TAUTINĖ MINTIS NEPRIKLAUSOMYBĖS PROŠVAISTĖJE

Pagal vokiečių planą 1915 m. okupuota Lietuva (su Kuršu) po laimėto karo turėjo būti įjungta į Reichą. Todėl jie Lietuvoje nuo pat pradžių įvedė griežtą karinį režimą, administravo okupuotą kraštą, nepaisydami vietos gyventojų poreikių. Bet dėl 1917 m. tarptautinių įvykių, ypač dėl Rusijos Vasario revoliucijos, jie turėjo atsisakyti tiesioginės anekcijos plano ir pripažinti ribotą savivaldą. Vienas iš kompromisinių sprendimų buvo leidimas lietuviams sušaukti Vilniuje konferenciją. Lietuvos valstybės atsikūrimo išvakarėse nemaža tautinės srovės žmonių dalyvavo Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjo 17-22 d. Konferencijos garbės pirmininku išrinktas dr. Jonas Basanavičius, o į prezidiumą – Antanas Smetona (jis ir atidarė konferenciją). 1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencija slaptu balsavimu išsirinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą, kuriai buvo pavesta rūpintis Lietuvos valstybės atkūrimu. Į Tarybą buvo išrinkti visuomenėje gerai žinomi ir politiniam darbui tinkami žmonės. Iš 20 išrinktų Tarybos narių ketvirtąją dalį sudarė tautinės srovės žmonės – buvę viltininkai, vėliau sutapę su Tautos pažangos partija, Ekonomine bei politine Lietuvos žemdirbių sąjunga. Štai tie tautinės srovės žmonės, kurių dalis save laikė nepartiniais: Saliamonas Banaitis, dr. Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Antanas Smetona.
Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. liepos 11 d. pasivadinusios Lietuvos Valstybės Taryba) pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, vienas iš pačių žymiausių viltininkų bei Tautos pažangos partijos veikėjų.
Vokiečiai, bent formaliai keisdami savo politiką Lietuvoje, leido lietuviams turėti savo laikraštį. Pavadintas “Lietuvos aidu”, jis pradėjo eiti prieš konferenciją – 1917 m. rugsėjo 6 d. Jo redaktorius A.Smetona jame atsargiai pradėjo kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą.
“Lietuvos aidas” pasirodė, kai po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje plačiai skambėjo tautų laisvės šūkiai. Juos stiprino ir pati laikinoji Rusijos vyriausybė, žadėjusi tautoms laisvę, kurią turėsiąs paskelbti ruošiamas steigiamasis susirinkimas. Tautų laisvės šūkis pasiekė ir vokiečių okupuotus buvusius Rusijos kraštus, tarp jų ir Lietuvą. Redaktorius A.Smetona straipsniuose “Lietuvos aide” pabrėžtinai kalbėjo apie sklindantį laisvės šūkį ir drįso pranašauti Lietuvai artėjančią laisvę:
“Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, nes doros dėsniai bei teisė turi gauti viršų ant valstybių pajėgos”.
Vis primindamas artėjančią laisvę ir kartu guosdamas tautiečius dėl juos palietusių karo vargų, redaktorius žadino išsivadavimo viltį:
“Reikia tikėtis, jog Lietuva ir visi jos gyventojai bus išvaduoti ir savo akimis išvys laisvą Lietuvą, kaipo atpildą už vargus ir tą skurdą, kurio žiaurusai karas yra atnešęs.”
Skelbdamas išsivadavimo viltį, redaktorius kartu kvietė tautiečius burtis apie Tarybą į vieningą darbą. Tais sunkiais karo metais partiškumo žymės mūsų visuomenėje buvo išnykusios, tad redaktoriui nebuvo reikalo kalbėti apie partijas. Jis galėjo kreiptis į visus tautiečius, raginti juos remti Tarybą ir bendromis jėgomis stengtis atkurti valstybę:
“Tesiskubina krūvon, kas pajėgia nešti pareigų naštą ant savo pečių, tesispiečia prie darbo draugėn, kurs Tarybos laukia!… Nevalia niekam nusiminti, visiems privalu mąstyti ir krutėti: atstatyti Lietuvos valstybę – tai didžiausias mūsų šiandien siekimas.”
Kalbėdamas apie Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, A.Smetona nelietė vokiečių ir nekritikavo jų politikos išlaikyti Lietuvos prie Reicho, suteikiant jai tik ribotą savivaldą. A.Smetona tik nepastebimai polemizavo su vokiečiais, kartą pasisakydamas prieš laikinosios Rusijos vyriausybės siūlomą tautos autonomiją, kurią turėsiąs suteikti būsimas steigiamasis susirinkimas. Iš tikrųjų Rusija čia užsiminta tik cenzūrai klaidinti, o galvoje turėta Vokietija ir pasisakyta prieš jos iškeltą autonomiją Lietuvai.
Iš esmės A.Smetonos straipsniai vilniškiame “Lietuvos aide” buvo skirti rengti tautą nepriklausomam gyvenimui ir kartu kviesti visus į vieningą, nepartinį darbą. “Tik glaudžiai laikydamiesi vienybės, tegalime likti laisvi ir nebeskriaudžiami”, - rašė jis. A.Smetona savo straipsniuose “Lietuvos aide” bandė sujungti vienybės ir valstybingumo idėjas ir skelbė jas visą gyvenimą. Vienybės ir valstybingumo mintis sudarė Tautos pažangos ideologijos pagrindą.