PO STEIGIAMOJO SEIMO RINKIMŲ

Nors rinkimus laimėjo Tautos pažangos priešiškos partijos, tačiau ji palankiai sutiko Steigiamąjį Seimą ir jokios opozicijos jam iš pat pradžių nesudarė. Didžiausias pažangietis Prezidentas A.Smetona, atidarydamas pirmąjį Steigiamojo seimo posėdį (1920 m. gegužės 15 d.), kalbėjo:
“Steigiamojo Seimo rinkimų stingrumas, uolus visuomenės dalyvavimas juose vaizdžių vaizdžiausiai parodo, kad nepriklausomybė visam kraštui taip didžiai rūpėjo, kaip retoje šaly terūpi. Dabar svetimos šalys mato, kad Lietuva, nuveikusi didžiausias kliūtis, įstengė sudaryti tautos valios reiškėją, įstengė sušaukti demokratingiausiu būdu Steigiamąjį Seimą. Dabar atsistojus Lietuvos priešakyje autoritetingai tautos įgaliotai valdžiai, nieks nebegalės jai prikišt nei šalies viduj, nei užsieniuose to, kas buvo prikišama Laikinajai valdžiai”.
Ir J.Tumas, nors ir neturėjo pasisekimo agituodamas už savąją partiją, tačiau sveikino Seimą jam įprastais entuziazmo kupinais žodžiais:
“Už vieną tai, kad pačių mūsų žmonių sudarytoji taryba seimas reiškia tikrąją laisvę, nebe popierinį pažadą. Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje. Sveikiname Naujosios Valstybės Steigiamąjį Seimą ir visomis širdimis velijame jam, kad jis ir praėjęs paliktų tautos atminimuose toks pat skaistus, koks skaistus rodėsi ir laukiamas”.
Tautos pažangos vadovai iš pat pradžių sveikino Steigiamąjį Seimą, tikėdamiesi iš jo teigiamų darbų, naudingų kraštui. Tačiau Steigiamasis Seimas greitai daugelį apvylė. Pirmiausia jis apvylė patriotiškąją visuomenę, iš pat pradžių pasiryžęs įgyvendinti dideles laisves ir išleidęs plačios apimties amnestijos įstatymą. Juo pirmiausia pasinaudojo aiškūs priešvalstybiniai gaivalai – komunistai. Tarp paleistųjų iš kalėjimo buvo daugiau kaip 40 veiklių bolševikų, nors žinota, kad jie Sovietų Rusijos agentai ir joje ėjo komisarų pareigas.Amnestijos pasekmių nereikėjo ilgai laukti. Iš kalėjimų išleisti komunistai tuojau ėmė veikti. Komunistų partijos vardu jie viešai veikti negalėjo, nes jų partija nebuvo legalizuota. Tad jie prisidengė darbininkų profesinių sąjungų vardu. Jų vardu jie surengė koncertą Valstybės teatre gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje. Daryta taip, kad atrodytų, lyg koncertas suruoštas drauge su socialdemokratais. Į koncertą buvo pakviesti socialdemokratai Seimo nariai, susodinti garbingose ložėse. Koncerto pradžioje sugrotas Internacionalas. Kadangi Internacionalas tada buvo ne tik komunistų ir socialistų, bet dar ir Sovietų Rusijos himnas, tai jo viešas grojimas reiškė ir prorusišką-probolševikišką demonstraciją. Tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos tada bent formaliai buvo karo padėtis. Šis koncertas buvo pirmas Lietuvos komunistų viešumas pasirodymas, pasinaudojus išleistu plačiu amnestijos įstatymu.
Tolesnis komunistų žingsnis buvo vadinamas profesinių sąjungų suvažiavimas, įvykęs Kaune 1920 m. birželio 20-22 d. Iš tikrųjų tai buvo Kauno komunistų susirinkimas, į kurį atvyko keli draugai iš provincijos. Susirinkimą organizavo iš kalėjimo paleisti komunistų vadai. Profesinėmis sąjungomis prisidengę, jie susirinko į vieną viešbutį Laisvės alėjoje ir surengė komunistinę demonstraciją. Jie iškėlė pro langą raudonas vėliavas ir garsiai giedojo Internacionalą. Vidaus reikalų ministro potvarkiu policija suvažiavimą uždarė.
Suvažiavimo komunistinį pobūdį rodo jo vardu paskelbtos ilgos rezoliucijos dėl fabrikų ir ypač dvarų darbininkų. Visai komunistiškai skambėjo jau pati skelbiamų rezoliucijų įžanga: “Išeinant iš to, kad darbininkų išliuosavimas iš kapitalo vergijos ir gynimas savo reikalų yra pačių darbas ir kad tai pasiekti galima tik suvienijus visas savo jėgas, II Liet. prof. sajungų suvažiavimas mato būtina reikalą organizuotis visiems Lietuvos darbininkams į savo klasines profesines sąjungas ir susispiesti apie vieną visos Lietuvos prof. sąjungų centrą”. Dėl dvarininkų pasisakyta, kad jų žemės konfiskacija “vienatiniai naudingas darbo minioms rišimas žemės klausimo”. Visos rezoliucijos iš esmės turėjo aiškų komunistinį atspalvį. Rezoliucijos pabaigoje įdėtas “Rusijos proletariatui sveikinimas” dar paryškino, kokiu tikslu tas vadinamasis profesinių sąjungų suvažiavimas buvo šauktas. Taip priešvalstybinės jėgos pasinaudojo kilnia ir humaniška Steigiamojo Seimo amnestija.
Steigiamsis Seimas, nepaisydamas komunistinių antivalstybinių veiksmų, 1920 m. birželio 10 d. paskelbė antrąją laikinąją Konstituciją, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka. Steigiamasis Seimas skelbiamas suvereninės, demokratinės Lietuvos Respublikos galios reiškėju. Skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus. “Visiems Lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybės bei tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė. Mirties bausmė naikinama”. Tik karo metu ar kitiems pavojams gresiant tos laisvės galėjo būti suvaržytos.
Seimui susirinkus, atsistatydino laikinasis Prezidentas A.Smetona ir ministrų kabinetas. Pagal Konstituciją, Prezidento pareigas perėmė Steigiamojo Seimo pirmininkas A.Stulginskis. Dėl naujos vyriausybės ilgai negalėjo susitarti dvi koalicinės partijos – krikščionys demokratai ir Lietuvos socialistai liaudininkai demokratai. Senoji vyriausybė tada turėjo eiti pareigas. Ji, būdama laikina, be suvereninio seimo patvirtinimo nesiėmė jokių sprendžiamų veiksmų. Tuo metu reikėjo skubiai baigti su Sovietų Rusija pradėtas taikos derybas, uždelstas naujos vyriausybės belaukiant, nes Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo frontas artėjo prie Lietuvos. Tuo labiausiai susirūpino mūsų užsienio politikos vadovai – Tomas Naruševičius (Norus), Petras Klimas ir Bronius Kazys Balutis. Jie ketino veikti prezidentūroje ir Seime, kad būtų kuo greičiausiai sudaryta nauja vyriausybė ir ministru pirmininku paskirtas dr. K.Grinius, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų atstovas. Mūsų diplomatai žinojo jo sugebėjimus sėkmingai narplioti painias politines problemas ir tikėjo jį galėsiant gretai baigti taikos derybas su Maskva. Trijų diplomatų žygis pavyko. Sudarytas koalicinis dviejų partijų kabinetas su ministru pirmininku dr. K.Grinium. Jis birželio 19 d. gavo Seimo pasitikėjimą ir pradėjo darbą.
Lietuvoje prasidėjo dideli įvykiai. Su Maskva sutarta taika 1920 m. liepos 12 d. Maždaug tuo pačiu metu rusai, stumdami lenkus, užėmė Vilnių (liepos 14 d.). Nors pagal Maskvos sutartį Vilnius turėjo būti užleistas lietuviams, tačiau bolševikai išlaikė jį iki rugpjūčio 27 d. Jie pasitraukė tik tada, kai, lenkų smarkiai sumušti prie Vyslos, turėjo bėgti.
Karas Lietuvos pasienyje, mūsų kariuomenės judėjimas, užimant buvusias lenkų okupuotas vietoves, ir ypač pagyvėjusi komunistų veikla valstybės viduje vertė vyriausybę vėl įvesti prieš Steigiamojo Seimo rinkimus panaikintą karo padėtį (1920 m. liepos 23 d.). Sustabdytos laikinosios Konstitucijos proklamuotos laisvės garantijos ir įvesta mirties bausmė. Grįžimas į padėtį, kuri buvo prieš Steigiamojo Seimo rinkimus, rodo, kad Lietuva dar nebuvo subrendusi naudotis laisvėmis, kurias jai garantavo Steigiamojo Seimo paskelbta antroji laikinoji Konstitucija.
Tautos pažangos partijos vadovai iš pat pradžių palankiai sutiko parlamentinę vyriausybę. Jie be jokios kritikos pritarė jos darbams. Kai Maskvos sutartimi Lietuva atgavo Vilnių, ne kas kitas kaip kun. J.Tumas garsiai reiškė tautos džiaugsmą ir vedė minią prie prezidentūros. Jis kreipėsi į Prezidentą tam laikui būdingais žodžiais: “Pirmasis Valstybės Pilieti!…” Pabėręs keletą vaizdų iš Vilniaus praeities, jis šitaip baigė savo kalbą: “Tamsta gi, Lietuvos Prezidente, pažadėk mums, kad mes, nieko nebetrukę, jau per kelias dienas Vilniuje išreikšime begalinį savo džiaugsmą! Valio Vilnius! Valio Lietuva!”
Valdžiai artimas buvo ir A.Smetona, nes jam, o ne kam kitam siūlė Lietuvos valstybės ypatingo įgaliotinio pareigas bolševikų perleistame Vilniuje ir jo krašte. Tačiau A.Smetona tuo siūlymu nepasinaudojo. Jis aiškino, kad Vilnius su kraštu grąžinamas Lietuvai jos sutartimi su Sovietų Rusija, laikant jį integraline Lietuvos dalimi, jai nuo amžių priklausančia; tad, A.Smetonos nuomone, Vilniui joks valstybės įgaliotinis nereikalingas.
Ta pati vyriausybė pakvietė A.Smetoną 1920 m. gruodžio mėn. ir kitoms svarbioms pareigoms: pirmininkauti lietuvių delegacijai Arbitražo komisijoje Lietuvos – Latvijos sienai išvesti. Tarp kelių delegacijos narių buvo ir J.Tumas, ėjęs delegacijos sekretoriaus pareigas. Jis aprašinėjo ilgai užtrukusį Arbitražo komisijos darbą ir straipsnius skelbė krikščionių demokratų organe “Laisvėje”. Kai Arbitražo komisija pagaliau baigė darbą, A.Smetona parašė užsienio reikalų ministrui platų raportą. Jis buvo išspausdintas žurnale “Švietimo darbas” (Nr.5-6). Išsamus 43 psl. Raportas rodo, kad A.Smetona atliko jam patikėtą valstybinį darbą kruopščiai, metodiškai, jam uoliai atsidėjęs.