TAUTOS PAŽANGOS POLITIKŲ VEIKLA UŽSIENYJE

Nuo 1919 m. pradžios Tautos pažangos partijos politikai tęsė Lietuvos atkūrimo darbą užsienyje – Paryžiuje ir Skandinavijoje. A.Smetona, grįžęs į Kauną gruodžio 31 d., vėl būtų galėjęs pradėti vadovauti Valstybės tarybai, nes jos vicepirmininkui ji buvo perduota tik laikinai.Tačiau jis apsisprendė keliauti į užsienį, kad galėtų kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą tarptautiniame lygyje. Tai buvo svarbu tuo metu, kada bolševikai slinko į Pabaltįjį ir grėsė Vakarams. Pagal A.Smetonos biografą A.Merkelį, jo apsisprendimą vykti į užsienį nulėmė jo pastebėti kivirčai tarp ministro pirmininko M.Sleževičiaus ir Valstybės tarybos. Vieningo darbo šalininkas A.Smetona nelinko kištis į tuos kivirčus ir todėl nusprendė bent laikinai pasitraukti nuo valdžios darbo ir vykti į Skandinaviją.
Jau seniau palaikomi neoficialūs ryšiai su Skandinavijos valstybėmis nuo 1919 m. sausio mėn. virto oficialiais, kai prof. A.Voldemaras, pirmosios vyriausybės ministras pirmininkas, vykdamas per Skandinaviją į Paryžių, neoficialius atstovus pakėlė į Respublikos įgaliotinius (delegues).
Po A.Voldemaro atvyko ir A.Smetona iš Kauno, išbuvęs ten nuo 1918 m. gruodžio 31 d. iki 1919 m. sausio 14 d. Jis vyko per Berlyną ir iš čia parašė laišką kun. K.Olšauskiui į Paryžių, kur jis buvo nusiųstas į taikos konferenciją. A.Smetona laiške niūriai kalbėjo apie padėtį Lietuvoje:
“Visur anarchija. Naujoji valdžia daugiausia užsiėmusi organizuoti apsaugą. Yra jau 3000 žmonių, po 1000 pulke, surinkta. Bet tai dar nedidelė, nesutvarkyta pajėga. Vokiečiai tarsi nori padėti, iš tikrųjų tik pakenčia apsaugą, ginklų tedavė mažai: apie 2000 šautuvų.” Laiške A.Smetona išreiškė pesimistinę nuostatą, kad pati viena Lietuva neįstengsianti apsiginti nuo bolševikų.
Taip rašė A.Smetona pačios suirutės metu, kada vokiečiai traukėsi iš Lietuvos ir jiems paskui (spėjama, pagal susitarimą) sekė bolševikai. Apie vokiečių traukimąsi A.Smetona tame pat laiške rašė: “Vokiečiai traukdamiesi palieka didžiausią netvarką, pasiima su savimi visą judamąją gelžkelio materialą: lokomotyvus ir vagonus.” A.Smetona negalėjo žinoti, kad vokiečiai pasiliks tam tikroje Lietuvos dalyje ir tuo būdu padės, kad ir netiesiogiai, suorganizuoti lietuviams savas pajėgas ir dar parems jas, vaduojant kraštą nuo bolševikų.
Apie vasario vidurį A.Smetona iš Berlyno nuvažiavo į Stokholmą. Čia susitiko su anksčiau atvykusiu M.Yču. Jie abu priėmė latvių valdžios galvos K.Ulmanio prašymą suteikti latviams bent 5 mlj. markių paskolą. A.Smetona, palaikydamas K.Ulmanio prašymą, vasario 15 d. rašė į Berlyną dr. J.Šauliui:
“Mudu su M.Yču manome, kad jiems reiktų paskolinti ta sąlyga, kad visa gelžkelio linija ligi Liepojos būtų Lietuvos žinioje, kad Liepojumi Lietuva galėtų naudotis visai liuosai, pagaliau, kad gelžkelio linija nuo Kretingos ligi Liepojaus ar paliktų lietuvių rankose; tai visa, lig skola bus grąžinta ar bent ligi taikos konferencijos nutarimų šiame klausime.” Pagal A.Smetonos rekomendaciją K.Ulmanis nuvažiavo į Kauną ir pasirašė paskolos sutartį su mūsų vyriausybe. Lietuva gavo teisę laisvai naudotis Liepojos uostu ir geležinkeliais.
Stokholme A.Smetona sakėsi paliksiąs “dar bent dešimtį dienų”. Tuo tarpu M.Yčas grįžo į Berlyną, iš kur tuojau išvyko į Paryžių dalyvauti taikos konferencijoje. Netrukus ir A.Smetona išvyko į Kopenhagą (Daniją), iš kur kovo 4 d. rašė J.Šauliui į Berlyną. Laiške A.Smetona rekomendavo kažkokį lietuvį Dodį ir prašė gauti jam vokišką pasą nuo Berlyno iki Kauno. Dodis siūlėsi būti Lietuvai prekybos agentu Skandinavijos kraštuose. Iš Kopenhagos A.Smetona žadėjo važiuoti Norvegijon į Oslą ir paskui vėl grįžti į Kopenhagą, dar važiuoti į Stokholmą, kur tikėjosi susitikti Suomijos mokslininką prof. A.R.Niemį. Po šių važinėjimų tikėjosi per Berlyną grįžti į Lietuvą.
Skandinavijos kraštuose A.Smetona visur buvo sutinkamas kaip besikuriančios Lietuvos valstybės vadovaujantis asmuo, jos atstovas par excellence; pagal A.E.Senną, A.Smetona veikė Skandinavijoje kaip “envoy-at-large”. Tuo pačiu metu A.Smetona ir vokiečiams buvo patikimiausias vyriausybės atstovas. Kaip matėme, tik su jo parašu vokiečiai davė 100 mln. paskolą. Jie laikė A.Smetoną Lietuvos valstybės reprezentantu net ir tuo metu, kai jis tiesiogiai nedalyvavo valdžioje ir buvo užsienyje. Tai rodo jo reikalaujamas parašas kažkokiems “Schatzscheinams”, duodamiems vokiečių banko lietuviams. Tuo metu, kada vokiečiai laikė bolševikų neužimtą Lietuvos dalį jei ne okupuota, tai bent jiems priklausančia ir jų karinių operacijų sritimi, mūsų vyriausybei buvo itin svarbu turėti vokiečių pasitikėjimą, nes be vokiečių ir santarvininkų paramos Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma.
A.Smetonai besiruošiant važiuoti į Lietuvą, Stokholme jį pasiekė Valstybės tarybos kvietimas skubiai sugrįžti. Jis kviestas dėl vyriausybę ištikusios krizės, kuri kilo dėl prasidėjusio konflikto tarp M.Sleževičiaus ir krikščionių demokratų partijos vadovybės. M.Sleževičius vyriausybė atsistatydino. Valstybės tarybos prezidiumas kovo 12 d. sudarė silpnoką ministrų kabinetą, vadovaujamą Pr.Dovydaičio. Tuo metu Lietuvoje ėmė lankytis Santarvininkų misijos. Iškilo neatideliotina būtinybė turėti veiklią, Vakarų valstybių pasitikėjimą turinčią vyriausybę. Tad vėl grįžta prie M. Sleževičiaus, kai lygiai mėnesį veikusi Pr.Dovydaičio vyriausybė atsistatydino. Valstybės tarybos kviečiamas, M.Sleževičius sutiko sudaryti vyriausybę su sąlyga, kad laikinoji Konstitucija būtų pakeista įvedant nepriklausomą valstybės Prezidento instituciją vietoje ligšiolinio Valstybės tarybos prezidiumo. Sutarta kviesti Prezidentu abiems partijoms priimtiną asmenį – A.Smetoną.
Lydimas Lietuvos pasiuntinio Danijai Jurgio Savickio, A.Smetona išplaukė anglų kariniu laivu iš Kopenhagos į Liepoją. Iš Liepojos traukiniu važiavo per Klaipėdą į Kauną. Kaip A.Smetona buvo sutiktas Kaune, gražiai pavaizdavo A.Merkelis:
“Kauno stotyje Valstybės Tarybos pirmininką A.Smetoną pasitiko Valstybės Tarybos ir laikinosios vyriausybės nariai, vyriausiojo štabo karininkai, prancūzų karinė misija ir koks šimtas žmonių. Kariniam orkestrui sugrojus sutiktuvių maršą, A.Smetona pasisveikino su išrikiuota garbės sargybos kuopa. Jau per iškilmingas sutiktuves A.Smetona sužinojo, kad Valstybės Taryba yra numačiusi jį rinkti valstybės prezidentu. Jis paprašė kelių dienų pagalvoti.”
Davęs sutikimą, A.Smetona 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju valstybės Prezidentu. Pirmuoju aktu Prezidentas patvirtino M.Sleževičiaus ministrų kabinetą.
Su Prezidento A.Smetonos išrinkimu pradėtos ir sėkmingos laisvės kovos. Bolševikai, kurie Daugpilio veržėsi į Lietuvą, stengėsi pasiekti Kauną dviem sparnais. Vienas jų, užėmęs Vilnių, slinko į vakarus ir per Užnemunę kreipė žygį į Kauną. Kitas sparnas traukė Žemaičių link ir iš šiaurės tykojo prislinkti prie Kauno. Pirmieji lietuviai savanoriai stojo į kovą su bolševikais puldami jų šiaurės frontą nuo Kėdainių vasario mėn. pradžioje. Puolime žuvo (vasario 8 d.) pirmas savanoris Povilas Lukšys. Maždaug tuo pačiu metu sulaikytas ir bolševikų prasivežimas pietiniame fronte ties Alytumi, kur jie su vokiečių parama taip pat buvo atstumti atgal ir Užnemunė išgelbėta nuo jų okupacijos. Pradėtas puolimas Rytų Aukštaitijos kryptimi. Rugpjūčio 24 d. užėmus Zarasus, pasiekta Dauguva, ir kovos su rusais bolševikais rugsėjo pradžioje pasibaigė. Tuo tarpu ir vokiečiai galutinai pasitraukė iš Lietuvos (1919 m. liepos 11 d. jų komendantūra išvažiavo iš Kauno). Lapkričio mėn. lietuviai sumušė į kraštą įsibrovusius rusų – vokiečių bermontininkų dalinius ir juos privertė, santarvininkų misijai pritariant, pasitraukti į Vokietiją. Nepriklausoma Lietuva įsitvirtino, deja, tik 2/3 etnografinės teritorijos dalyje. Trečioji dalis su sostine Vilniumi liko užimta lenkų, tačiau nuolatinis valstybės organizavimo darbas pradėtas ir ne visoje Lietuvoje. Joje pradėjo veikti ir partijos, tarp jų ir Tautos pažangos Partija. Pirmiausia susirūpinta Steigiamojo Seimo rinkimu, apie kurį nuolat kalbėta nuo Vasario 16-osios akto paskelbimo.