TAUTOS PAŽANGOS FRAKCIJOS

P A R E I Š K I M A S

Sekmadienį (92 05 10) AT Pirmininkas kreipėsi į kairiąsias frakcijas, kad jos pareikštų savo poziciją tolesnio Lietuvos valstybingumo klausimu – dėl galimų spaudimų mums jungtis į valstybių sandraugas ir pan. Iš tikrųjų, LKP kandidatas į AT Pirmininko postą 1990 m. kovo 11 d. neatsakė į šį klausimą, tiesiogiai to neišgirdome ir vėliau. Nematome šios partijos ir jos veiklos tęsėjų veiksmų užkertant kelią Lietuvos turto grobstymui, prie kurio prisideda nemažai buvusių ir tebeesančių šios partijos narių.

Todėl pritariame pasiūlymui, jog labai gerai būtų išgirsti kairiųjų nuomonę dėl šių gyvybinių Lietuvai problemų, tačiau kartu būtų naudinga žinoti paties AT Pirmininko aiškią poziciją, išreikštą ne abstrakčiomis frazėmis, o per konkrečius pasiūlymus, kaip spręsti sunkias dabartines situacijos problemas. Būdami griežtai nusistatę prieš Lietuvos jungimąsi į bet kokias sąjungas ir sandraugas Rytuose ar Vakaruose ir siekdami įtvirtinti kuo didesnę visapusišką Lietuvos nepriklausomybę, mes nuo rudens matome nepalankius politinius procesus mūsų valstybėje. Nuolat dirbtinai didinamas supriešinimas visuomenėje, parlamento diskreditacija, vietoj reikalingo dialogo ir įvairių sprendimų variantų paieškos primetama viena nuomonė, stengiamasi įteigti, kad tik vieno asmens stipri valdžia yra tikrasis išsigelbėjimas. Visas šias tendencijas tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė AT Pirmininkas. Tuo pat metu gilėja nesutarimai Vyriausybėje, nesprendžiamas skaudus Vyriausybės ir Lietuvos banko konfliktas, trukdantis pasiruošti perėjimui prie savų pinigų, lėtėja ekonominė reforma, atsisakoma Lietuvai naudingų kontraktų, o orientuojamasi į tokius, kurie didina jos priklausomybę nuo kitų šalių, didėja valdininkų savivalė.

Manydami, kad tai yra labai neigiami, silpninantys Lietuvos poziciją procesai, keliantys grėsmę valstybės suverenumui, laukiame iš AT Pirmininko labai aiškios nuomonės bei pasiūlymų ir tikro ambicijų atsisakymo.

Ne savos nuomonės išsakymas yra Lietuvos skaldymas, o tos nuomonės neišklausymas, išankstinis atmetimas, atsisakymas tas nuomones derinti, stengimasis kitaip manančius visuomenės akyse parodyti Lietuvos priešais. Visą tai yra priešinga “bendram Lietuvos reikalui” ir konsolidacijai, apie ką taip daug kalba AT Pirmininkas.

Tik sukurdami ilgalaikes konsolidacijos struktūras, kurias mes įžvelgiame išbalansuotų valdžių parlamentinėje santvarkoje, tik kasdien atlikdami savo darbą, o ne tuščiai politikuodami ir puldami vienas kitą, tik nuolat palaikydami dialogą ir siekdami sutarimo tiek politiniuose sluoksniuose, tiek visuomenėje, galime išsigelbėti, nes Hanibalas visada stovėjo ir, deja, stovės už Lietuvos vartų. Todėl turime ruoštis ne vienadienėms akcijoms, o galvoti apie ilgalaikę, į ateitį nukreiptą strategiją, kad išsaugotume ir sustiprintume tai, ką iškovojome. Mes esam pasiruošę ir kviečiame kitus.

P.S. Pirmasis ir konkrečiausias teigiamas atsakymas į šį pareiškimą galėtų būti jo atspausdinimas valstybės laikraštyje.

1992 05 12