolėliau už sambūrį apie “Viltį” ar “Vairą”. Kaip dešinioji politinio centro partija (J. Tumo apibūdinimas 1917 03 06 Petrograde, laidojant J. Kubilių) parodė savo galimybes ir dalinai jomis pasinaudojo, bet trūko politinės patirties, Mykolui Riomeriui po pralaimėjimo Steigiamojo Seimo rinkimuose TPP atrodė nuosaikia, turinčia stipriai išreikštą valstybingumo pojūtį, apdairia vidaus politikoje, neabejotinai nacionalistine , bet ne tokia kraštutine, kaip krikščionys demokratai, ieškančia kiekvienoje sferoje realios politikos kelių, todėl oportunistinė veiklos metoduose, atsargia labai atsižvelgiančia į tarptautinius veiksnius, neapkenčiančia demagoginės frazės. Taip 1921 m. vertino amžininkas, pabendravęs su jos vadovais. Lietuvoje jos kelias tapo kitoks, - ateities negobė šiaurės rūkai.

IŠVADOS

1. Legalumo sąlygomis 1917 m. Rusijoje iš idėjų ir pasaulėžiūrinių kovų sferos čia atsidūrusiai didžiajai daliai lietuvių veikėjų teko persiorientuoti link apibrėžtesnės Lietuvos ateities svarstymų, konkrečių sprendimų, įsitraukus ir įtraukiant pabėgėlių mases (jų tarpe ir moteris, dalyvavusias rinkimuose į Petrapilio seimą, kurie vyko pagal proporcinę sistemą) į politiką demokratizmo laikotarpiu. Lietuvių politinio pasaulio skirstymesi vairininkai sugebėjo iš sluoksniuotos inteligentų politinės – literatūrinės grupės įsteigti negausią partinę organizaciją su programinėm nuostatom, įstatais, Centro komitetu ir 7(8) skyriais bei leisti savo organą – “Lietuvių balsą”.

2. Tautos Pažangos partija įkurta ne paplitusių ir populiarių politizuotose masėse idėjų, o grupės asmenybių, susietų bendradarbiavimo tautinės pakraipos spaudoje, iniciatyva ir pagrindu. Nepaskubėję vairininkai būtų netekę įtakos liaudžiai instrumentų, kuriais laikė Mezliavos [tautinės rinkliavos] komisiją, Lietuvių tautos tarybą, Petrapilio lietuvių seimą ir kitus centrinius organus.

3. Nors Tautos Pažangos partija save identifikavo kaip dešiniąją centro partiją, tačiau tautininkų srovė nesugebėjo konsoliduotis į stiprią centristinę partiją. Dalis pateko į Demokratinės tautos laisvės santarą (Santarą) ir Lietuvių katalikų tautos sąjungą, ką lėmė skirtingi požiūriai į katalikų bažnyčios ir tikėjimo vaidmenį valstybėje bei politiniame gyvenime.

4. TPP nepateikė aiškios būsimoje Lietuvos valstybėje veiklos programos ir revoliucingo masių ūpo sąlygose liko daugiausia žinoma tik dėl savo lyderių.

5. Petrapilio lietuvių seime dėl Lietuvos nepriklausomybės priimtoji 1917 06 03 rezoliucija TPP projekto pagrindu (A. Voldemaras, L. Noreika) parodė konservatorišką nuostatą kurti valstybę “nuo viršaus”. Po neutraliteto idėja slypėjęs Steigiamojo seimo galių apribojimas nepatenkino kairiųjų, ir seimas skilo.

   TAUTOS PAŽANGOS PARTIJOS ĮKŪRIMAS

   I

   Partijų vaidmuo XX a. pradžios lietuvių visuomenėje reiškėsi ir keitėsi kartu su jos politinės sąmonės branda, skatinama etnopolitinio savarankiškumo siekių ir socialinės stratifikacijos formavimosi. Etniškumo politizacija, kurios ėmėsi aktyvioji mažuma – inteligentija – naudodamasi nuo “Aušros” laikų praeities, liaudies kultūros romantizavimu, kalbos sureikšminimu, suteikė lietuviškajam nacionalizmui etnocentristinį ir etnolingvistinį pobūdį.

   Valentinas Gustainis 1939 m. pradžioje straipsnyje apie politinį liberalizmą teigė, kad tautininkai kaip religiniai tolerantai sudarė vidurio srovę ir buvo vadinami liberalais. Toks srovės apibūdinimas pagal santykį su religija ir bažnyčia atėjo iš Rusijos liberalų, o vertinant jų politinę doktriną, socialinių ir ekonominių pažiūrų pradus būtų tik dešiniųjų politinių jėgų sparne. Pasaulėžiūrinis partijų pobūdis siejosi su paprasta realija – kova tebuvo įmanoma idėjų sferoje bei stengiantis įsitvirtinti lietuviškoje visuomenėje, pradėjusioje rodyti savo aktyvumą.

   ***

   Rūpesčiai dėl lietuvių karo pabėgėlių šelpimo ir švietimo neužgesino politinės veiklos. Dar 1915 metų rugsėjo 5 dieną Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo, šelpti draugijos CK nutarė sušaukti visų lietuvių šelpimo organizacijų vadovų suvažiavimą¹. Rugsėjo 8-9 d. Maskvoje, vadovaujant draugijos CK pirmininkui M. Yčui, tarėsi vietos lietuvių atstovai ir keletas svečių; nuspręsta į suvažiavimą kviesti “visų Rusijos lietuvių kolonijų, tremtiniams pabėgėliams šelpti draugijų įgaliotinius, išsikėlusių iš Lietuvos draugijų atstovus” ir “šiaip žymesnius lietuvių visuomenės darbininkus, įvairių politinių pažiūrų ir srovių”. Nutarta iškelti ir ”politikos darbo” klausimą². 1916 metų vasario 23 d. Petrograde susirinkę 89 atstovai gausiausioje organizacinėje sekcijoje priėmė rezoliuciją, numatančią kurti Jungtinę tarybą, kuri turės derinti nukentėjusių dėl karo lietuvių šelpimo darbą, ruošti pabėgėlių grįžimą Lietuvon, šelpti kaizerinėje okupacijoje likusius tautiečius, informuoti pasaulio tautas apie Lietuvą.

   Tarybon turėjo būti kviečiami atskirų srovių nurodyti žmonės³. Išrinkta komisija parengė “Jungtinės lietuvių visuomeninių organizacijų atstovų tarybos pagalbai nukentėjusiems dėl karo teikti nuostatų” projektą, akcentuodama darbo koordinavimą⁴. Toks žingsnis būtų suteikęs darbui didesnio naudingumo, labiau sutelkęs, nes Lietuvoje, kaip rašė Antanas Smetona: “Visos mūsų srovės baigia bėgti vienon vagon. Kitaip neįmanoma”⁵ . Norėta Jungtinę tarybą įteisinti oficialiai, bet dėl kairiųjų pozicijos, Rusijos valdžios “kietakaktės” politikos 1916 m. gruodį sumanymas galutinai palaidotas. T. Naruševičius tų metų rugsėjo 24 d. laiške LNDKŠ draugijos CK juriskonsultui Kazimierui Šalkauskui dėl registracijos pareiškė, kad reikėtų eiti kartu su kunigu Juozu Laukaičiu, Stasiu Šilingu, “kuris žino visų tų dalykų stovį”, pas ministrą pirmininką Protopopovą⁶. Įteikiant Laikinosios Rusijos vyriausybės pirmininkui G. Lvovui 1917 metų kovo 18 d. Lietuvių tautos tarybos nutarimus, šis paklausė, ar nebuvo mėginimų įkurti tautos tarybą iki vasario revoliucijos. Gavęs atsakymą, kad panašiai organizacijai legalizuoti buvo daryti žygiai, G. Lvovas reziumavo: “Bet jūsų reikalavimų, tur būti kitoki negu tada buvo. Kitoki, platesni”⁷ . Deja, gyvenime jie ir siauručio takelio negavo.

   Dar 1916 metų balandžio 23 d. politiniams pasitarimams kviesti išrinkta Laikinoji organizacijos komisija. Išjudino lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos monarchų paskelbtas aktas apie Lenkijos karalystės kūrimą. Tikėtinas “tarptautinio lenkų klausimo” sprendimas nužengė iš idėjų pasaulio. Tuoj Lietuvių balse ir kituose laikraščiuose sumirgėjo antraštės: Svarbiuoju reikalu; Autonomija ar valstybė; Ko mums reikia?⁸

   Spalio 13 d. paskelbtame Petro Vileišio laiške Juozui Tumui kelta mintis apie ‘tautos mokestį”, savanorišką auką, bendriems tautos reikalams⁹, išperkant atitinkamus šalpos draugijos ženklus. Neatsitiktinai šią idėją pasiūlė P. Vileišis, kurio pasiaukojimas tautos labui buvo įrodytas visu gyvenimu. Lapkričio 20 d. Laikinoji organizacijos komisija kvietė į LNDKŠ draugijos būstinę Petrograde išklausyti K. Šalkauskio pranešimą apie “tautinės rinkliavos” reikalingumą lietuviams, jos organizacines formas ir pasitarti einamaisiais reikalais¹⁰ . Tą pačią dieną grupė “palaidų inteligentų” nutarė sudaryti “politinę ir kultūrinę grupę, kuri kol kas tautininkų demokratų vardu atsistotų greta kitų trijų lietuvių tautos grupių-partijų: visuomenininkų, liaudininkų (socialistų – buvusių demokratų) ir krikščionių demokratų”. Apie tai S. Šilingas informavo būsimuosius Demokratinės tautos laisvės santaros partijos draugus Maskvoje¹¹. Tokį pasirinkimą jis paaiškino: tautiniais demokratais įprasta vadinti “visus palaiduosius žmones, netelpančius kairiojoj ir dešiniojoj (srovėse)”, nekilsią sunkumų dėl “egzistencinių teisių”, reikalingi nepartinių balsai. Ir galop paskutinis taktinis gudrumas: kad dešinieji negalėtų monopolizuoti šio vardo, o būtų priversti “…à la Tumas <…> eiti į krikščionis demokratus ir fermentuoti juos iš vidaus link kairės”¹² .

   Lapkričio 27 d. susirinkime, dalyvaujant beveik 60 žmonių (dešimčia mažiau negu lapkričio 20 d. ), išrinkta Organizacinė mezliavos (rinkliavos) komisija po du atstovus nuo kiekvienos politinės srovės (socialdemokratų, kuriuos S. Šilingas įvardijo kaip visuomenininkus, pasiremdamas prieš karą ėjusio žurnalo Visuomenė pavadinimu, socialistų-liaudininkų, santariečių ir krikščionių demokratų). Santaros steigiamojoje konferencijoje Maskvoje 1917 metų sausio 8 d. svarstant partijos pavadinimą, tarp kitų siūlytų vadintis Lietuvių tautininkais demokratais, Tautininkais demokratais (P. Leono). Vertindamas naująją partiją, Lietuvių balsas tarė ją esant niekuo nesiskiriančią nuo senosios srovės, išskyrus požiūrį į religijos dalykus, nes programoje pabrėžta sąžinės laisvė ir skelbta kova klerikalizmui¹³. S. Šilingas steigiamajame Santaros Petrogrado kuopos susirinkime 1917 metų sausio 21 d. teigė, kad praėjusių metų lapkritį ryžtasi veikti per partijas: momentas, jo nuomone, “be galo svarbus, - tat prisėjo paskubėti” organizuojantis¹⁴ .

   1916 m. gruodį Maskvos lietuvių rezoliucija teigė, kad “lietuvių tautai būtinai reikalinga dirbti bendromis visų srovių sujungtomis pajėgomis, idant išreikalavus savo šaliai politinio savarankiškumo”¹⁵, o 1917 m. sausio 10 d. lietuvių politikos klubas Maskvoje nusprendė, kad būtina sudaryti Lietuvių tautos tarybą “iš visų apsireiškusių politinių srovių”¹⁶ . Petras Variakojis Lietuvių balse tikslino, jog bendrą organą turėtų sudaryti įgaliotieji tautos atstovai, turį visos tautos pasitikėjimą.

   Vasario 11 d. Petrograde susirinko apie 60 asmenų. Pasitarimui prigijo Mažojo seimo vardas, nes jame dalyvavo po 10 tuometinių partijų – socialdemokratų, socialistų liaudininkų, krikščionių demokratų, Lietuvos katalikų tautos sąjungos, Santaros – atstovų, dešimt asmenų, nepriklausiusių jokiai partijai, su sprendžiamojo balso teise ir tiek pat svečių. Šiame slaptame suvažiavime susitarta dėl bendro politinio darbo, deleguojant į Tautos tarybą po tris kiekvienos partijos atstovus¹⁷ . Po keleto dienų Lietuvių balse pasidžiaugta, kad svarbioje politikos srityje priimtas vieningas sprendimas¹⁸ . Mažajame seime Tautos Pažangos, kaip partijos, atstovų nebuvo.

   1917 m. pirmojo Lietuvių balso numerio vedamajame tarp kitų politinių lietuvių srovių įteisinami “mūsų tarpo ir mūsų socijalinių ir politikos įsitikinimų žmonės, kuriuos “galima pavadinti tautos demokratais”. Demokratinėje santvarkoje savo gyvenimą visuomenė tvarkosi pati. Be individualaus žmogaus gyvenimo, mes “gyvename <…> socijalų atskirų sluoksnių ir grupių ir visos tautos savarankiškumą, bet yra tautoje tokių visuomenės reikalų ir darbų (bent tam tikrais atsitikimais), kuriuos visos srovės gali ir net privalo dirbti sutartinai, bendrai”. Susirūpinimas vienybe ir raginimas permainų akivaizdoje dėti pastangų patiems tvarkytis rodė artimiausios veiklos gairę.

   Vasario 26 d. J. Tumas skelbia straipsnį Tautos pažanga, kur, apžvelgęs viltininkų kelią, išdėstė programines nuostatas. “Mūsieji ir svetimieji laikraščiai kupini keistų keisčiausių žinių apie Lietuvos likimą, Tremtinių lietuvių širdys kupinos nerimo, kokiais gi keliais privalu tautai žengti, kad ji nebūtų nuo kitų atsilikusi, sumaningai ir santarmingai plėtotų savo pajėgas”.

   Taip nusakęs žmonių nuotaikas, jis aiškina, kad įvairios partijos apie kelius ateitin savaip atsakinėja. Žmonės, 1906 m. pabaigoje susibūrę Vilniaus žinių redakcijoje, paskui aplink Viltį ir pagaliau apie Vairą, kad ir neišleidę atskiros programos, savo straipsniais per aštuonerius metus iki karo gebėjo parodyti visuomenei, kuo skiriasi “kaip nuo kairiųjų krypsnių, taip ir nuo dešiniųjų, patys palikdami “centrininkais”, “tautininkais demokratais” ar net “lietuvių tautos demokratais”. Jie “nesispyrė prie bet kurio vardo, bevelydami vadintis savo spaudos organų vardais” ir tikriausias apibūdinimas būtų pavadinant “tautos kultūrininkais arba realios “tautos pažangos” žmonėmis”. Puolus garbinti anarchizmą, komunizmą ar kitus “izmus”, suteikiant vienos srovės šūkiams vienintelio vaisto galią ar paverčiant ją “tikrosios”pažangos simboliu, gresia kalbėjimasis tik su savimi, aklinantis karštuoliškumas. Tokiam, anot J. Tumo, “siaurizmui” paveikti senieji viltininkai, neneigdami kiekvienos srovės pagrinde esant dalį tiesos, taikė kritikos koštuvą, nes “natūrali daiktų evoliucija eina ir savaime, maitindamasi visu kuo geru ir tiksliu gyvybei tuo laiku ir tomis aplinkybėmis; jog išmintingiausia nekaišioti lazdų į tekinį, o tai dažniausiai padaro kambarių doktrinieriai”.

   Tad kaip ateitis atrodė programinių nuostatų veidrodyje? Tautos pažangos tikslas – “laisva Lietuva su pačių lietuvių apsisprendimo teise”. Valstybės forma nėra svarbiausia: laisvo žmogaus nepavergs konstitucinė monarchija, o vergų dvasios piliečių nepadarys laisvais demokratinė respublika. Svarbiausias dalykas – pagrindinių žmogaus teisių: tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų, organizacijų, sąjungų laisvės, asmens, buto, korespondencijos neliečiamybės, apsauga. Kiekvienam žmogui pripažįstamos lygios teisės, nepaisant kokia kieno tautybė, tikyba, lytis ir luomas. Pripažįstant ir ginant individualią žmogaus lygybę ir laisvę, tas pats principas skirtas ir tautoms, nepamirštant jų kultūrinės autonomijos. Krikščionybės etika laikoma “visų darbų doros mastu”. Liudas Noreika, rašydamas apie Tautos pažangos programą, šį teiginį paryškino: “Krikščionybės etika yra tiek tobula ir tiek bendra, kad ji nebus priešinga ir nekrikščioniui”. Kalbėdamas apie valstybės formą, jis priminė, kad reikšmingesnis dalykas yra piliečių teisės ir jų apsaugos būdas¹⁹. J. Tumas tautos bendrumo kilimo požymius apibrėžė raiškiai ir tiksliai: “gyvoji kalba, sielos ir kūno ypatybės, kultūros, ekonomijos ir istorijos veiksniai ir ilgas gyvenimas vienoje žemėje”. Oficiali valstybinių įstaigų ir teismų kalba – lietuvių kalba. Šitoks reikalavimas negalėjo būti neįtrauktas, skaudžiai kentus gimtosios kalbos ignoravimą ir niekinimą.

   Toliau platėliau aptariamas bažnyčios padėties valstybėje klausimas, tikinant, kad politiniame ir visuomeniniame gyvenime partijai reikia veikti vadovaujantis bendraisiais valstybės ir jos piliečių reikalais, neišskiriant kurios konfesijos, kad partinės veiklos “darbai ir klydimai nebūtų primetami pačioms bažnytinėms organizacijoms ir pati tikyba nebūtų naudojama politikos tikslams”.

   Neteikiant iš anksto pirmenybės kokiam nors socialinės santvarkos tipui, tai paliekama “nuolatinei visuomenės pažangos evoliucijai”. Išskiriama, kad, “žengiant prie turtų visuomeninimo” turi būti garantuota, “kad vieni visuomenės sluoksniai nenaudotų kitų”. Darbininkų reikalus turi ginti įstatymai; visuomenės kapitalų kooperacija turi plėtotis įvairiausiais pavidalais. Sprendžiant Lietuvai aktualų žemės klausimą, teigiama, kad ja negali būti spekuliuojama: “jos valdyti negali tas, kas iš jos negyvena”, pripažįstama, jog bežemius ir mažažemius aprūpinant įvestinas privalomas dvarų žemės išpirkimas.

   Apie švietimą pasakyta, kad bendrojo lavinimo ir kitos mokyklos išlaikomos valstybės ir mokslas jose nemokamas; pradinis mokslas privalomas, privačios mokymo įstaigos, programomis prilygstančios panašioms valstybinėms, lygiateisės su šiomis.

   Tokios buvo Tautos pažangos ateities darbo gairės. Čia pabrėžti dalykai, keliantys tautos materialinę ir dvasinę kultūrą, Lietuvos valstybės pagrindu laikant ne atskirų sluoksnių, bet visų žmonių interesus. Ne vardan populiarumo ar revoliucinės konjunktūros įtraukti punktai apie darbininkus ir panašiai. Tai sąlygojo supratimas rūpintis visomis socialinėmis grupėmis.

   Prisimindamas Tautos pažangos kūrimo aplinkybes, J. Tumas trumpai pažymėjo, kad, esant Petrograde trims iš pagrindinių senųjų viltininkų – J. Tumui, Juozui Kubiliui ir Liudui Noreikai, nebuvo sunku tartis, kaip dalyvauti politinėse permainose: “Visiems trims buvo aišku būsimąją Lietuvą, ar ji bus šiokia ar tokia, ar vokiečių ar rusų apžergta, ar visai nebepriklausoma, vis tiek grįsti tautiškumu. Tautiškumas – gyvoji kalba, tautos dvasia, jos nuotaika ir išmanymas, istorijos tradicijos – turėjo visus mus padaryti įstabius, nuo žemaičių betariant; vadinasi, įasmeninti, kad bet kas galėtų pasakyti: štai kokių lietuvių esama, kuo juos tegalima patenkinti. Formuliuoti mums tai nesisekė, bet in confuso nuovokoje mes buvome pasidarę stipriai nusimaną tautišką savo vertybę. Tautininkų vardo vengėm, nes kaip tik prieš tai karštieji rusai tą vardą buvo padarę nepakenčiamą”²⁰.

   A. Merkelis rašė, kad buvo vengiama “rusų šovinistų sukompromituoto tautininko vardo”²¹ . L. Noreika nekrologe J. Kubiliui pažymėjo, jog 1917 m. pradžioje lietuvių visuomenės gyvenimu ėmus “plaukti srovėmis, ypač Petrapilyje”, jis rūpinosi, kad senieji viltininkai išsiaiškintų savo principus, sudarytų programą, susijungtų į disciplinuotą organizuotą partiją ir kad “daugiausia jo darbu ir susidarė pagaliau Tautos Pažangos partija”. J. Kubilius po gydymosi Jaltos sanatorijoje sugrįžo 1917 m. sausio pradžioje sustiprėjęs ir palinksmėjęs. Kaip žinome, tautinių demokratų vardą dar 1916 m. lapkritį buvo pasiėmę būsimieji santariečiai. Šito fakto Tautos pažangos įkūrėjai negalėjo nežinoti.

   1 1915 12 28 T. Naruševičiaus laiškas draugijos CK. – LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 27, l. 32 a. p.

   2 Liūnas. Politinio gyvenimo –darbo apžvalga. // Santara, 1917, Nr. 1.

   3 M. Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. III, - K., 1936, p. 115, 116.

   4 MABRS, f. 238, s. v. 59, l. 1.

   5 Antanas [Smetona]. Laiškas iš Lietuvos. // Lietuvių balsas, 1916 03 22, Nr. 72.

   6 1916 09 24 T. Naruševičiaus laiškas K. Šalkauskiui. – MABRS, f. 281, s. v. 27. l. 1.

   7 Tautos taryba. //Lietuvių balsas, 1917 03 23, Nr. 21.

   8 Lietuvių balsas. 1916 11 03, Nr. 21.

   9 Pačių antsidėtas mokesnis. // Lietuvių balsas, 1917 10 13, Nr. 78.

   10 Organizacinės komisijos kvietimas. – LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 135, l. 17.

   11 Gerbiamam Maskviečių būriui. – LLIRS, f. 61, s. v. 160, l. 5.

   12 Ten pat, l. 5 a. p.

   13 Tautos Taryba. // Lietuvių balsas, 1917 03 23, Nr. 21.

   14 Demokratinės Tautos Laisvės Santaros Petrapilio Kuopos protokolai. 1917 m. – MABRS, f. 189, s. v. 1065, l. 1.

   15 Rezoliucija. //Lietuvių balsas, 1916 12 22, Nr. 98.

   16 Liūnas. Politinio gyvenimo-darbo apžvalga. // Santara, 1917, Nr. 1.

   17 L. N. Augame bręstame; Ruginis. Tautos Taryba. // Lietuvių balsas, 1917 02 16, Nr. 14.

   18 L. Noreika. Dėl Tautos Pažangos dėsnių ir programos. // Lietuvių balsas, 1917 03 30, Nr. 23.

   19 Vaižgantas. Raštai, t. XIV, p. 76.

   20 A. Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas. Trečiasis (fotografuotinis) leidimas. – V., 1989 p. 224.

   21 L. Noreika. Juozas Kubilius. – Lietuvių balsas, 1917 03 12, Nr. 18.

   TAUTOS PAŽANGOS PARTIJOS ĮKŪRIMAS

   II

   Steigiamoji Santaros konferencija vyko 1917 metų sausio 8-10 dienomis Maskvoje nelegaliomis sąlygomis (čia tradiciškai labiau telkėsi kairės, kaip laisvesnės opozicinės dvasios neoficialioje sostinėje, atstovai, - apie patį sambūrį pasakytina, jog labiausiai jį telkė Pirmojo pasaulinio karo metais politiniame lietuvių gyvenime aktyviai reiškęsis baronas Stasys Šilingas; Albinas Rimka 1917 – ųjų pavasarį ateinančios kartos atstovo lūpomis su šilta simpatija, matyt, pastiprinta asmeninių ryšių, perteikė žinią, jog santariečiai save laiką “Lietuvos smegenų” partija).

   Pirmąją dieną, renkantis pavadinimą, nubalsuota už Demokratinę tautos laisvės santarą (LIBRS, f. 61, s. v. 147, 1. 6), kurio paskutinįjį dėmenį kalbiškai aprobavo Jonas Jablonskis. Ši politinė naujiena – apie naujos kairiosios “vidurio” partijos atsiradimą – negalėjo nepaveikti Petrograde buvusių viltininkų.

   Kitaip nei revoliuciniai progresistai, “pažangininkai” progresą vertino kaip savaimingą tautos stiprėjimą, pripažindami save “bendraisiais kultūrininkais”. Natūraliai ateities tikrovę manyta keisti ne prievarta, o konkrečiom reformom (tokį lojalizmą realybės atžvilgiu lėmė iš dalies sėkminga patirtis po 1905 metų kultūrinėje dirvoje; kairė, kad ir skelbdamasi gyvybingų idėjų nešėja, praktiškai labiau pasikliovė organizaciniais pradais, - kaip pavyzdį galima priminti jos pirmaujančias pastangas įtraukiant lietuvių jaunuomenę į savo politiką). Taigi lietuviškas “darbo su pagrindais” Lenkijoje atgarsis (sakytume – lyg ir peršokus literatūros sekimų ar politinių atsišaukimų bei brošiūrų pakopą) tebetęsiamas jau kaip riboto legalumo laikų tradicija. Aktyvioji mažuma (savimoniška sinonimija – liaudies vadai, vedliai), tebetikinti savo nepakeičiamumu (jos dalis buvo tautininkai), suprato būtinybę jungtis į partijas. Ši iniciatyva priklauso jaunesniajai kartai; krikščionių demokratų pasaulietinis jaunimas po 1917 metų pasuko partiją radikalizmo keliu, o pažangininkai, iki 1924 m. buvusi labiau visuomeninė politinė grupuotė, susispietė apie periodinį leidinį. Organizacinis tautininkų palaidumas buvo nulemtas inteligentiškosios sudėties, asmenybių vaidmens.

   Šie sakiniai labiau derėtų pabaigoje, bet tai nėra “nuosprendžiai”.

   1917 metų kovo 12 dieną Lietuvių balse paskelbta apie visuotinį Tautos pažangos partijos narių susirinkimą: “Šių dienų svarbūs atsitikimai, iškovotoji laisvė reikalaute reikalauja apsvarstyti dabartinį momentą ir partijos santykį su įvykusiomis didelėmis atmainomis. Reikalinga nustatyti partijos vidaus tvarka”. Kovo 14 d. įvykusio susirinkimo darbotvarkę sudarė “partijos principų skaitymas” ir svarstymas, naujų narių priėmimas, komiteto rinkimai, partijos organas, Tautos tarybos klausimas ir t.t. Dar vasario 20 d. steigiamajame susirinkime išrinktas penkių asmenų komitetas. Pirmuoju partijos pirmininku tapo Juozas Kubilius, vienas pagrindinių viltininkų ideologų, stengęsis pagrįsti jų pasaulėžiūrą, deja kovo 4-ąją miręs. Tespėta aptarti pirmąjį darbotvarkės punktą ir išrinkti partijos komitetą: pirmininku – Martyną Yčą, Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo, šelpti draugijos centro komiteto pirmininką, švietimo viceministrą Laikinojoje Rusijos vyriausybėje; pirmininko pavaduotojais – Liudą Noreiką, draugijos, o vėliau pažangininkų organo Lietuvių balsas, ėjusio 17000 egzempliorių tiražu, redaktorių ir Augustiną Voldemarą; iždininku – Juozą Tumą, buvusį draugijos centro komiteto reikalų vedėją, sekretoriumi – Jurgį Linartą, žinomą prieškario Rygos lietuvių vaidinimų režisierių, vienos iš dviejų profesionalaus lygio trupių organizatorių. Į devynių asmenų komitetą dar pateko kaip sekretoriaus padėjėja S. Tallat-Kelpšaitė ir trys nariai: G. Feterauskas, Vincas(?) Kvieska, Bronius Masiulis (Lietuvių balsas. – 1917 03 19, Nr. 20, p.2).

   Pirmoji atsiliepė Ryga. Laikraštyje Rygos garsas kovo 19 d. vedamajame Lietuvos tautininkai pranešta apie senųjų viltininkų įkurtą Tautos pažangos partiją, kuriai reikėtų vadintis aiškiau – tautininkais. Pabrėžta, jog Viltis rūpinosi lietuvių inteligentus suvienyti ir organizuoti platesniam tautiniam darbui, ginti Lietuvos pakraščius nuo “ištautėjimo”, kelti Lietuvos kultūrą, ūkį, “žadinti lietuvių didesnį tautinį susipratimą ir patvarumą savo Tėvynėje”. Teigta, kad viltininkai ėję Vilniaus Didžiojo seimo nurodytu keliu. Balandžio viduryje įsteigtas TPP skyrius, kuriam priklausė 19 žmonių (pirmininkas – Petras Žaldokas, sekretorius Domininkas Bukontas, gydytojas ir labdarys nuo Zarasų). Iš įstojusiųjų minėtini kunigai Juozas Bikinas, Rygos garso leidėjas ir redaktorius, ir Juozas Latvis, podporučikas Antanas Juozapavičius. Keliuose susirinkimuose nutarta, kad būtina kurti lietuvių pulkus, atšaukiant tautiečius iš lenkų regionų, nejungti prie Lietuvos tų kraštų, kurie “grynai apgyvendinti kitataučių”, nors praeityje priklausė LDK (Rygos garsas. –1917 04 21, Nr. 26, p. 2; Lietuvių balsas. – 1917 04 23, Nr. 29, p. 3). Rygos pažangininkai gegužės 9 d. sukvietė lietuvių partijų ir draugijų atstovus į bendrą susirinkimą dėl Rusijos lietuvių seimo atstovų rinkimo. Iš čia į gegužės 27 d. Petrograde susirinkusį seimą, įtikinamai laimėjus rinkimus, išvyko gausiausia TPP narių grupė (4 iš 20 priklausiusių partinei frakcijai). Rygos garso puslapiuose atsispindėjo to meto visuomenės viltys ir lūkesčiai. Štai J. Tumas gegužės mėnesį surengtoje paskaitoje pasakojo apie revoliuciją Rusijoje, diplomatijos reikšmę Lietuvos ateičiai. Užsiminė ir apie vieno iš partijos veikėjų (A. Voldemaro) sumanymą kreiptis į anglus ar japonus, kad jų kariai apgintų būsimos Lietuvos neutralumą (Svetys iš Petrapilio // Rygos garsas. – 1917 05 20, Nr. 32, p. 3). Atsišaukime Broliai lietuviai ir seserys lietuvės (ten pat, 1917 05 03, Nr. 29, p. 2), raginant tautiečius stoti į TPP, teigiama, kad karo tikslas – pavergtų tautų laisvė. Skelbiama, kad pokarinis taikos kongresas “vardan civilizacijos teisingumo” pripažins Lietuvos savarankiškumą. Tuo tikėjo ir iš dalies taktiką grindė Vilniuje likę tautininkai su Antanu Smetona priešakyje. Prezidento Woodrow Wilsono deklaruotieji punktai įgijo realią prasmę balandį JAV stojus Antantės pusėn, XIX a. sukilimų patirtis rodė: karinis užsienio įsikišimas nepadės, reikia patiems aktyviai veikti tėvynėje, naudojantis tarptautine konjunktūra, ką A. Smetona ir ragino daryti.

   Neatmesti federacijos ryšiai su kaimynais. Toliau pabrėžiama, jog “žmogaus teisės pakels jo nulenktą galvą ir prabils galingai į kaimynus draugus”. Darbininkai bus ir darbdaviais, dirbsiančiais kooperatyvuose “tik tiek, kad jų darbo vaisiai nepūtų”. Lygybė ir brolybė telksianti visus krūvon. Revoliucijos teikta perspektyva romantizavo tekstą, o kylanti abejonė pasidavė rašiusiojo nuoširdumui, anot Antano Maceinos – “lietuviškam plačiažygiškumui”.

   Gegužės 14 d. įkurtas 25 žmonių skyrius Voroneže. Tarp kitų į jo valdybą išrinktas pedagogas Juozas Vokietaitis. Birželio 25 d. Oriole apie TPP programą kalbėjo būsimasis Kariuomenės teismo pirmininkas Petras Šniūkšta, tapęs vietinio skyriaus valdybos pirmininku (Lietuvių balsas. – 1917 06 04, Nr. 39, p. 3; 1917 07 16, Nr. 51, p. 3). Priešpaskutiniame partijos organo numeryje dar pranešta apie Petrogrado “miesto centro kuopos” įkūrimą, sumanymą kartu su Narvos vartų ir kitomis kuopomis sudaryti bendrą Petrogrado srities komitetą. Kaip miesto centro kuopos komiteto nariai nurodyti Adomas Prūsas, vienas iš Lietuvos bankų kūrimo pionierių, ir G. Feterauskas, vėliau vadovavęs Centriniam statistikos biurui. Apie kitas vietines organizacijas “žinių nepaduota” (ten pat, 1918 02 21, Nr. 7, p. 2).

   Etapiniu įvykiu TPP buvo partinė konferencija Voroneže 1918 metų sausio 29-31 dienomis. Sausio 18-osios Lietuvių balso numeryje pasirodė “Pažangos centro” pirmininko M. Yčo pasirašytas skelbimas apie būsimą renginį. Programoje numatyta Centro komiteto ataskaita ir papildymas naujais nariais, partijos taktika, organizaciniai klausimai, “narių iškelti klausimai”. Skyriai galį atsiųsti po tris atstovus su sprendžiamuoju balsu (ten pat, 1918 01 18, Nr. 4, p. 3). Ataskaitoje M. Yčas akcentavo veiklą Tautos taryboje, jos sudarytame Laikinajame Lietuvos valdymo komitete, partijos rezoliucijos dėl Lietuvos nepriklausomybės priėmimą Rusijos lietuvių seime Petrograde 1917-ųjų birželio 3 dieną, dalyvavimą lietuvių konferencijoje Stokholme tų pat metų spalio 18-20 dienomis ir Vyriausiojoje lietuvių taryboje Rusijoje. Smulkiau apie TPP susikūrimą ir vidinį gyvenimą kalbėjo vicepirmininkas L. Noreika, “nupiešęs organizacijos vaizdą, kuopų steigimą ir jų veikimą”. Voronežo skyriaus pirmininkas J. Vokietaitis papasakojo apie Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje veikimą. Konferencijos aprašyme pabrėžta: “Konferencija Centro komiteto padarytiems žygiams pritarė”. Jos dalyviai pripažino “vyriausiuoju Tautos organu Tautos tarybą Vilniuje, kol ji stovės Lietuvos nepriklausomybės sargyboje”, o Rusijoje – Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, pritardami jos platformai ir kviesdami partijos narius visokeriopai paremti. Organizaciniu klausimu konstatuota, kad dėl įvairių aplinkybių “nebuvo kaip reikiant rūpinamasi kuopų organizavimu ir nebuvo palaikomi gyvi ryšiai ir santykiai su jau esančiomis”. Toliau aptarta ir patvirtinta TPP taktika santykiuose su kitomis partijomis. Dėl programos nutarta vadovautis “bendrais pamatiniais dėsniais, kurie pirmųjų partijos susirinkimų Petrapilyje nustatyti”. Nors partijos laikraščio finansinė padėtis ir bloga, bet jis svarbus, todėl ketinta leisti ir toliau, “pasirūpinus lėšų suradimu (Lietuvių balsas, 1918 02 21, Nr. 7, p. 2-3). Deja, šis numeris buvo priešpaskutinis.

   Centro komiteto pirmininkas, jo pavaduotojai, sekretoriai liko tie patys. Tik iždininkas J. Tumas, dar 1917-ųjų spalį išvykęs dalyvauti Stokholmo konferencijoje, pakeistas kunigu Julijonu Jasienskiu. Papildomai į CK išrinkti J. Vokietaitis, Konstantinas Šakenis, (?) Mackevičius. Konferencija patvirtino ir M. Yčo parengtus įstatus. Pirmasis punktas skelbė, kad partijos nariais “gali būti visi suaugę Lietuvos piliečiai ir pilietės, pripažįstantys partijos programą” ir “dedantys savo politikos veikimo pamate partijos nustatytą tvarką”. Jaunimas gali steigti atskiras autonomines kuopas, stojant reikia dviejų rekomendacijų, priima CK slaptu balsavimu dviejų trečdalių dauguma. Kadangi aplinkybės buvo nepastovios, įstatuose CK suvažiavimas ar konferencija renka “nenustatytam laikui”. Vietinę kuopą (kuopelę) gali įkurti penki nariai. Nors skyriai veikia autonomiškai ir “vyriausiuoju partijos organu” yra suvažiavimas, tačiau daugiausia galios turi CK (iš 17 įstatų punktų 10 skirta jam aptarti). Nepamirštant ypatingų veiklos sąlygų, juose vietinėms organizacijoms ir eiliniams nariams per maža teisių (žr. Lietuvių balsas, - 1918 02 27, Nr. 7, p. 2-3). Partijos organo redaktoriumi iki 1917m. lapkričio buvo teisininkas L. Noreika (grįžęs į Lietuvą 1918 metais, leido Lietuvos aidą), o 1917-ųjų rudenį perkėlus spausdinti laikraštį į Voronežą, jį pasirašinėjo redakcinė kolegija: J. Jasienskis, M. Yčas, K. Šakenis, J. Vokietaitis; B. Žukauskas teigė, kad Lietuvių balsą redagavo, gaudamas prisidurti prie algos, Mykolas Krupavičius, o redakcinė kolegija negalėjusi prie laikraščio prisėsti (I-ojo pasaulinio karo tremty // Atsiminimų pluoštas. – Chicago, 1960, p. 45).

   Martynas Jankus atsiminimuose apie Rusijos lietuvių seimą Petrograde (1917 05 27 – 06 03) sakė: “Tačiau susiskirstymas į pažiūras buvo toks griežtas, jog Lietuvai nebuvo tikėtis bent kokios geresnės ateities”. Jis gegužės 31 d. vakariniame posėdyje Mažosios Lietuvos vardu sveikino susirinkusius atstovus, linkėdamas seimui geros kloties (Vasario 16-oji. Lietuvos nepriklausomybės 14-kos metų sukaktuvėms paminėti II K., 1932, p. 56). S. Šilingas, Lietuvių Tautos Tarybos pirmininkas, įpynė į savo pasisakymą tokius žodžius (birželio 1 d.): ”<…> tartum kokia stebuklinga ranka atvedė čia Martyną Jankų ir liepė jam pirmam kalbėti, kada susirūpinom Lietuvos ateitimi” (Santara. 1917 06 10, Nr. 22, p. 1). Petras Leonas Tautos Tarybos darbų apžvalgoje fiksavo jų pradžią kovo mėnesį lydėjusią svetimtaučių nuostabą: “tur būt reikėjo herojiškų pastangų, visos partijos randa bendrą demokratinę platformą … ir katalikai, ir socialdemokratai” (Santara. 1917 05 27, Nr. 18, p. 1). Jis rašė apie idilišką momentą, kada visos lietuvių “partijos rado bendrą idėjos ir principų platformą”. Kiti momentai, revoliucijai dienojant, priminė politinę abėcėlę – už vietą po saule reikia kovoti, o tai garantuoja įtakos didumas darbo žmonėms arba liaudžiai. Nuolatinė kova tarp “pirmeivių” ir “atžagareivių” arba pažangiųjų ir “reakcingųjų” būdinga šio amžiaus pradžiai.

   1914 m. trečiojo Varpo numerio vedamajame 1889-1904-1914 pabrėžta, kad po 1904 metų lietuvių inteligentijoje “vis ir vis dažniau pradėjo apsireikšti, iš vienos pusės, egoizmo bei karjerizmo, iš kitos – servilizmo dvasia”. Kitame straipsnyje rasime, kad “ramaus kultūrinio darbo tapo sugauta veik visa mūsų inteligentija”, esą kultūros darbininkų, bet nesą politikų, kurie kovotų su valdžia už “tinkamesnes gyvenimo formas”, griautų senąją tvarką. Spaudos legalizavimas ugdė politinį nuolankumą, sumenkėjo “revoliucinė atspara”. Kartu pastebėta, jog spaudos draudimas galėjo patraukti kovon ir “ramiausius visuomenės gaivalus”. (P – Tis. Dėlei spaudos sukaktuvių II Ten pat, p. 88). Publikai dar pakako Jovaro “jausmų kibirkštėlės” ir Sielos aido, išleistų po 10 000 egzempliorių (B. Prėskenis. Jovaras. (Šiauliai, 1995, p. 8). Felicija Bortkevičienė, nepasibauginusi keliauti į Sibirą, prūsų lietuvių, ištremtų gilumon, reikalais, 1915 metų rugpjūčio 11 dienos laiške Albinui Rimkai, buvusiam Amerikoje, priekaištavo politikuojantiems vyrams, kad dauguma inteligentų, apimti panikos, Lietuvai “išsireikšti laikui atėjus “bijodami to perėjimo proceso pabėgo” (MABRS, F.276, s.v.89, l. 18 a. p. ).1917 metų gegužės 5 dieną ji rašė, kad Rusijoje tarp lietuvių plinta nusiteikimas viską naikinti, o mažiau tverti, dalis su kūnu ir dūšia atsidavę rusų D [emokratijai], viešpataująs “bolševikų” ūpas (ten pat, l.36 a. p.). Lyg patvirtinant Varpo vedamojo mintį, Julius Būtėnas, įvykiams nutolus, dygiai klausė, ar daug lietuvių inteligentų būtų grįžę Lietuvon po revoliucijos, jeigu bolševikai nevarytų tuo metu į miškus medžių kirsti, jeigu nenusavintų ten turėtų turtelių (Tikrovė ir Tradiciniai dūmai. II Lietuvos žinios. 1937 11 20, Nr. 265). Čia “dalykų stovis” parodytas kairės akimis, bet, anot Antano Kaupo, ji taip pat svarbi kaip pažangos skatintoja ir dešinės išjudintoja (Patrimpas. Evoliucija ne revoliucija II K, 1907, p.78 to paties. Laiškas į “Vilties “ redakciją II Viltis. 1908 02 22 Nr. 23 .P.3).

   Minėtinas Eliziejaus Draugelio 1912 metų balandžio 8 dienos laiškas iš Maskvos neįvardytam asmeniui, kuriame gailestaujama, jog ateitininkų kuopeles įmanoma plėsti daugiau tarp gimnazistų, nes “dabartiniai studentai išaugę tokioj atmosferoj, kad vieni nedrįsta pasisakyti savo pažiūras, kiti tuom nesiinteresuoja, ir vienas kitas aiškiai priešingas mūsų siekiams ir požiūriams” (MABRS, f. 239, s. v.376, l. 1a.p.). Gal socialdemokratai, ypač liaudininkai būtų sutikę ramiau siekti bendro tikslo, bet krikščionys demokratai žengė grėsmingą žingsnį.

   1917 m. kovo 5 d. kunigo Juozo Vailokaičio iniciatyva susirinko apie 70 žmonių. Atėjo ir pakviesti pažangininkai J. Tumas ir L. Noreika su būreliu bendraminčių. Krikščionių demokratų sumanymas – kurti plačius lietuvių karo pabėgėlių sluoksnius apimančią organizaciją – buvo artimas kaip vienybės šalininkams. Taigi organizacija turėjo sutelkti kuo daugiau žmonių, padėti atitraukti darbininkus nuo socialistų įtakos. Kovo 12 d. susirinkime buvo patvirtinti steigiamojo susirinkimo išrinktos komisijos paruošti įstatai. Kazimieras Rėklaitis prisiminimuose sausai pažymėjo, kad pažangininkai pripažino Lietuvių katalikų liaudies sąjungos naudą ir reikalą, bet į valdybą nėjo, pareiškę, kad apie dalyvavimą sąjungoje praneš vėliau (Atsiminimai iš Petrapilio lietuvių veiklos //Tautos praeitis, t. I, Kn. I. Chicago, 1959, p. 73). Įsteigta visuomeninė kultūrinė organizacija kėlė tikslą “organizuoti lietuvių liaudį ir tuos, kurie iš liaudies kilę arba kuriems liaudis rūpi, kelti visuomeninį susipratimą ir ginti jų reikalus religijos , politikos, socialinio gyvenimo ir ekonomijos srityje”. Nariais galį tapti “lietuviai katalikai, kuriems rūpi viešojo gyvenimo sutvarkymas religijos principais”. Siekdama tikslo, sąjunga numatė rengti susirinkimus, paskaitas, leisti ir platinti “gerus raštus”, steigti švietimo įstaigas ir įvairias visuomenines organizacijas (MABRS. f. 236, s.v.46, l. 1 a. p.). Sąjunga turėjo apimti ne tik karo pabėgėlius, bet ir Rusijoje įsikūrusius lietuvius, stiprinti pastarųjų tautinį nusiteikimą. Matyt, pažangininkai buvo per silpni partneriai, ir įtaka dalytis nenorėta. Sąjungos skyriui vien Petrograde priklausė apie 3 000 narių, kitur – 60 skyrių su 10 000 narių (V. Parausvinis (L. Natkevičius) Lietuviai svetur. Rusijos lietuvių politikos partijos //Lietuvos aidas. 1918 11 09, Nr. 127, p. 3).

   Tenka pasiaiškinti ir dėl Lietuvos katalikų tautos sąjungos.

   Dar 1916 m. lapkričio mėn. besimezgant Mezliavos (tautinės rinkliavos) komisijai, kuri turėjo organizuoti savanoriškų įnašų rinkimą tautos reikalams, krikščionys demokratai aštriai reagavo į kairiųjų persvarą, susitarus instituciją kurti partijų pagrindu. Jiems nesinorėjo, kad kairieji valdytų surinktas lėšas, todėl pasiūlė įtraukti ir trijų vyskupysčių tikinčiųjų atstovus. 1917 m. vasarį antroje pusėje vykstant pasitarimus su dūmos atstovais dėl bendro jų ir lietuvių partijų pareiškimo “apie Lietuvos laisvę”, juose jau dalyvauja katalikai tautininkai ir pažangininkai (LLIR, f.61, s.v.160, l. 1-3). K. Rėklaičio atsiminimuose nurodyta, kad sumanius Lietuvių Tautos Tarybą sudaryti iš partijų atstovų, kairieji turėtų persvarą. Krikščionys demokratai, esantys Petrograde, nutarė sukurti naują partiją, kuri atstovautų Lietuvoje esamai “tautininkų katalikų srovei”, kurie savo politikos pagrindan labiau deda tautybę negu katalikybę”. Jo žodžiais, kunigas Juozas Vailokaitis tokiais laikė prelatą Aleksandrą Dambrauską ir kitus. Taigi, sąjungos įkūrimas pristatomas kaip taktikos žingsnis. Partijos pirmininku išrinktas atstovas Dūmoje Juozas Laukaitis. Mykolui Krupavičiui Lietuvių katalikų tautos sąjungos atsiradimo priežastys neaiškios, pažymint, kad Petrogrado seime jų pozicija ne visada sutapdavo su krikščionių demokratų (Gabr. Taučius. Katalikų veikimas Rusuose II Tėvynės sargas. 1918 03 28. Nr. 12, p. 6-7). L. Natkevičius apsiribojo sakiniu, kad “vis tik reikia kaip su faktu skaitytis”, o skirtingumas nuo krikščionių demokratų išryškėjęs, steigiant Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, t.y. 1917 m. rudenį (VI. Parausvinis. Lietuviai svetur. //Lietuvos aidas.1918 06 04 Nr. 65, p.3). Sumuojant Petro Leono mintis apie sąjungą, jo pripažįstama, kad šalia krikščionių demokratų Lietuvoje buvusi "“daug ortodoksesnė ir dešinesnė katalikų srovė, su kuria būsimiems santariečiams “teko uoliai kovoti, kas pirmi tars žodį – “Aušrinė” pasirodė anksčiau nei “Ateitis”.

   Jo nuomone, sąjunga “kaipo mišinys devotijonalijos su neva politika, kaipo sintezis kunigo su davatka” tokia silpna, jog galėjo gyvuoti tik krikščionių demokratų tempiama (Liūnas. Lietuvių Tautos Tarybos darbų apžvalga II Santara. 1917 05 27. Nr. 18, p.3). Socialdemokratai ir liaudininkai neigė tos srovės egzistavimą – “ta pati kunigų partija”. Kad krikščionių demokratų aplinkoje būta konservatyvių grupių, kurių atstovai savo politiką grindė daugiau tautiškumu ir katalikybe, o ne demokratija, rodo ir 1919 04 16 Saliamono Banaičio inicijuotos Politinės ir ekonominės žemdirbių sąjungos įkūrimas.

   Katalikai tautininkai turėjo nemenką tinklą vietinių organizacijų, pvz. Oriolo skyriui priklausė apie 200 žmonių. Jų frakciją Petrogrado seime, vadovaujamą prof. Blažiejaus Čėsnio (B. Žukauskas dar nurodo karininką Adamonį) daugiausia sudarė kunigai, bet buvo ir pasauliečių karininkų, moterų (K. Rėklaitis.Atsiminimai iš Petrapilio veiklos 1914-1918 m. // Tautos praeitis I. kn. B. Chicago, 1961, 9. 445).

   Savo glaustoje programoje, t.y. pažymoje, kuri buvo pateikta Lietuvių Tautos tarybai kovo 24 d. posėdyje, nes speciali komisija savo darbo iki galo nepadarė, sąjungos tikslu nurodyta “Lietuvių tautos laisvė ir gerovė”, kuriai pasiekti “pamatu statoma lietuvystė ir katalikystė”. Valstybės formą pasirenka pati tauta, o sąjungos idealas “demokratinė respublika tautų federacijos pamatais”. Žmonių teisės, nepaisant jų tautybės, tikybos, lyties ir luomo yra lygios, turi būti garantuota tikybos, sąžinės, spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų laisvė bei asmens neliečiamybė. Religijos viešumos teisę turi apsaugoti pagrindiniai valstybės įstatymai, o bažnyčia kaip tikinčiųjų bendrija turėti juridinio asmens teises laisvai valdytis, veikti, įgyti nuosavybę. Mokyklose, “tarp kitų dalykų turi būti mokoma religijos”. Pradinis mokslas visuotinas, privalomas ir nemokamas. Sudaromas žemės fondas, privalomai išperkant nustatytos dvarams normos perviršių; naikinami servitutai, kuriamas žemės kreditas ir t.t. Darbininkams skelbiama streikų laisvė, socialinis draudimas ir kt. Visa tai panašu į J. Tumo “Tautos Pažangos” dėsnius. Dar būdingas laikotarpiui punktas: “Kovai su kapitalizmu valstybė uždeda progresyvų mokestį nuo pelno, organizuoja visuomenės kapitalą įvairiomis kooperacijomis ir kuo labiausiai sumažina mokesnį pirmiausiojo reikalavimo daiktams: duonai, druskai, cukrui ir t.t.” (Lietuvių katalikų tautos sąjungos programa II Rygos garsas. 1917 04 08. Nr. 23, p.4). Išvardinta Centro Komiteto sudėtis: kunigai Kazys Rėklaitis, Juozas Laukaitis ir J. Didžiulis, Juozas Januškevičius, Julija Žilevičiūtė, Juozas Paškauskas, Vincas Totoraitis. Atstovais Tautų Taryboje, įsteigtoje kovo 13 d. buvo K. Rėklaitis (vicepirmininkas) ir J. Žilevičiūtė, o į Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą deleguoti J. Laukaitis ir Boleslovas Pečkauskas.

   Mažajame seime (02 11) pasiektas susitarimas deleguoti į Tautos tarybą po tris kiekvienos partijos atstovus pirmajame Tarybos posėdyje kovo 13 d. konkretizuotas – patikrinti partijų žymes (programas, principus, centro komitetų buvimą) pavesta komisijai (iki kovo 25 d.). Pasinaudota parlamentiniu tarpusavio legetimacijos principu (Lietuvių Tautos tarybos protokolų juodraščiai, rašyti jos sekretoriaus Antano Tumėno. //Lietuvos CVA, f. 1557, ap. 1, b.135, l.28). Kovo 24 d. posėdyje aistras užvirė katalikų tautininkų pripažinimas. Socialdemokratai ir liaudininkai priminė praeities nuodėmes, išvadino darbo žmonių priešais ir pagrasė, jeigu dauguma priims teigiamą sprendimą, iš Tarybos pasitrauks. Lietuvių katalikų tautos sąjunga “neatsakanti uždavinių platformos, ant kurios stovi dabartinė revoliucinė valdžia”, jos legalizavimas ”yra beprincipis opurtunizmas, paremtas noru visą Tautos tarybą nudažyti klerikaliai – reakcine spalva”. Krikščionių demokratų, pažangininkų ir santariečių balsais, katalikams tautininkams teisė dalyvauti Taryboje buvo pripažinta. Po kelių dienų, nenorėdami varžyti “revoliucinės darbininkų klasės energijos”, socialdemokratai pareiškė išeiną iš Tarybos, Liaudininkai įteikė rimtesnį pareiškimą, kuriame dėstė, kad sąjunga nėra savarankiška partija, ir toliau savo buvimu Taryboje jie plačiosios demokratinės visuomenės neklaidins, apie pasitraukimą praneš Laikinajai Rusijos valdžiai ir Darbininkų bei Kareivių Tarybai. Santara balsavo už pripažinimą, pati būdama partine naujiena. Finale kovo 26 d. posėdyje, katalikai tautininkai atsisakė dalyvauti Taryboje, kad ši neiširtų. Jais solidarizuodamiesi pasekė krikščionys demokratai. Beliko laukti seimo.

   Sušaukti lietuvių atstovus iš principo nutarta antrame Tautos tarybos posėdyje kovo 14 d., konstatuota, kad jam reikia gerai pasirengti tiek programos, tiek ir organizaciniu atžvilgiu. Reikalą pavedė specialiai komisijai. Svarbiausias Tautos tarybos žingsnis – sudaryti Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą, į kurį pažangininkai pasiuntė M. Yčą ir J. Tumą. Komitetas turėjo perimti savo žinion “visas evakuotas, laikinai sustabdytas ir naujai įsteigtas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų teismo, administracijos, kultūros, ūkio, pramonės ir labdarių įstaigas”, vokiečių neužimtą Vilniaus ir Kauno gubernijų dalių pertvarkymą ir valdymą, rūpintis karo pabėgėlių ir tremtinių grąžinimu, ūkio atgaivinimu, karo nuostolių atlyginimu, ruoštis Steigiamajam seimui. Jį sudarė po du atstovus nuo šešių Tautos taryboje buvusių partijų. Kovo 18 d. M. Yčas, Mykolas Januškevičius ir Vaclovas Bielskis įteikė nutarimą Rusijos Laikinosios vyriausybės pirmininkui G. Lvovui, žodžiu premjerui paaiškinta, kad nors karo aplinkybėse Lietuvos ateities klausimui virtus tarptautiniu, Laikinoji vyriausybė pripažins Lietuvai teisę spręsti savo likimą. Sekančią dieną ta pati procedūra ir žodžiai pakartoti Darbininkų ir kareivių deputatų taryboje (šį kartą vietoje M. Yčo nuvyko L. Noreika).

   Komitetas konstituavosi kovo 20 d. Balandžio 27 d. kreiptasi į Laikinąją vyriausybę, prašant įsakų dėl Suvalkų gubernijos išskyrimo ir Lenkijos Karalystės ir jos bei Kauno ir Vilniaus gubernijų perdavimo komitetui administruoti, pertvarkant valdymą “laisvės ir demokratijos pagrindais”. Be to Mykolas Šleževičius pasiūlytas Kauno gubernijos komisaru, o Motiejus Čepas – Kauno apygardos teismo pirmininku, Antanas Krikščiukaitis – Suvalkų gubernijos teismo pirmininku, o Pranas Mašiotas – Vilniaus švietimo apygardos globėju (Tautos Taryba II Lietuvių balsas. 1917 03 23. Nr. 21, p.1, MABRS, f.238, s.v.80, l.1-2). Tačiau komisarais buvo skirti lenkų organizacijų atstovai.

   Apirus kovo pabaigoje Tautos tarybai, balandžio 19 d. pasirodė nutarimas dėl seimo sušaukimo. Atstovas rinktas nuo 200 žmonių. Prasidėjo rinkiminė kova.

   Petrogrado ir Maskvos lietuvių nutarimams radosi opozicija. Balandžio 3 d. Mogiliovo lietuvių susirinkime kunigas Balys Grajauskas šnekėjo, jog Tautos taryba tėra jų rinkta, todėl ir turėtų vadintis Maskvos ir Petrapilio lietuvių Taryba. Vadovavęs vietos lietuviams Petras Kraujalis manė, kad steigti Laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą ”be visuotinio nors ir Rusijos lietuvių suvažiavimo buvo revoliucinis aktas”, o Petrogradui esant revoliucijos centru numatę jo (Seimo-A.G.) varžymą, daug kas nenorėjo važiuoti”. Susirinkimas nutarė, jog Rusijos lietuvių atstovai turi suvažiuoti į Mogiliovą.

   J. Tumui nuvykus, tokio užmojo atsisakyta. Mogilioviečiai savo rezoliucijas paskelbė JAV, Anglijos ir Rusijos lietuvių laikraščiuose (Mogiliovo lietuvių susirinkimas // Rygos garsas. 1917 04 15, Nr. 25, p. 1-2; MABRS. f. 255, s.v. 996, l. 1-2; f. 242, s.v. 110, l. 1; P. Kraujelis. Laiškas redakcijai //Lietuvos aidas. 1918 07 16, Nr. 79, p. 4;

   Mogiliovo lietuvių tautos taryba //Draugas. 1917 06 28, Nr. 152, p. 2). Jų nutarimai – tai ir etnografinio principo saugojimas (neužimtos vokiečių Vilniaus gubernijos dalies priskyrimas be vietinių gyventojų atsiklausimo mažina lietuvių teises), revoliucijos įtakos baimė, seimui susirinkus Petrograde, nepasitenkinimas kairiųjų vyravimu Tautos taryboje, pasitraukus krikščionims demokratams, siekimas demokratizuoti karo pabėgėlių šelpimą, jį patiems tvarkant. Analogiškų nuomonių būta ir užsienyje. Štai Anglijoje ėjusiame Šv. Juozapo darbininkų draugijos savaitraštyje “Išeivių draugas”, “Išeivio” slapyvarde prisidengus, rašyta, kad Tautos taryba, susidariusi be rinkimų, buvo mažai pripažįstama (Išeivis. Rusijos lietuvių seimas. 1917 09 01, Nr. 36, p. 2). Kunigas Vladislovas Vilimavičius veikęs Šveicarijoje, pirmuoju lietuvių žingsniu į ateitį laikė legionų kūrimą, taip lyg ir pastumiant į antrą planą diplomatinį kelią (Lietuvos ateitis // Ten pat. 1917 05 12, Nr. 20, p. 2). Šioje vietoje tiktų pridurti, kad nuomonė karo metais buvus politinių lietuvių centrų informacinę izoliaciją koreguotina: asmeninis susirašinėjimas, ypač 1917 m. tarp veikėjų buvo intensyvus, pašto suvaržymų sąlygose prisitaikyta ir kitais būdais.

   Vienas ryškesnių gyvosios TPP veiklos epizodų, kartu parodantis visuotinio ūpo pasekmes, yra 1917 04 06 Petrograde sušauktas darbininkų mitingas. Pasak “Naujosios Lietuvos” norėta įsteigti TPP skyrių. Mitinge pasirodę liaudininkai V. Bielskis, Antanas Sugintas suėjusiems darbininkams aiškina, kad pažangininkų programoje revoliucinė kova nepripažįstama, jie visada laikęsi diplomatinės pataikavimo politikos (M. Yčas), o dabar dedasi užjaučiančiais revoliuciją, su klerikalais išvien prieš “pirmeivius – socialistus”. J. Tumas kalbėjo: krikščionybė – labai svarbus pažangos akstinas, klerikalizmas kenksmingas ir tikybai, ir visuomenei, vietinius reikalus tvarkant, geriausia, kai parapijų ir valsčių ribos supuola ir jie vedami komiteto, vadovaujamo klebono. L. Noreika nuėjo toliau, - jeigu gyvenimas nuves iki socializmo, TPP nesipriešins. Liaudininkų organas su pasitenkinimu konstatavo, kad po kalbų į jų partiją įsirašė keliasdešimt žmonių, o pažangininkai pasimetę kvietė žmones sekantį sekmadienį (04 16). “Lietuvių balse” mitingas neaprašytas. Apie tris mėnesius skelbtoje rubrikoje “Lietuviai ir laisvė” išspausdintas rezoliucijas, kur lietuviai darbininkai raginami vieningai stoti į darbą vardan Tėvynės laisvės, organizuotis ir telktis greta profesinių sąjungų į politines organizacijas, “apimančias ir ginančias kaip darbininkų ypačiai, taip ir visos tautos visus reikalus”. Antrojoje pasveikinta Tautos taryba ir pareikalauta sušaukti seimą (A-a. Kas girdėti, už Narvos vartų // Naujoji Lietuva. 1917 04 16, Nr. 6(14), p. 3; Lietuviai ir laisvė // Lietuvių balsas. 1917 04 13, Nr. 26, p. 1-2). Susirinkimo rezultatai nerodo, pažangininkus patyrus fiasko.

   Jau po Spalio perversmo neaiškų “Tautos Pažangos” dėsniuose “turtų suvisuomeninimą” bandyta derinti su principinėm nuosavybės šventumo nuostatom: reikia ir kapitalizmo, kuris sukultūrins kraštą ir kooperacijos, savaime jį pakeisiančios. Panašiai sprendė santariečiai, išpažindami socializmą: jis per ankstyvas, todėl plėtotina kooperacija (M. K. Kapitalizmas ir kooperacija //Lietuvių balsas, 1917 12 14, Nr. 67, p. 2-3; Ko nori Santara //”Santaros” kalendorius 1918 m. Maskva. 1918, p. 29-32).

   J. Tumo mintis apie klerikalizmą, tradicinį klausimo aktualumą, o kartu ir TPP nuoseklumą iliustruoja priekaištas pirmtakams – tautiniams demokratams, išleidusiems atsišaukimą per I Dūmos rinkimus į rinkėjus kauniečius, nes ant katalikų tikėjimo gynimo būsimoje Dūmoje “mojama atgalia ranka”, paskelbiant jį kiekvieno privačiu reikalu kuris kaip sąžinės dalykas “neprivalo būti į partijos gyvenimo maišatį ir triukšmą kišamas” (K. J. N. Kaune // Šaltinis. 1906 03 18. Nr. 1. p. 15).

   Kokios pozicijos būdingos pažangininkams Lietuvos ateities klausimu? Dar viltininkai vadino save “aiškiais nusistovėjusiais realistais”, vykdančiais blaivią dabarties politiką, kurią tegali pakreipti kitokios veikimo sąlygos, kai akivaizdu, jog kitaip elgiantis jas galima panaudoti “tėvynės gėrybei”, neprieštaraujant savo pagrindiniams principams. Lankstumas renkantis priemones ir nuosaikumas nevedė link tokių, pavyzdžiui vertinimų: “Pakol mes būsime vokiečiams svetimi, užvis jeigu mes spirsimės prieš vokiečių kalbą ir kultūrą, vokiečiai su nepasitikėjimu žiūrės į mus ir mūsų “nepriklausomybė” pasiliks tik ant popierio”. Ir toliau: “Supraskime gerai – mūsų suvokietėjimas yra neišvengiamas; jeigu mes prieš tai kovosime, tai tik mažinsime savo laisvę ir be naudos eikvosime savo spėkas tautiškai kovai, knisimės po senus raštpalaikius arba vertimui knygų iš vienos kalbos į kitą” (Tai J. Mačernio straipsnio “Žiūrėkime atvira akimi į dabartį”, 1918 m. antrame pusmetyje (?) siųsto socialdemokratiniam “Darbo balsui”, citatos //MABRS, f. 54, s.v. 1049, l. 6). Diplomatiškas mokėjimas išlaukti, derinamas su vidiniu aktyvumu, paieška, nėra joks lūkuriavimas. Jeigu viltininkai puoselėjo tautinį romantizmą, remdamies krikščioniška dora ir susirūpinę dabartimi , jautriai ir kritiškai reaguodami į inteligentijos suskilimą, ėjimą su rusų, lenkų politinėm srovėm ir pan., tai pažangininkams naujose aplinkybėse teko susidurti su ateities klausimais. Partinio sambūrio link suko neišvengiama porevoliuciniais laikais aštri politinė kova. Prisimindamas viltininkų bandymą 1912 m. išsisakyti kaip politinei srovei, Fabijonas Kemėšis, pažymėjo: “Mėgino ir viltininkai paaiškėti ir organizuotis, bet kada prisėjo apreikšti savo credo, prisėjo nedasakyti”, “Ant vienos platformos Jakšto ir Šliūpo nesuvarysi” (Uosis. Krikščionys demokratai ir “Tautos Pažanga” //Darbininkas. 1917 05 12. Nr. 56. p. 3). Jau 1910 m. skelbime apie visuotinį susirinkimą pranešta, kad bus kalbama ir tariamasi “apie kultūros darbą, sujungtą su “Vilties” reikalais “(Pakvietimas viltininkams //Viltis. 1910 07 07 , Nr. 75, p. 1). Per ketverius metus praskintas “vidurio kelias”, anot J. Tumo, “būdas bendrai pasidarbuoti dvasiškiams ir svietiškiams”, kuris sulygiavo nuomones, išskyrusias į būrį virš 2000 inteligentų viltininkų (J. Tumas. Už save //Viltis. 1910 12 10, Nr. 142, P. 1).

   Pasak Juozo Girniaus, pakeitus “Viltyje” A. Smetoną Pranu Dovydaičiu, viltininkai gavo aiškesnį tautininkų vardą. A. Smetona, rašydamas A. Voldemarui apie būsimą “Vairą” tikėjosi 1914 m. arti 1000 prenumeratorių inteligentų. Tai tiek pritarėjų iš aktyviosios mažumos.

   Šis nedidukas nutolimas parodyti perimamumui ir politinei diferenciacijai.

   Pažangininkai rinkosi diplomatinį būdą, stengdamiesi suteikti Lietuvos ateities klausimui tarptautinį pobūdį. L. Noreika rašė, jog taip bus, kol Lietuvą okupuoja Vokietija. Priešingai atsitikus, jei Rusijai pavyktų grįžti, klausimas liktų Rusijos vidaus klausimu (L. N. V. Dūma ir Lietuvos klausimas //Lietuvių balsas, 1917 02 19, Nr. 15, p. 1). Po Vasario revoliucijos, jis kviečia palaikyti Rusijos Steigiamojo susirinkimo šūkį, kuris pertvarkytų Rusiją federacijos pagrindais. Reikia organizuotis, tremtiniams reikalauti kultūrinės autonomijos, o Tėvynei ne savivaldos, o savistovumo (L. N. Laisvės tvarka ir mes lietuviai //Ten pat. 1917 03 16, Nr. 19. p. 1-2). Vėlėliau tokia viltis gesta. Kunigas Juozas Bikinas “Rygos garse” ragina iš Rusijos nieko gero nesitikėti, o siekti “savistovybės”, nes Vokietija nelabai norės grąžinti Lietuvą Rusijai (D. Dumbrė. Lietuva ir Rusija //Rygos garsas. 1917 04 26, Nr. 27 p. 1). Pagrindinius dalykus, prieš susirenkant seimui Petrograde, išsakė A. Voldemaras. Samprotaudamas apie tautos išlikimo ir federacijos santykį, jis išsireiškia, kad “nebūti prarytam galingesnio kaimyno kartais naudingiau pačiam išsižadėti dalies laisvės, kad nenustojus jos visai”. Matydamas Lietuvai kaip mažai šaliai, daug sunkumų kelyje į laisvę, A. Voldemaras vis dėlto lieka nepriklausomybės šalininku. Jis manė, kad užsitęsęs karas išsekino kariaujančiųjų resursus, o skelbiamas laisvo tautų apsisprendimo principas leidžia tikėtis geresnių laikų. Ir rašo: “trokštu Lietuvai nepriklausomybės. Jei ji bus pripažinta savita, tai be abejo bus neutralizuota amžinai”. Šiai prieštaringai idėjai jis liko ištikimas ir metams praėjus. Suprasdamas neišvengiamą pokarinį perdalijimą po pasaulinio karo, teigė: po tokio karo Vokietija ir Rusija ilgai nekariaus, o Lietuvos prijungimas prie vienos ar kitos reikš karinius veiksmus. Čia profesoriui praslydo Lenkija. Lietuviai turi siekti pripažinimo tarptautinėje arenoje, pokariniame taikos kongrese. Reikėtų pabrėžti – reikalauti nepriklausomybės (Nepriklausomybė ar federacija //Lietuvių balsas. 1917 05 07, Nr. 31 p. 1; Dėl Lietuvos Kuriamojo seimo //Ten pat. 1917 05 11, Nr. 32 p. 1).

   Rinkiminę kovą tradiciškai lydėjo praeities prisiminimai, nuodėmių iškėlimas. Liaudininkų “Naujoji Lietuva” tiesiog pareiškė, kad M. Yčas su kompanija ėjo išvien su klerikalais, niekuomet su jais nekovoja, o palaiko. Kelintąkart pergromuliuotas A. Dambrausko – Jakšto straipsnis 1910 m. “Draugijoje” (Nr. 50) “Faktai ir idėjos”, išdėtas skaitytojų žiniai su nesmagiais įkalčiais – lojalumu carizmui, susitaikėliškumu, kvietimu ramiai dirbti (P. St. Rusijos lietuvių seimą berenkant // Naujoji Lietuva 1917 05 19, Nr. 11, p. 1); A-a. Klerikalai – žmonių laisvės priešininkai // Ten pat, p. 3).

   Kokios nuotaikos vyravo kairėje pusėje? Antanas Graurogkas 1917 05 06 laiške iš Smolensko rašė, kad vietos lietuvių politiniame klube socialistinės partijos nekalbą apie tautų federaciją, o tik autonomiją Rusijos sudėtyje (MABRS, f. 255, s.v. 119, l. 1a.p.). Teigta, kad Lietuvos visuomenėje silpna diferenciacija, silpna ir neskaitlinga darbininkų klasė leis įsivyrauti klerikalams ir “atžagareiviams”. Nepriklausomybė pasiturinčiųjų sluoksnių obalsis, o Lietuvos revoliucinė demokratija sieja krašto politinę ateitį su Rusijos ir kitų šalių demokratijomis, o Lietuvos nepriklausomybė bus naudinga Vokietijos imperializmui (J. Šaltenis, Kam reikalinga Lietuvai nepriklausomybė // Socialdemokratas. 1917 11 15, Nr. 1, p. 1-3). Santariečių tarpe populiari buvo federacinės Rusijos idėja, o P. Leonas, Ignas Šeinius, Juozas ? Alekna buvo už Lietuvos konfederaciją su Latvija ir Skandinavijos šalimis, Navakas ragino Santaros vadovybę aiškiai pasisakyti ar Lietuva turi būti nepriklausoma, nes grupė žmonių “užsiganėdintų plačia autonomija, panašia į autonomiją Naujosios Zelandijos”. Uniją su lenkais (gudais ir ukrainiečiais) manė esant neblogai V. Bielskis ir ne kurie jo partiniai draugai (LIKR, f. 61, s.v. 173, l. 1a.p.,s.v. 175, l. 2a. p.).

   Užbėgant pažymėsime, jog ir Vasario 16-osios aktas, po savaitės Santaros CK posėdyje pasak Igno Jonyno, buvo klaida, nes nutraukiami ryšiai su Rusija (1918 02 24 protokolas // Ten pat, s.v. 157, l. 1).

   Grįžtant prie TPP pozicijos pagrindimo, kuris buvo argumentuojamas “Lietuvių balso” vedamuosiuose 1917-ųjų kovo-gegužės mėnesiais, juose nerasta taip būdingų euforinių gaidų. A. Voldemaras nededa didelių vilčių į Steigiamąjį susirinkimą, primena Suomiją ir Lenkiją (kaip gavusios autonomiją turėjo bendrumo istoriniu aspektu ir jų situacijos pakitimai atitrūkstant nuo Rusijos, lengviau slydo tarptautinėje teisėje bei naujos porevoliucinės valdžios koridoriuose). L. Noreika aiškino paprasčiau:carizmas žlugo, bet ir nauja valdžia Rusijos ardyti nenorės, tad Laikinoji vyriausybė nekelia pasitikėjimo. A. Voldemaras tikslino, jog ji spaudžiama revoliucinių masių skelbiasi atsisakiusi imperializmo, bet ar ilgam. Kadangi užsitęsęs karas baigsis kompromisine taika, galios principas “kad ne man, tai ir ne tau”. Tauta dėl kurios “galiūnai negali susiderinti, kam ji turi tekti, paskelbiama laisva”. (A. Voldemaras. Ko laukti iš revoliucijos // Lietuvių balsas. 1917 03 30. Nr. 23, p. 1; J.Valiūmas. Žvilgsnis į ateitį //Ten pat 1917 04 23, Nr. 28, p. 1; To paties, Reikalaukime Lietuvos valstybės //Ten pat. 1917 04 28, Nr. 29, p. 2; A. Voldemaras. Žodžiai ir darbai //Ten pat. 1917 05 04, Nr. 30, p. 1). Iš vienos pusės nusivylimas konkrečia Rusijos valdžios veikla, iš kitos – konservatoriškas nepasitikėjimas revoliucine eiga. Konkrečiau jau seime gegužės 31 d. kalbėjo J. Tumas: kadetai nelaimės Steigiamajame susirinkime, į pateiktą Lietuvos autonomijos projektą nei žiūrėti nenori, pakeliui su eserais, ruošiančiais “Federuotąją Rusijos tautų respubliką”, o jungtis gali tik laisvos šalys. Apsisprendimo teisės liaudis nesupras, - reikia aiškaus šūkio, kuris pakeltų politinį susipratimą. Požiūris globėjiškas, natūralus pažangininkų politikai, besiremiančiai realijomis. Įžanginėje dalyje aiškinta, jog kartais “viską sujaukė į krūvą”, todėl priseina vertybes perkainoti, spartus paskutinio dešimtmečio kultūros kėlimas turėjo užtikrinti Lietuvai Europoje “kitiems lygią vietą”, lietuviai gynė savo individualumą amžių bėgyje ir yra laisvių paveldėtojai. J. Tumas kalbėjo antru po pagrindinio kairiojo sparno atstovo M. Januškevičiaus pranešimo. (Pirmoji kunigo Tumo kalba //Vadas. 1917 06 23, Nr. 14, p. 2-3). Atgimimo veterano, populiaraus rašytojo vaizdingai papasakota apie praktiškus dalykus. Pažangininkams ir labai džiūgauti nebuvo dėl ko: Petrograde jie rinkimus pralaimėjo. Apkartintas jų rezultatų, A. Voldemaras, siekęs būti pasiųstu į seimą, sielojosi menku lietuvių aktyvumu, politiniu neišprusimu, pripažindamas veikliausiais organizacinėje plotmėje liaudininkus (Ką parodė rinkimai Seiman Petrapilyje //Lietuvių balsas // 1917 05 25, Nr. 36, p. 1).

   Voldemaras savo kalboje analizavo geopolitinę Europos situaciją, galimą po karo. Kertiniu argumentu dėjo Anglijos suinteresuotumą jėgų pusiausvyra žemyne., kuri su Prancūzija siekia, kad Vokietija nesustiprėtų. Kad parlamentarizmo laikais svarbi viešoji nuomonė, kuri imperialistinius tikslus dangstančius laisvės lozungus palaikys, neabejotina. Akivaizdu, kad karine jėga nė viena pusė kitos negali susilpninti. Tad beliks duoti kai kurioms tautoms laisvę. Tokiu būdu Lietuvos ateitimi priverstos rūpintis tiek Vokietija, tiek Antantė. Todėl seimas turi aiškiai pareikalauti Lietuvai nepriklausomybės (Dėl Lietuvos nepriklausomybės. A. Voldemaro kalba apie Lietuvos ateitį, pasakytoji seime gegužės 31 d. // Lietuvių balsas. 1917 07 13, Nr. 50, p. 1-2).

   Seimas vyko karštai. Pačią pirmąją (05(27) dieną, nesutarus dėl prezidiumo sudėties, kairieji (liaudininkai, santariečiai, dalis “bepartyvių”) apleidžia posėdžių salę. TPP pozicija – rinkti koalicinį prezidiumą nuo seime pasireiškusių partijų ir kuopų (turėti omeny “bepartyviai”, kurių tarpe vyravo karių ir Lietuvių katalikų liaudies sąjungos atstovai). Pasiekus sutarimą, pirmininku išrinktas nepartinis Motiejus Čepas, tuo pačiu įteisinant ir “bepartyvių” frakciją seime. Nusiraminus išklausyta dalis Tautos Tarybos ataskaitos, perskaitytos pirmininko S. Šilingo. Bet vakarinis posėdis neapsėjo be nerimo – liaudininkai ir socialdemokratai prezidiumui raštu pareiškė, jog neprisiims atsakomybės už seimo daugumos darbus (L. N. Rusijos lietuvių seimas // Lietuvių balsas. 1917 06 14,Nr. 42, p. 1-2).

   Tuo metu pirmasis lietuvių karių Rusijoje suvažiavimas (88 delegatai nuo 16 000 lietuvių, buvusių karinėje tarnyboje) ėjo į pabaigą. Gegužės 29 d. daktaro Vlado Nagevičiaus iniciatyva apsvarsčius situaciją seime, nutarta, kad jo prezidiumą sudarytų socialistinės partijos (socialdemokratai, liaudininkai, santariečiai ir … pažangininkai). Išėjusi sveikinti delegacija be raudonos vėliavos įteikimo dar sukėlė sumaištį, pareikalavus naujų prezidiumo rinkimų. Dalis seimo dalyvių, pasipiktinę tokiu įsikišimu, atsisakė mandatų. (Pirmojo organizuoto Rusų armijos lietuvių karininkų suvažiavimo posėdžių (1917 m. vasario 25-29 d.) nutarimai ir medžiaga // Petrapilis. 1917. p. 4,10; MABRS, f. 242, s.v. 113, l.1).

   Pastebėtina, jog seimo “bepartyvių” frakcijos tradicija tęsėsi: antrajame karių suvažiavime 1918 01 15-16 susidarė “Neprigulmingųjų kuopa”, užsibrėžusi veikti asmens laisvės pagrindu “pozityvaus visuomeniško darbo tikslais” (VUBRS, f. 1, s.v.F183, l.49). Lietuvos Valstybės Taryboje 1918 m. spalio mėn. įsikūrė “Nepriklausomųjų klubas”, kurio atstovai ragino V. Kapsuką Vilniuje 1919 m. sausyje susitarti su “Kauno taryba”, pagaliau Steigiamojo seimo rinkimuose buvo ir “bepartyvių” sąrašas,. Tokias grupes aptardamas, M. Krupavičius rašė, kad jos laikinos, susikuriančios atstovaujamose institucijose (M. Keršys. Lietuvių politikos partijos // K. – 1919, - p. 64).

   Apibūdinant frakcinę seimo sudėtį , akivaizdi kairiųjų persvara. Birželio 1 d. buvo suvažiavę 334 atstovai, 14 mandatų nepripažino. Didžiausią frakciją turėjo liaudininkai (90), socialdemokratų buvo 39, santariečių – 30. Dešiniajai pusei priklausę krikščionys demokratai turėjo 41 atstovą, tautininkai katalikai – 32, pažangininkai – 20 ir “bepartyviai” – 51. Birželio 2 d. pirmininkaujant posėdžiuose A. Voldemarui kaip pirmasis seimo nutarimo dėl Lietuvos ateities projektas tapo jungtinė TPP, krikščionių demokratų, tautininkų katalikų ir daugumos “bepartyvių” rezoliucija. Kitą dieną balsuojant ji surinko 140 balsų (128 prieš, 4 susilaikę), liaudininkų ir socialdemokratų parengtas projektas, kur reikalauta teisės apsispręsti, gavo 113 balsų (prieš 149, 8 susilaikę) už Santaros rezoliuciją, kur Lietuvos nepriklausomybė paminėta tarp motyvų, balsavo 111, prieš 132, susilaikė 28 socialdemokratai (žr.: Santara. 1917 06 10. Nr. 22, p. 3; 1917 06 14, Nr. 23, p. 3; Lietuvos aidas. 1918 07 04, Nr. 74, p. 3-4). Matyt, daug lėmė Mykolas Šleževičius, nedviprasmiškai pasisakęs už nepriklausomybės reikalavimą, kas apardė liaudininkų vienybę. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir vienas iš “bepartyvių” frakcijos vadų V. Nagevičius. Kaip žinia rugsėjo 19 d. konferencijoje socialistų liaudininkų partija skilo. Kairesnieji prisidėjo žodį “revoliucionieriai”, o pavarytieji M. Šleževičiaus šalininkai – “demokratai”.

   Išsamiau neanalizavus seimo, negalima pateikti specialių išvadų. Akivaizdūs apgailestavimai dėl nesugebėjimo vieningai susitarti, kas sumažino priimtosios rezoliucijos svorį. Konstantinas Šakenis aiškino tai nepilnu tarpusavio supratimu, per dideliu įsiklausymu į “rusų revoliucijos šaukinius”. M. Šleževičius realistiškai pažymėjo, kad atmesti bendrą lietuvių politikos idealą – Nepriklausomybę – ir skirtis su kitais dėl socialinių reikalavimų – tai kova “su nesamais malūnais”. Jo nuomone visoms partijoms bendras buvo Steigiamojo Seimo reikalavimas, o “visa kita mažmožiai”. Smarkiai kritikuotas santariečių elgesys (K. Š. 1917 metai //Lietuvių balsas. 1918 01 05, Nr. 2, p. 1; M. Šleževičius. Dėl L. S – L. P. programos ir politikos // Naujoji Lietuva. 1917 09 14, Nr. 27, p. 2-3). TPP pagrindu priimtoji rezoliucija pademonstravo turint gretose galvotų asmenybių, bet laimėjus neteikė pilno pasitenkinimo, o tokie pažangininkai kaip Tumas skaudžiai išgyveno nesusikalbėjimą. Ir įžvalgumo nestokota: “Aš nežinau, kokiame stovyje mes gyvename, bet matau, į kokią bedugnę mes žengiame. Jei ir toliau taip bus, tai drauge su rusais į bedugnę nugremzdėtume. Jau vien šiai rezoliucijai priimti verta buvo važiuoti į Seimą, verta buvo tartis” (M. Yčo birželio 3 d. kalbos po kairiųjų išėjimo iš posėdžio citata. – Rusijos Lietuvių Seimas // Lietuvių balsas. 1917 06 11, Nr. 41, p. 1).

   TAUTOS PAŽANGOS PARTIJOS ĮKŪRIMAS

   III

   Kaip buvo sutiktas naujas partijos pasirodymas?

   Katalikų laikraštis “Draugas” (1917 05 11 Nr. 112, P. 2), perspausdindamas J. Tumo “Tautos Pažangos” dėsnius iš “Lietuvių balso” ( JAV kovo mėnesio numeriai pasiekė po trijų-keturių savaičių), vertino kaip įmanomus sąjungininkus. Pabrėžta, - A. Smetona ir J. Tumas savo “politikos sąžiningumu sudarė krypsnio (viltininkų - A.G.) tvirtumą”. Ieškant kelio tarp priešingų srovių, norėta sudaryti partiją iš žmonių, kuriems labiausiai rūpi tik Lietuvos gerovė. Viena storesnė kritinė gaida – tai paprieštaravimas dėl švietimo suvalstybinimo. Mokyklos turi būti laisvos. Čia aiškiai taikyta į tikybos dėstymą. A. Rimkos redaguotoje “Ateityje” dėsniai (1917 05 08, Nr. 20, p. 4) pripažinti santariečiams svetimais, pažymint – viltininkai “nuo klerikalų, vedamų Dambrausko ir seiniškių” skyręsi “truputį didesniu liberališkumu” ir daugiau žodžiuose, o ne darbuose. Tautiškoji “Vienybė lietuvninkų” ją vadino dešiniąja demokratine partija, besiskiriančia “taktikos dalykuose ir religijos klausimuose”. Simpatiškesni atrodė santariečiai, “tikresni” Lietuvos tautininkai, “laisvamaniškesni” (Srovių santykiai // Vienybė lietuvninkų. 1917 06 13, Nr. 24, p. 5; Lietuvos tautininkai //Ten pat. 1917 06 27, Nr. 26, p. 5). Viltasi, jog sutarus lietuvių partijoms Rusijoje, tai galėtų įvykti ir tarp JAV lietuvių. Žmogus, įvedęs dievo rašybą “Aušroje” mažąja raide ir anot kai kurių tautinio atgimimo veikėjų įvaręs pirmą kylį pasauliečių ir dvasiškių vienybėn, 1917 – ųjų vasarą iš Rusijos rašė, kad čia su kunigais galima tartis, TPP pavadino “demokratais, pakrypusiais į dešinę pusę religijos klausimais” (Iš J. Šliūpo kelionės. Dešimtas laiškas. 1917 08 03 //Tėvynė. 1917 11 30, Nr. 48, p. 2). Galima pašmaikštauti, kad daugiau vienybei prasižengė Petras Vileišis 1894 m. sušelpdamas “Varpą”, taip padrąsinęs V. Kudirką paskelbti Leono XIII enciklikos Lenkijos dvasiškiams kritiką ir nepaisyti klieriko iš Seinų Pranciškaus Būčio oponavimo.

   Daugiausia tuomet prirašė redagavęs “Darbininką” Fabijonas Kemėšis. Dar nežinodamas TPP įkūrimo fakto, bandė viename iš straipsnių žvelgti ateitin. Manė, kad tautiniai demokratai “kels savo tautiškų dievuką ir svyruos tarp senosios lietuvių stabmeldžių tikybos ir visiškos bedievybės”. Po karo lietuviai juos priimsią kaip neišvengiamą blogybę.

   Pirmoji F. Kemėšio reakcija rėmėsi istoriniais ekskursais, primenant, jog viltininkai išgelbėjo tautos branduolį, smarkiai priešinosi endekams, suformavo bendro darbo tradiciją. J. Tumo dėsniai negalės turėti tvirto pasisekimo: ne taip bijomasi endekų, bus tautos laisvė ir tautinė mokykla. TPP principai neaiškūs, nes stengiamasi pritraukti įvairių pakraipų žmones. Gali pakenkti krikščionių demokratų vienybei. F. Kemėšis abejoja miglotu “turtų suvisuomeninimu” iš socialistų arsenalo. Reikia privatinės nuosavybės, priverstinis žemių išpirkimas netikslingas. o tikėjimo įtakos iš šalinimas iš politikos – negeras dalykas. Paaiškėjus iš L. Noreikos straipsnio, kad religijos mokymas mokyklose turi būti, bet nėra privalomas, F. Kemėšis prieštaravo, teigdamas, kad valstybė tikėjimo mokymu turi būti suinteresuota, ne dėl tėvų reikalavimų, o dėl to, kad nėra lygūs tikėjimas ir netikėjimas. Skirdamas politinio centro vaidmenį Lietuvoje krikščionims demokratams (lietuviškų partijų skirstymas iš kairiųjų pusės nekorektiškas – tikybinės partijos nėra tapatinamos su besąlygiškai rėmusią carizmą pravoslavija, reakcingumo kriterijus – socialiniai klausimai), pranašavo TPP skilimą, daliai prisidedant prie krikščionių demokratų ir santariečių, o “buržuaziniai gaivalai” sukurs liberalų partiją. TPP tiltą ateityje “galėsime ramiausia sąžine suardyti, nes jisai pasirodys bekibąs ant sausos žemės”,o visus vienys Lietuvos seimas (Uosis. Žvilgsnis į ateitį. Trys srovės // Darbininkas. 1917 04 14, Nr. 44, p. 2-3; Krikščionys demokratai ir “Tautos Pažanga”. 1917 05 12, Nr. 56, p. 3; 1917 05 15, Nr. 57, p. 3. Prie L. K. D. Programo // 1917 06 12, Nr. 69, p. 3; 1917 06 14, Nr. 70, p. 3). Gegužės 19 d. vedamajame “Tiltai ir tiltininkai” apgailestaujama, kad skaldomos krikščionių demokratų eilės, pakaktų burtis apie “Lietuvių balsą”. Reikia pirmiau susitelkti katalikams, o vėliau tiesti tiltus. Buvo ir džiugesnių vertinimų. Jaunimo žurnale “Vytis”manyta, jog susijungė krikščionys demokratai. Pabrėžta, kad TPP bus vidurys “arba širdis, kuri plaks, judins ir duos gyvybę”. Ypač tokia partija reikalinga karo metu, nes galinti tvarkyti tremtinių reikalus, o vadinamieji pirmeiviai tik triukšmauja (1917 05 16, Nr. 8(29), p. 9).

   Svarbi lietuvių politiniame pasaulyje krikščionių demokratų pozicija pažangininkų atžvilgiu evoliucionavo. Jeigu Voronežo ateitininkai visuotiniame susirinkime 1917 03 10, svarstydami “dabartinio laiko veikimo klausimą”, nutarė, skleidžiant tautiškumo idėjas “remtis tautos kultūros pamatais”, kas priimtina pažangininkams, o birželio pradžioje konferencijoje leido pavieniams asmenims stoti į partijas, kurių principai neprieštarautų katalikybės principams, įterpiant tarp jų ir TPP, tai išleistoje programinėje brošiūroje “Kas yra krikščionių demokratų partija ir ko ji nori” (Voronežas. 1918, p. 30) TPP nors ir laikoma tikybine partija, bet pabrėžtinai akcentuojama, kad tik krikščionys demokratai aiškiai pasisako esą darbo žmonių interesų gynėjai (Ateitininkų centro valdybos posėdžių protokolai. 1917 m. //LNMBRS, f. PR, s.v. 638, l. 63; J. Žydrys. Plaukėjai verpetuose // Vytis. 1918 04 01, Nr. 2(59), p. 7). Aiškiau pasisakė Mykolas Krupavičius. Pateikdamas TPP nuostatų katalikų bažnyčios atžvilgiu vertinimą, teigė, kad ji “apie katalikybę nieko ir pusiau lūpom neprasitaria”. Pasivadinusi “tiltininkais” stengiasi vienyti priešingas sroves, neturi griežtos taktikos (“eina labai vingiuotais keliais, kad vieniems patiktų ir kitų neužgautų”). Jaunojo lyderio nuomone, pažangininkui negalima vadovautis katalikybe politikoje, o remiantis tik krašto motyvais, jis gali katalikybės principus atmesti (Gabr. Taučius. Iš praeities į dabartį // Tėvynės sargas. 1918 09 12, Nr. 29, p. 7). Ir Liudas Gira dėstė, kad tik nepaprastos sąlygos sutelkė partijas vieningam darbui – nepriklausomybei atgauti, todėl srovių telkimasis turi eiti savo keliu (L. G. Vienybė ir srovių telkimas // Ten pat. 1918 01 25, Nr. 3). 1919 m. gegužės mėnesį M. Krupavičius be užuolankų pareiškia, kad krikščionys demokratai su TPP, esančia savo pasaulėžiūra jiems artimiausia partija, bendrai darbuotis negali: pirmiesiems rūpi darbo žmonių gerovė, antrieji pirmaeiliu tikslu laiko tautą “abstrakciniai – atitrauktai”. TPP neturinti griežtos pastovios taktikos, - “dažnai apvilia ir persimeta į kitą pusę”. Susirišti kokia nors pastovesne sutartimi šios partijos negali (žr.: Tautos Pažangos partija // Laisvė. 1919 05 24, Nr. 49, arba M. Keršys. Lietuvių politikos partijos //K., 1919, p. 23-26).

   Vokiečių-lietuvių draugijos organe “Das neue Litanen” Draugo Prūsiečio slapyvarde pasirašytame straipsnyje apie lietuvių partijas (1917 11 01, Nr. 2) TPP apibūdina kaip ginanti nacionalinius tautos interesus tautinių demokratų partija. Prieš karą šiai srovei tekę įsivelti į kovą su lenkų tautinėmis grupėmis, simpatizavo kadetams. Jos programa “radikali buržuazinė”. Būnant centristais dažnai teko vadovauti bendro veikimo reikalavusiuose darbuose. Jų jėgą sudarė besąlygiška dešiniųjų parama. Gudriai elgdamiesi su Rusijos vyriausybe, sugebėjo gauti lėšų karo pabėgėliams. Tam metui laviravimas, priklausęs nuo to, iš kur buvo galima tikėtis naudos tautai. Svajojo apie nepriklausomą Lietuvą remiantis senomis Lietuvos istorijos tradicijomis. Pagrindinai palaikomi inteligentijos, dalinai jaunųjų kunigų, smulkių valstiečių, taip pat stambių ūkininkų ir dvarininkų. Daugumą savo šalininkų turinti JAV. Analogišku laiku “Tiesa” pasišaipė iš TPP kaip Lietuvos vienybininkų, koneveikdama už pataikūniškumą ir diplomatiją (1917 11 03, Nr. 26).

   Ši nuomonių ir reakcijų paletė, platėliau išskiriant krikščionių demokratų stovyklą, patvirtina, kad “vidurio srovė” nevertina jos pačios “visatautiniais masteliais, o taikantis prie nuosavų tikslų ir ambicijų. Nuoširdus tikėjimas savo reikšmingumu ir galimybėmis pagreitintai karo sąlygose besikristalizuojančioms politinėms jėgoms natūralūs. Tradicinei konfrontacijai persimetus į apibrėžtesnės ateities ir socialinių klausimų vagą, tarpininkų ir taikytojų vaidmuo rodėsi praeitimi. Radikalizuotos nuotaikos (“dar kelios pastangos ir pergalė”) varė lauk bet kokias nuosaikias nuomones.

   Dauguma rašiusių apie TPP amžininkų ją vadino inteligentų partija. O šioje terpėje neabejotinas viltininkų nuopelnas – tai subūrimas nepermažiausio būrio žmonių – pasauliečių ir dvasiškių – bendrai kultūrinei veiklai, kur svarbu tarpusavio pasitikėjimas, neįmanomas be artimo psichologinio bendravimo, visuomeninių dalykinių asmenybės savybių pažinimo. Tai ir žmogiškasis susidraugavimas, aibė intymiųjų saitų. Lietuvių visuomenei šalia atsargaus įsisiūbavimo reikšmingos tradicijos, kuri įtikintų bendradarbiavimo sėkme, buvimas. Precedentas rodė ne tik kitokią veikimo galimybę, dvasiškai parėmė altruistines nuotaikas, lėtino nekantriuosius, bet ir kėlė naujus prasmingumo horizontus, įvesdamas į politinę kultūrą susitarimo, pakantumo, bendros kūrybos akcentus. Tai būtini žingsniai nepriklausomybei siekti.

   Skilus Lietuvių seimui Petrograde, kiekviena dalis veikė savarankiškai. Lyg ir laimėjusieji išsirinko Vykdomąją seimo komisiją, kairieji toliau posėdžiavo Tautos taryboje. Atvykus Jonui Šliūpui, birželio 13 d. bandyta tartis. Kairieji reikalavo pripažinti Tautos tarybos tęstinumą, pažangininkų atstovai nesutiko. Po kelių dienų CK gavo naują pakvietimą atvykti į posėdį. Suprantant, jog be bendros autoritetingos institucijos veikti neįmanoma, buvo nutarta vengti to, kas galėtų kliudyti susitarti, derantis nusileisti “iki tam tikro laipsnio”, bet priimti revoliucinio seimo platformos “jokiu būdu negalima”. Įteiktame pranešime teigė, jog Tautos tarybai privalu vykdyti “Rusijos Lietuvių Seimo, o ne išėjusių iš Seimo trijų frakcijų susirinkimo nutarimus”. Vykdomoji seimo komisija (pirmininkas M. Yčas) tą pačią dieną nutarė kviesti partijų atstovus deryboms dėl Tautos tarybos sudarymo. Jo pagrindu į posėdį atvyko ir krikščionys demokratai. S. Šilingas paaiškino, kad belieka vasario 11 d. (Mažojo seimo) susirinkimo nustatyti Tautos tarybos sudarymo pagrindai. liaudininkų atstovas reikalavo, kad TPP ir krikščionys demokratai priimtų revoliucinio seimo platformą, nes revoliucinėms partijoms nebus kaip pasiteisinti prieš Rusijos demokratiją. L. Noreika atsakė, - teisėtumo požiūriu pasilikusioji dauguma turi daugiau moralinių ir juridinių teisių reikalauti savo nutarimų laikymosi, bet nesant “visiems privalomai klausytinos vykdomosios valdžios ir kadangi lietuvių nutarimai teturi tik moralinę vertybę ir privalumo jėgą”, tai TPP nekišdama kairiesiems Vykdomosios seimo komisijos, kurios jie nepripažįsta, to paties reikalauja iš kitos pusės – primygtinai nepiršti revoliucinio seimo nutarimų (Rgn. Derybos dėl Tautos Tarybos // Lietuvių balsas. 1917 07 23, Nr. 53, p. 1). Tolimesnės derybos nepavyko. Birželio 29 d. kairiųjų taryboje svarstant pasirengimo Stokholmo konferencijai klausimą, S. Šilingas siūlė tartis su Vykdomąja seimo komisija. Griežtai pasipriešinus socialdemokratams ir liaudininkams, santariečiai iš Tarybos pasitraukė (A. R. Iš tautos Tarybos paskutiniųjų darbų. Naujoji Lietuva. 1917 07 07, Nr. 18, p. 2). Liepos 13 d. Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos centro komitetas pasiūlė įeiti į jo sudėtį kairiųjų partijų atstovams,. Tą pačią dieną Lietuvos karininkų sąjungos vadovybė išsiuntė visoms partijoms, išskyrus katalikus tautininkus, raštą, kuriame klausė, ar yra visiems lietuvių sluoksniams bendrų reikalų ir kokie jie, koks turi būti lietuvių organizacinis centras, kokiu pagrindu sudarytas. Liepos 18 d. pažangininkų CK atsakyme nurodyta, kad visiems bendras dalykas būsimos Lietuvos nepriklausomybės “išgavimas”, dabar – karo tremtinių kultūrinių, ekonominių ir politinių interesų atstovavimas ir gynimas; bendras organizacinis centras turėtų turėti “visos ištremtosios tautos dalies pasitikėjimą”; jį išrinkti geriausiai tiktų naujas seimas. Jeigu seimo sušaukti būtų negalima, tai gali atlikti partijų ir visuomenės organizacijų, pasireiškusių ir veikusių iki tam tikro laiko, atstovų suvažiavimas. Senasis partijų atstovavimo Tautos taryboje būdas ydingas – turi savy irimo užuomazgą – partinius ginčus, nes kairieji atmeta katalikus tautininkus (Tautos centrinės organizacijos reikalu // Lietuvių balsas. 1917 07 23, Nr. 53, p .1).

   Po įvairių peripetijų 1917-ųjų lapkrityje įkurta Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje, kuriai varžytinės dėl karo pabėgėlių su V. Kapsuko Lietuvos reikalų komisariatu baigėsi paleidimu 1918-ųjų kovo 19 d. Taryba susilaukė pritarimo iš vietinių lietuvių tarybų pusės. Gruodžio 27 d. Minsko lietuvių taryba, ”… turėdama omenyj daugybę atliktinų tam tikro vyriausiojo organo reikalų, rišamų su lietuvių gyvenimu Rusijoj, su grįžimu Lietuvon, su dvasiniu bei kultūriniu pakilimu, be to, permatydama didžiosios svarbos dalyką, būtent – plačių lietuvių masių, grąžinamųjų Lietuvon, prie politinės orientacijos prirengimą”, nutarė ją paremti (Lietuvos CVA. F. 1557. Ap. L. B. 130. L. 12).

   Išskirtinas J. Tumo ir A. Voldemaro dalyvavimas Kijeve (rugsėjo 8-16 d.) Rusijos tautų atstovų kongrese, kur buvo ir kairiųjų atstovai. Visi jie vieningai pasirašė dokumentą, reikalaujantį lietuviams leisti kurti savo valstybę, kas įėjo į kongreso rezoliucijas (Kijevo suvažiavimas // Santara. 1917 09 23, Nr. 37, p. 2; J.Tumas. Tautos valia – vyriausias Lietuvių politikos veiksnys //Lietuvių balsas. 1917 12 23, Nr. 71, p. 1-2; Juozo Jankevičiaus 1917 09 19 laiškas Santaros CK // LLIRS, f. 61, s.v. 176, L. 1-2).

   Spalio 19 d. brolių Yčų, Hipatijos Yčienės, Jono Šliūpo, Stasio Šilingo ir kitų iniciatyva įkurtas Lietuvių tautos meno fondas. Spalio 28d. išrinktai valdybai pirmininkavo Jonas Yčas. Fondo rėmėjai kas mėnuo mokėjo tam tikrą įnašą. Tikėtasi paremti sunkiose sąlygose dirbusius lietuvių menininkus. Pirmąja akcija tapo Jono Jablonskio ir Prano Mašioto portretų užsakymas Adomui Varnui (Lietuvių tautos meno fondas // Lietuvių balsas. 1917 11 17, Nr. 63, p. 3; 1918 01 12, Nr. 3, p. 3).

   TPP stengėsi vengti kraštutinumų, atsižvelgti į konkrečias situacijas. Nestojo veikti Lietuvių katalikų liaudies sąjungoje, toleravo revoliucinę įvykių eigą, kiek joje matė perspektyvą Lietuvai. Rusijos porevoliuciniame vystymesi, kad ir per konservatyvų netikėjimą radikaliom permainom sugebėjo apčiuopti kelią nepriklausomybei. Realijų įvertinimą iliustruotų, kad ir A. Voldemaro kalboje seime išreikštas pastebėjimas, jog Lietuvos klausimas tiek tarptautinis, kiek juo gali būti suinteresuotos galingosios valstybės. Nusistatymą siekti nepriklausomybės diplomatiniu keliu lėmė ne tik iridentinės galimybės problematiškumas, bet ir naujų dalykų pasirodymas tarptautiniuose santykiuose. Neatmesti ir fakto, kad daugumą partinių vadovų sudarė teisininkai. Lyginant su santariečiais, TPP būdingas labiau pasvertas elgesys. Galima paprieštarauti: ji daugiau žinojusi, turėdama Rusijos valdžios ešelonuose M. Yčą, bet situacija keitėsi sparčiai. O būti ištikimais principams, nesitraukti nuo pasirinkto keli – verta pagarbos. Šioje plotmėje įdomi ir vieno žmogaus pozicija. 1917–ųjų pradžioje P. Bučys tęstiniame straipsnyje “Lietuvos ateitis” bandė derinti Lietuvos laisvę su moraliniais dalykais, - reikia rasti kelią, kad ir ilgesnį, sunkesnį, bet teisingesnį ir tikresnį, tautai sveikesnį ir nenuostolingą. Bejungdamas politiką su morale rašė, kad lietuviai savo šalyje turi turėti visas piliečių teises, o Tėvynė – tautos laisvę; negalima tautai norėti dalykų, kurių nesiekia tautinis darbas, nes evoliucija “nestrakaliuoja”. Suvienytai Lietuvai,

   priglaustai vienos valstybės, pakaktų autonomijos (Žr.: Tikyba ir dora. 1917 01 15 – 02 01, Nr. 2-3). Autoriui. anot jo, pasiduodant tautinei disciplinai, teko pareikalauti savistovybės, nepriklausomybės. (Tautos gyvenimas, savivalda ir savivaldybė // Ten pat. 1917 02 15, Nr. 4, p. 1-3).

   Nesakytume, kad 1917 m. baugino tautos mažumas. Tai likosi netolimoje praeityje. 1907 M. vasario mėnesį P. Leonas su kartėliu nenustatytam adresatui rašė: “[…] mūsų spėkų silpnumas ypač aiškus čion Peterburge, dar aiškesnės to silpnumo pasekmės” (MABRS. f. 255, s.v. 182, l. 2 a.p.).Susidūrus dūmoje su plačiuoju politikos pasauliu, akims atsivėrė “mažumas”, o jį dar slėgė vienybės stoka. Pasaulinis karas vėrė viltį, jog bus išklausytos visos tautos, tas pats P. Bučys 1920 04 23 bendrindamas rašė tebegyvenusiam prezidentūroje A. Smetonai: “Lietuvos valstybės kūrime matyti daug klaidų ir kaltybės. Jų buvo nemaža visu mūsų atgimimo laiku nuo 1883 m. Laimė, kad už jas didesnė ir galingesnė buvo tautos dvasia. Užmirštant karčiąsias valandas, žiūrint tik to, kas pasidarė mūs žemėje šia 40 metų ir liūdnumas praeina, ir viltis stiprėja, ir kartais rodosi, kad kas nors iš šalies padeda Lietuvai. Nors didelė yra mūsų tautos dvasia, bet šiandien turime daugiau negu padarėme”.(LCVA, f. 1686, ap. 1, b. 75. l. 3). Pažangininkai tikėjo tautos dvasia. Jai išlikus, galima materialinę kultūrą atkuri ir vystyti, todėl neatsitiktinai J .Jasienskis seime birželio 2 d. kalbėjo, kad lietuviai pajėgs tvarkytis gyvenimą patys (Rusijos lietuvių seimas // Vadas. 1917 06 16, Nr. 13, p. 2).

   Negalima sutikti, su A. Rimka, rašiusiu, jog dešinieji., parengę pažangią rezoliuciją, seime tikėjosi pralaimėsią, kad jie savo įtakos reikalą visuomenėje “pastatė aukščiau už Lietuvos laisvės reikalus”, žinodami, kad tokios – nepriklausomybės reikalaujančios – seimo rezoliucijos Rusijos revoliucinė valdžia nepalaikys. Revoliucija klerikalizmui sudavė pirmą smūgį, seimas – antrą (Dar apie Rusijos Lietuvių seimą // Ateitis, 1917 09 07, Nr. 36, p. 4). Pažangininkai, jų nuomone gresiantiems socialiniams sukrėtimams priešpastatė griežtą tautinio klausimo sprendimą, trokšdami apseiti mažesnėmis aukomis. Ir čia įžiūrėtinas ne srovinis egoizmas, o principų susidūrimas, turint omenyje programinių tikslų siekimą. Susidėjus su revoliucine Rusija, tautos nuostoliai būtų didesni. Nuoširdus tikėjimas, kad revoliucinėm priemonėm įmanoma per trumpą laiką padaryti laimingais kuo daugiau žmonių, kirtosi su opozicine nuostata; kaip apsaugoti tautiečius nuo dar didesnių socialinių nelaimių. Kadangi tai peržengė teorinių diskusijų ribą, kilo dramatiška įtampa. Reikia pripažinti, kad įžvalgiausias buvo M. Sleževičius. Pažangininkai radikalizmui priešino racionalumą: tauta valstybingumui pasirengusi, situacija reikalauja ryžto siekti nepriklausomybės (“Nuo platesnių teisių visada galima atsisakyti, o nuo siauresnių ne, nes tuomet visai nieko negausime”, - kalbėjo seime birželio 2 d. L. Noreika).

   Atrodytų revoliucingai, tačiau tai reikalavimas, kilęs iš savaimingos eigos, ir jį įgyvendinti ketinama ramiu būdu. (A. Dambrausko recenzijoje JAV išleistai 1908 m. J. Baltrušaičio brošiūrai “Revoliucija. Jos prasmė, priežastis ir pamatas” akcentuota: “ Ne revoliucija, bet evoliucija, t.y. įvedimas romiu keliu naujų gyvenimo faktų, tobulinimas esančių ir naikinimas atgyvenusių savo amžį, yra ir privalo būti žmonių draugijos tikslu” // Draugija. 1908 m. balandžio mėn. Nr. 15, p. 313). Čia visa jėga pasireiškė savisauga: jeigu galima taikiai gauti, tai kuo daugiau, nes momentas palankus, o kitas gali sunaikinti sąlygas.

   Optimizmo nestokojo nei kairė, nei dešinė. A. Smetona, metams po Petrogrado seimo praėjus, tikino Aleksandrą Dambrauską: “Nors sunkūs vargingi Lietuvai metai, bet ji, pakėlusi tiek vargų, bus liuosa, nepriklausoma. Ir vėl mūsų žemė eis į garbę, kaip jau yra ėjusi senovėje, kada mūsų prakilni protėviai ją vedė. Dar pakentėkime: jaunoji karta susilauks ramesnės gadynės ir galės jos, mūsų šalies, naudai darbuotis”. Ir ragino “ištverti iki galo”. (1918 05 28 laiškas //VUBRS, f. l, s.v. E102, lapai nenumeruoti).

   Tautos Taryba kreipimesi (“Visiems Rusijos lietuviams”) dėl seimo rinkimų paskelbimo pabaigoje minėjo kaip “brangiausią žmonijai dovaną” pokarinę “Tautų Laisvę, ir, gal būt, Amžinąją Žmonių Taiką” (žr.: Lietuvių balsas, 1917 04 28, Nr. 29, p. 1). Ir kantiška, ir prošvaistė mažiesiems laisvai kvėpuoti, atsiplėšusi nuo imperijų globos svorio. Čia A. Voldemaro kabinetinė idėja apie neutralitetą teiktina kaip refleksijos pagava, priminus, jog vyko I pasaulinis karas. Nors Belgijos neutraliteto sulaužymas, Vokietijai siekiant strateginio pranašumo, žiauriai nuvertino jo patikimumą, bet rodėsi, kad naujos tarptautinės sąlygos įgalins formuoti tvirtas garantijas. Albanijos pavyzdys su paskirtuoju karaliumi, tarptautinės policijos projektais jau buvo įgyvendinamas. Politiniame akiratyje šmėžavo Liuksemburgo klausimas. Dėl jo taikymo Lietuvai (TPP rezoliucijos punktas: “Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe, nuolatinai neutralia”) galima klausti, ar A. Voldemaras gynė su Vokietija susimezgusios grupuotės interesus, ar nežinojo, ką darė. Antrasis klausimas atkrenta. Kai birželio 2 d. seimo posėdžių pertraukos metu TPP atstovų paklausė, ar jie išmestų šią formuluotę, kairieji sulaukė tokio atsako: TPP jį “laiko pamatiniu ir pirmiausiu dalyku, kad tas reikalavimas būtų aiškiai išreikštas ir kad ji nuo to negali atsisakyti” (Tai parašyta L. Noreikos, dar prieš karą “Viltyje” analizuodavusio Dūmos darbą. Žr.: Rusijos Lietuvių Seimo rezoliucija dėl Lietuvos ateities // Lietuvių balsas. 1917 06 07, Nr. 42, p. 2). Projektuojama aiški veiklos gairė ganėtinai miglotam laikotarpiui iki Steigiamojo seimo. Tvirtas nuostatos laikymasis rėmėsi ir gauta iš Stokholmo Jurgio Aukštuolio telegrama, jog vokiečiai leis sudaryti Lietuvos Tarybą ir numatoma visų kraštų lietuvių atstovų konferencija Švedijoje (palyginimui reikia priminti Juozo Puricko ir Konstantino Olšausko atvykimą iš Šveicarijos ir pranešimus lietuvių konferencijoje Vilniuje rugsėjo mėnesį, atvėsinusius antivokiškas nuotaikas ir įstačiusius dalyvius į “tarptautinio Lietuvos klausimo” vėžes).

   Kairė pasikliovė Rusijos revoliucine demokratija. Ryšių nutraukimas su Rusija iki Spalio perversmo jos didesnei daliai rodėsi prapultimi Lietuvai ir imperialistinių Vokietijos apetitų tenkinimu. Ginamas apsisprendimo teisės reikalavimas apėmė Lietuvos Steigiamojo seimo ir jos atstovų dalyvavimo pokariniame taikos kongrese klausimus.

   Argumentacija siejosi su pasitikėjimu grynai demokratiniais lozungais, kad tik revoliucinės Rusijos sąlygose bus galima laisvai apsispręsti. Be to, Laikinoji vyriausybė manipuliavo Steigiamojo susirinkimo idėja – iki jo tautinės problemos nekeltinos. Kalbėta ir rašyta, jog, paskelbus nepriklausomybę, lietuviai taps svetimšaliais ir negaus lėšų pragyvenimui. Nepriklausomybę galima skelbti tik pačioje Lietuvoje, pasitraukus vokiečių kariuomenei. Buvo pamirštama, kad nepriklausomybės tik reikalaujama, o ji neskelbiama. Žmones tiesiog gąsdino ryšių nutraukimo pasekmėmis, aneksionistinėm Vokietijos užmačiom.

   Tai būta neilgo, įtempto laikotarpio. Lietuvių politinis pasaulis kristalizavosi. TPP idėjiniai pagrindai ir žmonės subrendo Lietuvoje, o apsireiškė naujose sąlygose Rusijoje. Organizaciniu požiūriu pažengta tolėliau už sambūrį apie “Viltį” ar “Vairą”. Kaip dešinioji politinio centro partija (J. Tumo apibūdinimas 1917 03 06 Petrograde, laidojant J. Kubilių) parodė savo galimybes ir dalinai jomis pasinaudojo, bet trūko politinės patirties, Mykolui Riomeriui po pralaimėjimo Steigiamojo Seimo rinkimuose TPP atrodė nuosaikia, turinčia stipriai išreikštą valstybingumo pojūtį, apdairia vidaus politikoje, neabejotinai nacionalistine , bet ne tokia kraštutine, kaip krikščionys demokratai, ieškančia kiekvienoje sferoje realios politikos kelių, todėl oportunistinė veiklos metoduose, atsargia labai atsižvelgiančia į tarptautinius veiksnius, neapkenčiančia demagoginės frazės. Taip 1921 m. vertino amžininkas, pabendravęs su jos vadovais. Lietuvoje jos kelias tapo kitoks, - ateities negobė šiaurės rūkai.

   IŠVADOS

   1. Legalumo sąlygomis 1917 m. Rusijoje iš idėjų ir pasaulėžiūrinių kovų sferos čia atsidūrusiai didžiajai daliai lietuvių veikėjų teko persiorientuoti link apibrėžtesnės Lietuvos ateities svarstymų, konkrečių sprendimų, įsitraukus ir įtraukiant pabėgėlių mases (jų tarpe ir moteris, dalyvavusias rinkimuose į Petrapilio seimą, kurie vyko pagal proporcinę sistemą) į politiką demokratizmo laikotarpiu. Lietuvių politinio pasaulio skirstymesi vairininkai sugebėjo iš sluoksniuotos inteligentų politinės – literatūrinės grupės įsteigti negausią partinę organizaciją su programinėm nuostatom, įstatais, Centro komitetu ir 7(8) skyriais bei leisti savo organą – “Lietuvių balsą”.

   2. Tautos Pažangos partija įkurta ne paplitusių ir populiarių politizuotose masėse idėjų, o grupės asmenybių, susietų bendradarbiavimo tautinės pakraipos spaudoje, iniciatyva ir pagrindu. Nepaskubėję vairininkai būtų netekę įtakos liaudžiai instrumentų, kuriais laikė Mezliavos [tautinės rinkliavos] komisiją, Lietuvių tautos tarybą, Petrapilio lietuvių seimą ir kitus centrinius organus.

   3. Nors Tautos Pažangos partija save identifikavo kaip dešiniąją centro partiją, tačiau tautininkų srovė nesugebėjo konsoliduotis į stiprią centristinę partiją. Dalis pateko į Demokratinės tautos laisvės santarą (Santarą) ir Lietuvių katalikų tautos sąjungą, ką lėmė skirtingi požiūriai į katalikų bažnyčios ir tikėjimo vaidmenį valstybėje bei politiniame gyvenime.

   4. TPP nepateikė aiškios būsimoje Lietuvos valstybėje veiklos programos ir revoliucingo masių ūpo sąlygose liko daugiausia žinoma tik dėl savo lyderių.

   5. Petrapilio lietuvių seime dėl Lietuvos nepriklausomybės priimtoji 1917 06 03 rezoliucija TPP projekto pagrindu (A. Voldemaras, L. Noreika) parodė konservatorišką nuostatą kurti valstybę “nuo viršaus”. Po neutraliteto idėja slypėjęs Steigiamojo seimo galių apribojimas nepatenkino kairiųjų, ir seimas skilo.