TAUTOS PAŽANGOS PARTIJA STEIGIAMOJO SEIMO RINKIMUOSE

Lietuva kūrėsi ir pradėjo nepriklausomą gyvenimą pokarinių revoliucijų veikiama. Visur skambėjo laisvės šūkiai, ir naujai besikuriančios valstybės stengėsi susidaryti santvarką, kuri garantuotų kuo daugiau laisvės. Tikriausia laisvės garantija tada pripažinta demokratinė – parlamentinė santvarka. Už ją nenuilstamai agituota ir mūsų visuomenė, ruošiantis Steigiamojo Seimo rinkimams. Nors ši santvarka mūsų tautos istorijoje neturėjo šaknų, bet ją norėta pritaikyti pagal anais laikais vyravusią politinę kryptį. Ji nebuvo mūsų tautai įdiegta iš praeities. Lietuviai, kurių didžiausia dalis buvo žemdirbiai kaimiečiai, gyveno beveik uždaruose kaimuose, versdamiesi ūkio darbais. Jiems buvo gana svetimi visuomeniniai bei tautiniai klausimai. Nebuvo kas juos tais klausimais būtų galėjęs sudominti ar apšviesti. Trūko iš kaimo išėjusių ir tarp jų įsikūrusių inteligentų. Negausūs iš lietuviškojo kaimo išėję inteligentai arba dingdavo plačiuose Rusijos plotuose, arba susirinkdavo didesniuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune) ir nutoldavo nuo kaimo žmonių. Veltui mūsų tautiniai veikėjai, tokie kaip A.Smetona, ragino išėjusius mokslus apsigyventi savame krašte, arčiau kaimų. Jų raginimas liko be atgarsio, inteligentai – su mažomis išimtimis – nematė tinkamų sąlygų įsikurti tarp kaimo žmonių.
Uždarame kaime gyvenančiam lietuviui vienintelis šviesos žiburėlis jo buityje buvo jo parapinė bažnyčia ir jos kunigai. Su bažnyčia ir kunigais siejosi visas kaimiečio dvasinis gyvenimas. Visur kaimiečiams, ypač katalikiškų kraštų, įprasta iš senų, net viduramžių laikų ėjusi konservatyvi ideologija, glaudžiai susipynusi su giliaus tikėjimo jausmu, buvo būdinga ir lietuviams. Jiems iš tėvų protėvių paveldėtos gyvenimo sąlygos su vargais ir rūpesčiais rodėsi nepakeičiamos. Jie, ir vargų spaudžiami, ieškojo paguodos savo bažnytėlėse. Jiems buvo svetimas dalykas laukti kokių socialinių ar politinių pakitimų, apie kuriuos jų dvasiniai vadovai kunigai nekalbėjo.
Koservatyvią mūsų kaimiečių ideologiją lėmė dar ir jų tautinis išsiskyrimas iš miestiečių (aukštesniųjų) ir žemės aristokratijos – bajorijos. Mūsų miestai, ne tik didesni, kaip Vilnius, Kaunas, bet ir maži apskričių miesteliai, net bažnytkaimiai, buvo gyvenami sulenkėjusių lietuvių ir žydų, kuriems priklausė didžiausia dalis prekybos ir pramonės įmonių ir kitos miesto nuosavybės. Miestuose gyvenę lietuviai sudarė žemesnįjį gyventojų sluoksnį ir nedaug tegalėjo lemti miesto gyvenime: jie buvo priklausomi nuo miesto “buržuazijos”.
Kaip miestuose lietuviams įtaką darė pasiturintieji miestelėnai, taip kaimuose juos veikė stambesni dvarų, palivarkų, viensėdžių savininkai ar nuomininkai. Jie buvo daugiausia lenkai ar sulenkėję lietuviai ir rusai. Lenkų dvarininkai ar stambesni žemvaldžiai, būdami ekonomiškai stipresni, palaikė lenkybę ir slopino lietuvybę. Jie samdydavo geresniems, “švaresniems” darbams daugiausia savo žmones – lenkus, o lietuvius priimdavo paprastais darbininkais – kumečiais. Dvarų darbininkai lietuviai, veikiami lenko pono ir jų tarnų, antroje ar trečioje kartoje jau sulenkėdavo. Dažnai į dvarus atėjusių tarnauti lietuvių tėvų vaikai užaugę laikydavo save lenkais. Taip dvarai lenkino lietuvius.
Dvarininkams lenkinimo darbe talkindavo klebonijos, kurių santykiai su dvarais buvo gan artimi. Dvasinė kunigų įtaka ir ekonominis stambių žemvaldžių dominavimas laikė užgožę lietuvybę.
Šiomis ekonominėmis, visuomeninėmis ir dvasinėmis sąlygomis gyvenusi tauta jos vadų pradėta rengti savarankiškam gyvenimui. Tai daryta jau nuo “Aušros” laikų – tik pasiekta labai maža rezultatų. Tauta iš esmės išliko konservatyvi, katalikiška, prisisunkusi bažnytinės ideologijos.
Pagal pokarinę dvasią ji turėjo per savo visuotiniu, slaptu ir tiesioginiu balsavimu išrinktus atstovus spręsti krašto likimą. Rinkti tautai atstovus siūlė partijos, kurios kreipėsi į tautą su savo politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis programomis. Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams, atėjo tautai buvęs svetimas dalykas – partiškumas. Mūsų apolitiškai tautos masei turėjo būti įskiepyta “partinė sąmonė”, t.y. tauta turėjo diferencijuotis pagal partijas. Pats Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo grįstas praktiškumu, kaip skelbė jo 33 straipsnis: “Kiekviena partija arba kuopa… gali įduoti apygardos komisijai sąrašą tų asmenų, kuriuos ji siūlo Steigiamojo seimo atstovais”. Jau pati rinkimų sistema skatino partijas veikti ir “eiti į liaudį” su savo propaganda. Neatsiliko nuo laiko tendencijos ir Tautos pažangos partija.
Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje Tautos pažangos partija neplėtė savo veiklos krašte, nesteigė skyrių. Veikė tik trys jos vadovaujantieji nariai: A.Smetona, prof. A.Voldemaras ir M.Yčas. Partija pradėjo viešai veikti prieš pačius rinkimus, kada įsisteigė jos pirmasis laikraštis “Tauta”. Dvisavaitinis laikraštis įsteigtas greičiausiai paties Prezidento A.Smetonos iniciatyva ir pradėtas leisti 1919 m. lapkričio mėn. “Tautą” redaguoti pakviestas V.Petrulis, kuris iki Naujųjų metų išleido 9 numerius. Bet niekas nesirūpino jų platinimu, ir jie gulėjo sandėlyje. Nuo 1920 m. pradžios “Tautą” tvarkė redakcinė komisija. Ji išleido vieną numerį (Nr.10). Prezidentas A.Smetona, matydamas redakcinius laikraščio sunkumus, 1919 m. pabaigoje iš Vilniaus į Kauną pakvietė redaguoti J.Tumą-Vaižgantą. Jis, gavęs Žemaičių vyskupo Pr.Karevičiaus leidimą, 1920 balandžio mėn. pradėjo redaguoti “Tautą”. Laikraštis, leidžiamas Tautos pažangos partijos, tęsė viltininkų ideologiją.
J.Tumas, tapęs Tautos pažangos partijos organo redaktorium, tuojau įsijungė į partijų kovas, prasidėjusias dėl Steigiamojo Seimo rinkimų. “Tautoje” jis plėtė A.Smetonos jau nuo seniau skelbtą vienybės mintį. “Ai man”, - rašė jis, minėdamas savo varytą propagandą, – “aš vienas tebuvau, kurs šaukė, kad Kuriamajame Seime visokiausių nuomonių žmonėms yra vietos; jis, Kuriamasai Seimas laukia, kad ateitų visų luomų ir padėjimų atstovai, kurie trindamiesi, nustatys tokias valstybines ir visuomenines formas, kuriomis paveiku bus gyventi visiems Lietuvos piliečiams. Mano darbo objektas buvo nepriklausoma, savabaudė Lietuva, o ne mano partija”.
Tame pačiame straipsnyje J.Tumas dėstė kitų partijų priekaištus Tautos pažangai. Jo liudijimu, priešai kalbėjo: “Tautos pažangos partija ir tu pats esate – neaiškūs. Jūs esate liaudies vaikai, dedatės demokratais, o neišsižadate kai kurių buržuazinių privalumų. Piršote Lietuvai karalių, patys būdami respublikonai. Norite, kad politika neturėtų bažnytinių žymių, o nenorite sutraukti su ja ryšių. Pykstate ant dvarininkų, kad jie ne valstybinis gaivalas ir tebesidairote, kada bus didesnis žemės našumas: iš didesnių ar mažesnių parcėlių. Nusistatyti reikia griežtai, vienodai ir anei bekrust į šalį dabar, visados ir per visus amžius”.
Šiuose J.Tumo užrašytuose žodžiuose atsispindi revoliucinė laiko dvasia, sklidusi iš Rusijos ir pasiekusi Lietuvą. Tautos pažangos partijai buvo lipdomi “buržuaziniai privalumai”, t,y, ji buvo apšaukta “buržuazine” partija. O tas į Lietuvą atneštas naujadaras buvo – pagal revoliucinę dvasią – paniekos žodis, lyg keiksmažodis. Ir partija, juo paženklinta, laikyta antiliaudine, piniguočių ir kapitalistų partija. Kadangi Lietuvoje tais pokariniais visuotino skurdo laikais piniguočių ir kapitalistų nebuvo, tai buržuazija buvo tapatinama su dvarininkais. Tad lengva buvo opozicinių partijų propagandininkams paženklinti Tautos pažangos partiją žinomų dvarininkų bei ponų partijos vardu ir tuo būdu ją diskredituoti žmonėse. Anot J.Tumo, krikščionims demokratams pažangiečiai buvo “pongalių ar dvarininkų sėbrai”.
Krikščionys demokratai propagandos tikslais priekaištavo Tautos pažangos partijos žmonėms dėl jų nesidomėjimo tikyba, nors savo programoje jie skelbė, jog jų partija “priguli prie tikybinių mūsų partijų sparno”. Tačiau krikščionių demokratų partijos lyderis (M.Krupavičius?) vienoje iš daugelio savo pasakytų priešrinkiminių kalbų, minėdamas Tautos pažangos siekėjus, išsitaręs: “Ir šuva į bažnyčią įbėga ir nuo lietaus slapstosi”.
Dar stipriau puolė Tautos pažangos partiją Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos žmonės (1922 m. gruodžio pabaigoje abi organizacijos susijungė į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą). Jie nuolat prikaišiojo tos partijos vadovams vokiečių kunigaikščio Uracho rinkimą Lietuvos karaliumi 1918 m. Priekaištas buvo tikrai propagandinis. Juk jie, kaip ir visi geros valios lietuviai, žinojo, jog Uracho rinkimas buvo Tarybai padiktuotas ano laiko aplinkybių, ir jį rinko pažangiečiai su krikščionimis demokratais. Liaudininkų agitatoriai jau tada pradėjo kalbėti apie Tautos pažangos partijos vadų, pirmųjų vadovaujančiųjų valstybės kūrėjų – A.Smetonos, A.Voldemaro ir M.Yčo – “pabėgimą” į užsienį, bolševikams užplūstant kraštą. Žinoma, neužsiminta, kad jie visi trys labai atsidėję dirbo dėl Lietuvos nepriklausomybės tarptautinėje plotmėje. Socialistų liaudininkų agitatoriai dar primygtinai kartojo, kad Tautos pažangos partija esanti ponų partija, linkusi išsaugoti jų dvarus ir esanti priešinga žemės reformai.
Tautos pažangos partija, nepaveikta revoliucinės laiko dvasios ir ėjusi į Steigiamojo Seimo rinkimus su senais, dar prieškarinių laikų, politiniais siekimais, netapo populiari. Ją nustelbė partijos, kurios taikstėsi prie naujoviškos dvasios. Revolicinių įvykių sukurtoje politinėje atmosferoje tikru dievaičiu buvo tapusi “liaudis”, pripažinta pirmaujančiu visuomenės sluoksniu tautoje. J.Tumas parašė “Tautoje” (1920 05 08) liaudies garbintojoms partijoms straipsnį, pavadintą “Pigusis asimiliavimasis”. Jis rašė:
“Jei reikėtų man kam nors į albumą įrašyti vyriausias šių dienų gyvenimo paradoksas, tai aš įrašyčiau šį: per liaudį, su liaudimi ir liaudyje… Didžiumiečiai, mažumiečiai, liaudininkai raudonieji, liaudininkai baltieji, buržujais šaukiamieji, krikščionys taip sau ir krikščionys “demokratai”, - visi, visi nė duonos kąsnelio nenuryja nepasiklausę liaudies; o jei ir nuryja ir automobiliu pavažinėja, tai gink Dieve, ne sau, tik vis tai vienatinei meilužei tarnaudami… Visi tą vieną savo dievuką vilkte velka ant visuomenės altoriaus, stato, patys garbina ir kitiems liepia tą patį daryti… - vis didesnei liaudies garbei ir naudai”.
Tuo tarpu Tautos pažangos partijos žmonės, nepaveikti didžiųjų revoliucinių sukrėtimų, ir priešrinkiminės propagandos metu ėjo dar prieškariniais laikais “Viltyje” ir “Vaire” pramintais keliais. Jie savo idealu pasirinko ne liaudį, kaip darė Rusijos revoliucinių šūkių paveikti vadinamų demokratinių partijų agitatoriai, bet visą tautą, valstybę. Kai krikščionių demokratų laikraštis “Laisvė” ėmė skelbti, kad Tautos pažangos partijos žmonės nekenčia ir neužjaučia liaudies, J.Tumas atkirto: “Mylime ir užjaučiame (liaudį); tik mūsų dievukas yra ne pati liaudis, juoba, ne kuri jos dalis, bet tik tauta, valstybė”.
Kadangi Tautos pažangos nariai nesekė naujais revoliuciniais šūkiais, tai jie neišsižadėjo ir savo senų visuomeninių-ekonominių principų. Partija buvo santūri tada opiu žemės reformos klausimu ir neapšaukė dvarininkų priešais, kaip darė socialistinės bei demokratinės partijos. Kaip Tautos pažangos partija žiūrėjo į dvarininkus, aiškiausiai paliudijo J.Tumas, rašęs: “Mūsų senos kartos tautininkų kova su Lietuvos dvarininkais visa ėjo tautybės ir kultūros plotmėje. Ne žemės varstotas buvo mūsų priešas, tik dvaro dvasia. Kai dvarininkas grįžo į savo bočius, darėsi jis Lietuvos sūnus – mums jau buvo jis savas, nors turėjo daugiau žemės negu ištisas sodžius… Lietuvos dvarininkai kovojo su mumis, tariamaisiais litvomanais, visai ne dėl mūsų socialinių pažiūrų, tik dėl tautinių”.
Tautos pažangos partija, ėjusi į rinkimus be skambių revoliucinių šūkių, su konservatyvia socialine – ekonomine programa ir grindusi savo ideologiją vien tautiškumu, pralaimėjo. Nė vienas jos atstovas nepateko į Steigiamąjį Seimą.