PAŽANGIEČIAI PIRMOJOJE LIETUVOS VYRIAUSYBĖJE

Vokiečių leidimu įsteigtoji Lietuvos Taryba turėjo būti vien įrankiu jų politiniams tikslams. Ji turėjo kalbėti pasauliui tariamai lietuvių tautos vardu vokiečiams pageidaujama prasme ir skelbti neva savarankiškai, jog savo ateitį jungianti su Reichu. Prisijungimas prie Reicho (Anschluss) tam tikromis sąlygomis buvo reikalavimas, kurio nepaisydama Taryba nebūtų galėjusi veikti. Okupacinėmis sąlygomis lietuviai buvo bejėgiai atsispirti vokiečių reikalavimui ir turėjo atrodyti esą jiems palankūs. Palankumą vokiečiams pademonstravo jau Vilniaus konferencija, nutarusi:
“Lietuvių konferencija, turėdama mintyje, kad Lietuvos interesai normaliose laiko sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus, ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus, dar nustatytinus, santykius su Vokietija.”
Be abejonės, sutikimas sieti būsimą Lietuvos valstybę su Vokietija buvo aiškiai primestas ir išsisukinėjantis. Tačiau vokiečiai pasitenkino ir tokiu konferencijos nutarimu, pripažino jos išsirinktą Tarybą. Leido jos nariams lankytis Berlyne, kalbėtis su valdžios atstovais, su Reichstago nariais, net davė vienam Tarybos nariui (dr. J.Šauliui) leidimą keliauti į lietuvių Stokholmo konferenciją, vykusią 1917 m. spalio mėn. 18-20 d.
Vis dėlto karinė valdžia neleido Tarybai kištis į krašto valdymą, nepavedė jokių administracinių funkcijų. Veltui Taryba dėl to skundėsi memorandumais Reicho vyriausybei ir karinėms viršūnėms. Tarybos delegacija, nuvykusi į Berlyną, kreipėsi ir į vyriausiojo štabo viršininką Ludendorfą, jam įteikiama “Pro memoria”, kurioje skundėsi, kad karinė valdžia neduodanti jai jokio realaus darbo krašte.
Skundai ir demaršai nepaveikė okupantų, ir jie nekeitė savo įvesto teroro režimo. Taryba buvo izoliuota nuo krašto. Žmonės mažai težinojo apie jos veiklą; daugumai nebuvo žinomas net ir jos buvimas. Atrodo, vokiečiai laikė ją vien dalyku, galimu pademonstruoti užsieniui, ypač revoliucinei Rusijai, su kuria rengėsi derėtis dėl separatinės taikos.
Vokiečių žaidimui su Taryba padarė galą juos ištikusi katastrofa Vakarų fronte, kai jų lemiamas didelis puolimas santarvininkų buvo atmuštas. Reichas tapo bejėgis tęsti karą ir turėjo atsisakyti savo planų Rytuose. Naujai sudarytos Reicho vyriausybės liberalus kancleris Max von Baden spalio 5 d. paskelbė Reichstage, kad Vokietijos vyriausybė pripažino užimtoms tautoms apsisprendimo teisę ir leido kurti savo valstybes bei vyriausybes. Po to kancleris iškvietė Tarybos delegaciją į Berlyną ir, suteikęs jai audienciją, perskaitė Reicho vyriausybės pareiškimą, kad Lietuvai leidžiama paruošti savo Konstituciją ir sudaryti vyriausybę kraštui valdyti. Tautos Taryba, dabar pasivadinusi Valstybės Taryba, 1918 lapkričio 5 d. sudarė vyriausybę ir davė pradžią Lietuvos valstybei. Kuriantis valstybei, Lietuvoje pradėjo veikti ir svetur įsisteigusi Tautos pažangos partija, tapusi viduriniosios srovės politinės krypties ir ideologijos reiškėja.
Kai paskutinis kaizerinės Vokietijos kancleris leido lietuviams kurti valstybę, Valstybės Taryba nedelsiant sudarytos vyriausybės pirmininku išrinko prof. Augustiną Voldemarą. Ministro pirmininko deklaraciją Valstybės Taryboje lapkričio 11 d. ir A.Smetonos kalbą galima laikyti Tautos pažangos partijos pirmaisiais žingsniais valstybės atkūrimo procese.
Valstybės Tarybos pirmininkas A.Smetona pradėjo istorinę kalbą praeities akcentavimu, išreikšdamas padėką “prakilniems mūsų tėvynės sūnums ir dukterims, savo vargingais darbais gaivinusiems apmirusią Lietuvos dvasią”. Po to trumpai apibrėžė dabartinę tarptautinę padėtį ir gana miglotais žodžiais nusakė Tarybos veiklą (mat, dar reikėjo paisyti vokiškos cenzūros). Net ir Vasario 16-osios akto nedrįso minėti. Apie jį užsiminta tik nepastebimai šiais žodžiais: “Jai [Tarybai] teko pergyventi daug sunkių valandų, labiausia tada, kai reikėjo neatidėliojant ryžtis.” Apgailestauta, kad Taryba negalėjo painformuoti visuomenės apie savo darbus, palaikyti su ja ryšių.
A.Smetona kalbėjo, kad Tarybai reikia skubiai imtis veiklos ir papildyti naujais nariais, ir reiškė viltį, kad mažumos prie jos prisidėsiančios. Jis iškėlė būtinumą kuo greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, bet pirma gerai susitvarkius ir pasiruošus. A.Smetona paminėjo ir Rusiją bei ją apėmusią suirutę. Pažymėtina, kad A.Smetona jau numatė ir Tautų Sąjungą, kuri buvo tuomet dar tik JAV prezidento W.Wilsono projektas, ir susiejo ją su Steigiamuoju Seimu: “Lietuvos Steigiamasis Seimas Vilniuje, demokratiškais pamatais šaukiamas, Tautų Sąjungos ir jos tarpe nepriklausoma Lietuvos valstybė – tai šio momento obalsis.”
Po A.Smetonos kalbėjo ministras pirmininkas prof. A.Voldemaras. Jis savo programinėje kalboje palietė įvairių gyvenimo sričių klausimus. Po ilgesnės įžangos, kur niūrokai apipūdino okupacinį periodą, jis kalbėjo apie krašto ūkį, konkrečiai – žemės ūkį. A.Voldemarui žemė, miškai ir vandenys turėjo būti nepriklausomos Lietuvos ūkio bazės. Iš žemės bus gauta maisto produktų, kurių didelė dalis galės būti parduota užsienyje, ir iš tų pajamų įsigyjama visokių gėrybių, neišskiriant ir aukso. Miškai – antra išvežamoji prekė. Miškai, jo nuomone, galės būti panaudoti “eilei pramonės šakų sudaryti.” A.Voldemaras kalbėjo ir apie vandens jėgos panaudojimą krašto ūkiui. Pagal jį, vanduo Lietuvai turės atstoti anglį, kurios kraštas neturi. “Vanduo duos elektros jėgą, kurios užteks fabrikams, geležinkeliams ir švietimui.” Labai optimistiškai kalbėjo pirmasis ministras pirmininkas apie būsimą žemdirbišką Lietuvą: ji pavirsianti dideliais laukais, sodais, gražiomis sodybomis, kuriose būsią išstatyti žalumynuose paskendę ūkininkų namai.
Kalbėdamas apie žemės ūkį, A.Voldemaras palietė ir dvarus. Jie tuo metu buvo smarkiai sunykę, todėl jis netikėjo, kad jie būsią atstatyti. Jų savininkai bus verčiami žemes pardavinėti. Pradžioje atsiras daug parduodamos žemės ir bus per maža piniguočių jai pirkti. Tada mažuma su dideliais pinigais galės sukaupti dideles latifundijas. Tokiai spekuliacijai valdžia turės užkirsti kelią ir pati tapti dvarų pirkėja. Ji turės sudaryti valstybinį žemės fondą. Iš to fondo ji dalins žemę bežemiams ir mažažemiams tam tikromis sąlygomis. Atrodo, kad pradžioje gavusieji būtų žemės nuomininkai, tik vėliau virtę savininkais, išsipirkę ją nustatyta tvarka. Laikinoji vyriausybė tos pačios žemės reformos negalės vykdyti. Ji paliekama būsimam Steigiamajam Seimui organizuoti. Kaip matome, žemės reforma, kuri anais revoliucinės dvasios laikais buvo ypač svarbus dalykas, rūpėjo ir Tautos pažangos partijos žmonėms ir jos nario ministro pirmininko rūpesčiu buvo įtraukta į valdžios programą.
Pabrėžtinai kalbėjo pirmininkas apie centrinės valdžios organizavimą ir vietos savivaldą. Savivalda turėtų būti sudaryta demokratiškiausiais pagrindais ir remtis moraliniu autoritetu. “Kad tasai moralis jos autoritetas būtų didelis, reikia, kad ji imtųsi ginti plačios visuomenės reikalus, ne vieno kurio luomo.” Pirmininkas net žadėjo savivaldos organizavimo projektą tuojau pateikti svarstyti Valstybės Tarybai. Savivalda, t.y. savivaldybės įstaigos, jei ne tuojau po deklaracijos, tai bent kiek vėliau buvo įsteigtos. Svarbu pabrėžti, kad jos jau buvo numatytos pirmosios vyriausybės Tautos pažangos partijos ministro pirmininko.
Iš esmės A.Voldemaro deklaracija – plačių planų dėstymas. To laikmečio neaiškiomis ir susipynusiomis tarptautinės politikos aplinkybėmis ji atrodė per daug akademiška ir nutolusi nuo tikrovės. Tikrovė buvo dar labai neaiški. Tą pačią dieną, kai A.Voldemaras skaitė deklaraciją, Vokietija pasirašė Santarvininkų padiktuotą kapituliaciją. Tamsus rodėsi ir Lietuvos rytojus.
Keista, kad ministras pirmininkas savo deklaracijoje visai nenumatė nepriklausomybei gresiančio pavojaus jai vos užgimus. Vilniuje jau turėjo būti jaučiamos lenkų pastangos šeimininkauti ir ruoštis įjungti miestą į Lenkiją. Taip pat ir bolševikų kėslai iš Vilniaus pradėti kurti bolševikinę Lietuvą neturėjo būti paslaptis. Šiomis aplinkybėmis Lietuvos gynimo reikalas jau tada turėjo būti juntamas. Tačiau A.Voldemaras to nejuto ir deklaracijoje kalbėjo: “Karo mes su nieku nevedame ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato mūsų pulti. Taigi, didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikės. Bet vis tik… sargyba reikalinga, kad mūsų valstybėn neįsibrautų vogčia tas, kas neturi teisės mūsų kraštan atvykti”. Tad vyriausybė ir nesiėmė iš pat pradžių veiksmingai organizuoti karinių pajėgų; kariuomenės kūrimo įstatymas buvo paskelbtas 1918 m. lapkričio 23 d.
Kai paskutinėmis 1918 m. dienomis vokiečiai traukėsi iš Vilniaus ir miestą pasišovė imti valdyti lenkiškoji savigyna (samooborona), A.Voldemaro vyriausybę ištiko krizė. Ją didino ir bolševikų artėjimas prie Vilniaus iš Daugpilio, kurį jie su pačiu V.Kapsuku priešakyje jau nuo seniau buvo pasiekę. Vyriausybei galėjo būti aišku, kad Lietuva savomis jėgomis neapsigins. Vienintelis išsigelbėjimas buvo gauti pagalbos iš vokiečių, kurių leidimu vyriausybė įsikūrė ir, jų 15 000 000 markių paskolos paremta, pradėjo veikti. Bet vyriausybė tuo metu dar negalėjo žinoti, kad vokiečiai nesiruošia trauktis iš visos Lietuvos. Tik vėliau paaiškėjo vokiečių apsisprendimas išlaikyti Liepojos - Romno geležinkelio liniją, kad galėtų išgabenti savo kariuomenę iš Ukrainos, Latvijos, Estijos. Vokiečiams buvo dar ir kitas motyvas laikytis vakarinėje Lietuvoje. Jų socialdemokratinei vyriausybei, kuriai reikėjo rungtis su savais komunistais (spartakininkais), rūpėjo neprileisti bolševikų prie Vokietijos sienos. Buvo jaučiamas jų įsiveržimo į Rytprūsius pavojus.
Šios suirutės metu Paryžiuje rinkosi taikos konferencija, kurioje turėjo būti sprendžiamas Europos likimas. Lietuvos Valstybės Taryba suprato, kad lietuviams svarbu joje dalyvauti ir kalbėti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Ji delegavo į konferenciją iš vyriausybės A.Voldemarą su M.Yču ir dar du atstovus. Dar prieš delegacijai išvykstant, M.Yčas gavo telegramą iš Berlyno, kad vokiečiai sutinką paskolinti 100 000 000 markių ir laukią finansų ministro atvažiavimo. M.Yčui, vykstančiam su A.Voldemaru į Paryžių, buvo tinkama proga sutvarkyti paskolos reikalą. Bet tuo metu atsistatydino A.Voldemaro vyriausybė. Vokiečiai, sužinoję tai, delsė derybas. Jie teiravosi, ar A.Smetona pasiliko savoje vietoje. Gavę patvirtinimą, kad taip yra, vokiečiai sutiko vėl tartis, tačiau vilkino pasirašymą, kol pats A.Smetona po kelių dienų atvyko į Berlyną. Gavęs paskolą, A.Smetona tuojau išvyko į Kauną, kur beveik tuo metu persikėlė iš Vilniaus ir M.Sleževičiaus vyriausybė. O A.Voldemaras su M.Yču pasiekė Paryžių. Vadovaujančių Tautos pažangos atstovų vykimas į Vokietiją ir kitur nebuvo joks bėgimas, kaip kad krikščionys demokratai (Liudas Gira ir Vytautas Bičiūnas) nuo pat pradžių ėmė skelbti. Nuo jų neatsiliko ir valstiečiai liaudininkai. Tas kaltinimas, neužmirštas per visus dešimtmečius, dar ir šiandien tebekartojamas.
Gauta paskola sudarė besikuriančiai Lietuvos valstybei pirmą ekonominę bazę: galėjo būti nupirkta ginklų, amunicijos, suorganizuota kariuomenė, policija, sudarytas ir išlaikomas valstybės aparatas. Iš tos paskolos buvo kovojama su įsibrovusiais į kraštą bolševikais.