TAUTOS PAŽANGOS JUDĖJIMO PROGRAMOS METMENYS

KURKIME LIETUVĄ KARTU

Dar 1916 metais J.Basanavičius, J.Tumas-Vaižgantas, A.Smetona ir kiti žymūs mūsų vyrai įkūrė Tautos pažangos partiją, kad tiestų tautos išmintimi paremtus tiltus per to meto politinių kovų tarp “pirmeivių” ir “atžagareivių” tautoje kasamą bedugnę. Taip pat ir dabar, remdamasis tomis pačiomis vertybėmis, Tautos pažangos judėjimas yra čia, kad padėtų įveikti mums primestą “kairiųjų” ir “dešiniųjų” kovą, telkti sveikas visuomenės jėgas darbui ir kūrybai. Lietuviškoji pakanta ir tolerancija turi vėl sugrįžti į mūsų namus ir širdis, turi rodyti mums kelią pro ambicijų, pykčio ir fanatizmo užtvaras.

Kad sėkmingai eitume į tikslą – tautos pažangą, turime gerai suvokti kur esame, kas mums padeda, o kas kliudo, turime rasti kiekvienas savo vietą Lietuvoje, o Lietuvos – pasaulyje.

Tautos pažanga – įvairialypės visuomenės kūrimas.

Tautos ir valstybės dvasinės ir medžiaginės galios auga didėjant visuomenę sudarančių dalių įvairovei. Įvairovė skatina susitarimo siekimą, o vienvaldiškumas dvasinėje ir ūkinėje veikloje veda į nuosmukį, į valdžios ir visuomenės konfliktą.

Vienybė – ne vienodas reiškinių supratimas ir vertinimas, o visų skirtingų visuomenės narių bendra kūryba ir darbas bendram tikslui – tautos pažangai. Ne su manimi – nereiškia prieš mane.

Įvairialypė visuomenė dvasinėje plotmėje.
- kultūrinės veiklos formų įvairovė, meninės ir mokslinės kūrybos laisvė;
- tikėjimo ar netikėjimo formų laisvė, visų religinių bendrijų lygiateisiškumas, valstybės netapatinimas su jokia konfesija;
- informacijos rinkimo ir skleidimo laisvė;
- rūpinimasis Lietuvos regionų kultūromis, kaip gyvosios įvairovės fondu;
- plataus pasirinkimo galimybės įgyvendinimas švietimo sistemoje.

Įvairialypė visuomenė politinėje plotmėje.
- kiekvieno asmens teisių gerbimas ir derinimas su visuomenės interesais. Visuomenės siekiai neturi būti viršesni už atskiro asmens teises ir siekius, bet ir asmuo gali elgtis tik taip, kad nekenktų kitų asmenų ir visos visuomenės gerovei;
- valstybės problemų sprendimas kuo platesnio sutarimo pagrindu, neperleidžiant to autoritetams, “tautos gelbėtojams”, ar siauroms asmenų grupėms;
- realios demokratijos įgyvendinimas visuose lygiuose. Tai ne madingas šūkis, o būtinybė, nes šiandien demokratija yra ir ekonominio vystymosi veiksnys, ir svarbus valstybės saugumo garantas.

Įvairialypė visuomenė ūkinės veiklos plotmėje.
- ūkinės veiklos laisvė (rinka, demonopolizacija, decentralizacija);
- kuo įvairesnių visuomenės sluoksnių, užsiimančių kuo įvairesne ūkine veikla, ugdymas ir skatinimas;
- ekonominio (ir kultūrinio) potencialio tolygus paskirstymas visame krašte. Nebeplėsti didžiųjų miestų, ugdyti savivaldą. Administracinis Lietuvos suskirstymas be dabartinio tikslingumo, turi atsižvelgti it į istorines žemes bei tarmių ribas.

Negali būti įvairialypės visuomenės ir tautos pažangos be galimybės laisvai mąstyti, kalbėti ir veikti.

Laisvas mąstymas – laisvas žmogus – laisvas veikimas – didesnė dvasinės visuomenės jėga, daugiau medžiaginių gėrybių. Asmens laisvės negalima varžyti net ir kilniausiais pretekstais, jeigu jos pasireiškimas nevaržo kitų laisvės.

Laisvoje visuomenėje – geresnės sąlygos ir didesnė tikimybė, kad tiesa ir laisvė taps ne tik įstatymų žodžiais, bet ir gyvenimo veiksniu. Žudo melas. Tiesa dar nėra pakenkusi nė vienai visuomenei.

Laisva visuomenė nelaiko savo pareiga sukurti žmonėms laimę. Reikia tik atverti kelią kiekvieno žmogaus iniciatyvai, kurti sąlygas, kurios suteiktų žmonėms pasitikėjimą, kad jie patys gali tai pasiekti laisvės ir atsakomybės sąlygomis.

Laisva visuomenė skatina talentigus žmones, nes šie dažnai netelpa į visuomenės nustatytus rėmus. Tačiau jie tuo ir vertingi, kad tuos rėmus plečia. Reikia įstatymiškai sutvarkyti talentų paiešką ir apsaugą. Atvira pasauliui Lietuva gali jame neištirpti ir būti įdomi tik gabiais dvasinei ir ūkinei veiklai žmonėmis, tautos savitų požymių visuma ir žemės išsaugotų grožiu bei sutvarkymu.

Laisva visuomenė negali trukdyti savo piliečiams išvažiuoti iš šalies ir vėl grįžti į ją. Turime stengtis, kad išvykstančių ir svetimose šalyse gyvenančių širdyse neužgestų Lietuvos kibirkštėlė.

Ne tas Lietuvos priešas, kuris galvoja kitaip nei aš, o tas, kuris neleidžia kitaip galvoti.

Valstybė tėra priemonė kuo geresniam žmogaus, tautos ir žemės, kurioje jie gyvena, sambūviui siekti.

Lietuvos žemė – mums vienintelė. Ji ne tik maitintoja bei gėrybių teikėja, bet ir mūsų dvasios ir pasaulėjautos šaltinis. Vienintelė žemė šiame pasaulyje, kurioje lietuvių tauta gyvena šeimininko teisėmis. Lietuva, kartu su Latvija – tai didelio baltų kultūros žemyno, dingusio istorijos bangose, paskutinės salos. Ši paveldėta ir atgaivinama kultūra geriau negu šiuolaikinė ekologija moko mus darnaus sugyvenimo su žeme ir visa gamta. Tik į šį pagrindą atsirėmę sustabdysime savo šalies niokojimą ir žmonių dvasinį pakrikimą.

Lietuvių tauta nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Ji kaip ir kitos turi savo istorinę atmintį, papročius, kalbą, savo pergales ir pralaimėjimus, atradimus ir klaidas. Visa tai yra jos būdingieji bruožai, kurie ją skiria nuo kitų ir kuriais turime remtis ieškodami savo kelio. Turime saugoti savo teigiamus bruožus, o ne siurbti kaip kempinė pasaulio seniai išlietas pamazgas.

Lietuvos valstybės tikslas – išlaikant atvirumą pasauliui, saugoti tautos paveldėtų bruožų visumą, saugoti ir kuo tikslingiau naudotis Lietuvos žeme, ginti Lietuvos žmonių laisvę ir orumą, sudaryti sąlygas žmogaus kūrybinių galių augimui, tautos vystymuisi ir gausėjimui.

Valstybė savo tikslų turi siekti kuo mažiau kišdamasi į žmonių ir visuomenės gyvenimą, be prievartos rasti būdų švelninti priešpriešas tarp asmens ir visuomenės, tarp atskirų visuomenės dalių ir tarp atskirų asmenų. Tam būtina užtikrinti nuolatinę žmonių kontrolę savo išrinktai valdžiai. Tai įmanoma, kai visuomenė yra pasiekusi susitarimą – Konstituciją, aiškiai apibrėžiančią valdžios galių ribas ir teisiškai įtvirtinančią prigimtines kiekvieno žmogaus teises.

Kuo mažiau jaučiama valstybė kasdieniniame gyvenime, tuo tokia valstybė geresnė.

Vaduojantis iš Rytų, nepakliūti į Vakarų priklausomybę

Tikroji nepriklausomybė galima tik tada, kai ji įgyvendinama politiniame, ekonominiame ir kultūriniame lygiuose.

Lietuvos valstybėje užsienietis negali turėti didesnių teisių už Lietuvos pilietį.

Politinė nepriklausomybė – sava renkama valdžia, savi demokratiški įstatymai, valstybės sienų kontrolė, svetimos kariuomenės nebuvimas šalyje. Tai ir savos šiuolaikinės ir judrios gynybinės pajėgos, ir valstybės interesus ginanti diplomatinė veikla, ir įsijungimas į Europos saugumo bei gynybos struktūras, kaip garantija vėl nepatekti Rusijos ar kurios kitos didžiosios valstybės “globon”.

Kultūrinė nepriklausomybė – valstybė turi saugoti bei remti visus liaudiškosios ir profesionaliosios lietuvių kultūros pasireiškimus, kaip mūsų doros, savitumo ir išlikimo pagrindą.

Reikia rūpintis, kad mokslas būtų prieinamas kiekvienam, nes neturėdami pakankamai žaliavų, turime krypti į proto darbą ir mokslą. Kuo geriau turime išnaudoti turimas specialistų ir mokslininkų pajėgas, neišbarstyti, o dar labiau ugdyti tautos intelektualinį potencialą.

Ekonominės nepriklausomybės pamatas – nacionalinio privataus ir valstybinio kapitalo formavimas.

Ekonominę politiką kreipti taip, kad užsienio valstybės (ypač kaimyninės) būtų suinteresuotos ekonominiais ryšiais su Lietuva, jos ekonomikos plėtra. Tam būtina išnaudoti ir patogią tranzitinę šalies padėtį. Apgalvotai pritraukti užsienio kapitalą ten, kur tai atitinka mūsų interesus ir suteikia pagrindą vystymuisi.

Lietuva turi surasti nišą pasaulio tautų bendrijoje, kur mes galime pasiekti didžiausių laimėjimų. Tai geriausias būdas atsilaikyti konkurencinėje kovoje, greičiausiai sustiprinti mūsų ūkį.

Lietuvai šiandien daug ko trūksta, kad galėtų vadintis išsivysčiusia šalimi. Tačiau, kad to pasiektume, galime pasikliauti tik patys savimi, o ne laukti pagalbos iš svetur, turime patys užmokėti savo išsivystymo kainą. Tam vienintelis kelias yra visokeriopos nacionalinės energijos telkimas pažangai.

Žemė Lietuvoje nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos piliečiui. Kitos šalies piliečiui žemė gali būti išnuomota tik gamybiniams objektams statyti ir jei tai duos naudos Lietuvai. Šiais atvejais žemę parduoti bus galima tik tada, kai Lietuvoje susiformuos žemės rinka.

Nepriklausoma Lietuva, žengdama į XXI amžių, turi suderinti savo per du tūkstantmečius sukauptą patirtį, išsaugotas etnines vertybes su pasaulinio mokslo idėjomis, šiuolaikinėmis technologijomis, ekologijos pasiekimais.

Nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar ir visados.

Valstybės ūkinis pamatas – savininkai-gamintojai (smulkių ir vidutinių gamybinių įmonių savininkai, gamybinių įmonių darbuotojai – akcininkai, ūkininkai ir kt.). Jiems turi būti sudarytos kuo palankiausios sąlygos.

Visuomenės ir valstybės stuburas – vidurinysis sluoksnis. Jis – pagrindinis dvasinių ir medžiaginių vertybių kūrėjas ir saugotojas, tautos savybių puoselėtojas. Vidurinysis sluoksnis ekonomiškai aktyviausioji ir produktyviausioji visuomenės dalis, valstybės stabilumo ir augimo garantas. Kuo jis gausesnis, tuo visuomenė sveikesnė ir pajėgesnė. Privatizacijos, mokesčių ir kitą ekonominę politiką reikia kreipti taip, kad plėstųsi ir stiprėtų šis visuomenės sluoksnis.

Valstybė turtinga, kai turtingi jos žmonės. Lietuvos valstybė užtikrina asmens teisę į privačią nuosavybę ir saugo nuo bet kokių pasikėsinimų.

Visuomenė neturi užmiršti savo silpnesniųjų. Rūpinimasis šeima, motinyste, taip pat likimo nuskriaustais žmonėmis – valstybės bei visuomenės pareiga ir sveiko vystymosi pagrindas.