TAUTOS PAŽANGOS PARTIJA RUSIJOS REVOLIUCINIAME SŪKURYJE

Tautos pažangos partija viešame politiniame gyvenime pasirodė 1917 m. pradžioje. Tų metų vasario 11 (24) d. pažangiečiai kartu su socialdemokratais, socialistais – liaudininkais, santariečiais (Demokratinės tautos laisvės santara) ir krikščionimis demokratais susitarė sudaryti Petrapilyje Lietuvių tautos tarybą kovoti už Lietuvos laisvę. Kiekviena partija delegavo į tarybą po 3 narius. Kovo 13 (26) d. pirmajame steigiamajame susirinkime sudarytas tautos prezidiumas iš 6 asmenų, t.y. po vieną nuo kiekvienos partijos.
Kaipgi atsirado dar viena partija? Krikščionys demokratai, matydami, kad Lietuvių tautos taryboje turi persvarą kairieji (socialdemokratai, socialistai–liaudininkai), nutarė padidinti savo narių skaičių taryboje ir sukūrė naują partiją – tautininkų katalikų, kurios pirmininku išrinko kun. Juozą Laukaitį. Pareiškime, įteiktame tarybai, naujos partijos atsiradimas buvo šitaip motyvuojamas: Lietuvoje ir čia, tremtyje, esą katalikų, kurie nesideda prie krikščionių demokratų partijos, savo politiką pagrindu labiau imančių tautybę ir katalikybę negu demokratizmą.
Tuo būdu iš tautininkų Lietuvių tautos taryboje atsirado: iš Tautos pažangos partijos buvo deleguoti 3 asmenys (kun. J.Tumas, L.Noreika ir M.Yčas), o iš tautininkų katalikų – 2 (kun. K.Rėklaitis ir J.Žilevičiūtė). Pakvietus į tarybą tuometinės Dūmos atstovus, atėjo ir kun. J.Laukaitis. Prezidiume iš abiejų sparnų tautininkų vicepirmininku buvo kun. K.Rėklaitis ir sekretoriumi – L.Noreika. 1917 m. kovo 14 (27) d. Lietuvių tautos taryba sudarė laikinąjį Lietuvos valdomąjį komitetą, į kurį įėjo du Tautos pažangos partijos atstovai: M.Yčas ir kun. J.Tumas. Lietuvių tautos taryba buvo įpareigojusi komitetą eiti lyg ir Lietuvos vyriausybės pareigas: perimti savo žinion visas iš Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų Rusijon evakuotas kultūros, ūkio, pramonės ir labdaros įstaigas, rūpintis Lietuvos tremtinių – pabėgėlių grąžinimu, Lietuvos ūkio bei pramonės atkūrimu, ruoštis Lietuvos Steigiamojo Susirinkimo rinkimams, nustatyti Lietuvos vidaus tvarką ir santykius su kaimyninėmis tautomis. Tuo klausimu tarybos delegacijos lankėsi pas laikinosios Rusijos vyriausybės ministrą pirmininką kunigaikštį G.E.Lvovą (iš pažangiečių dalyvavo M.Yčas) ir Darbininkų ir kareivių atstovų taryboje (pažangiečiams atstovavo L.Noreika).
Ypač aktyviai Tautos pažangos partija dalyvavo visos Rusijos lietuvių seime Petrapilyje 1917 m. gegužės 27 – birželio 3 d. Partijos atstovų buvo 20, jiems vadovavo Augustinas Voldemaras. Nuolat kitusios sudėties prezidiume yra buvę šie pažangiečiai: gyd. Dominikas Bukantas, Bužinskas, vėliau Dominykas Jonas Blynas (buvo seimo sekretoriumi), Augustinas Voldemaras. Katalikų tautininkų (dar vadinta Katalikų tautos sąjunga) seime yra buvę 32 atstovai. Jiems vadovavo kun. prof. Blažiejus Čėsnys. Iš Tautos pažangos partijos atstovų seime ypač pasižymėjo: D.Bukantas, D.Blynas, M.Yčas, L.Noreika, kun. J.Tumas, A.Voldemaras.
Pažangiečiai griežtai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos reikalavimą. Vieni iš kategoriškiausių tos minties reiškėjų buvo kun. J.Tumas ir A.Voldemaras: vienas grindė savo įsitikinimus daugiau jausmais, kitas – istoriniais argumentais. Kun. J.Tumas savo pirmojoje kalboje pasisakė prieš kairiųjų (socialdemokratų, liaudininkų, santariečių) siūlomą apsisprendimo teisę, t.y. teisę Lietuvai išspręsti visus savo likimo klausimus Steigiamajame Seime. Kun. J.Tumo žodžiais tariant, kaip tik dabar yra atėjęs laikas kalbėti dėl Lietuvos likimo ir mes turime reikalauti ne apsisprendimo teisės, bet nepriklausomybės, nes visų Rusijos lietuvių valia ir noras yra nepriklausoma, suvereni Lietuva, o ne kitų vergė. Nepriklausomybės turime reikalauti todėl, kad pati nepriklausomybės idėja nuo amžių glūdi lietuvių sąmonėje. Jei mes patys nereikalausime nepriklausomybės, kiti savo noru mūsų nepriklausomų nepadarys.
Po ilgų ir labai karštų ginčų buvo pasiūlyta net keletas rezoliucijų. Seimas priėmė pažangiečių, katalikų tautininkų ir krikščionių demokratų pasiūlymą revoliuciją, už kurią balsavo 140 atstovų (dešinysis blokas ir nepartiniai). Prieš šią revoliuciją pasisakė kairysis blokas (socialdemokratai, liaudininkai, santariečiai) ir 4 susilaikė nuo balsavimo. Štai tas istorinis Petrapilio lietuvių seimo nutarimas:
“1. Visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė, nuolat neutrali; 2. Jos neutralumas privalo būti garantuotas Taikos Kongrese; 3. Taikos Kongrese turi būti Lietuvos atstovai; 4. Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas”.
Kairiųjų rezoliucija tesurinko 132 balsus. Tada kairieji pasitraukė iš seimo ir iš Lietuvių tautos tarybos. Tačiau seimo išrinktos vykdomosios komisijos nariai – kun. J.Tumas, A.Voldemaras ir S.Čiurlionis – 1917 m. rugsėjo 8 – 16 d. dar dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve, kur dėl Lietuvos laisvės buvo priimtas šis nutarimas:
“Atkreipti Laikinosios vyriausybės dėmesį į būtiną reikalą išleisti tam tikrą aktą, kuriame pripažįstama lietuviams teisė sudaryti suvereninę Lietuvos vyriausybę iš Rusijos, Prūsų Lietuvos ir Suvalkų gubernijos lietuviškos dalies, pasiremiant apsisprendimo teise”.
Iširus Lietuvių tautos tarybai, neliko vieningos centrinės politinės vadovybės. Didesnėse lietuvių susitelkimo vietose veikė tik atskiros tarybos. Iniciatyvos vyriausiajam politiniam organui sudaryti ėmėsi Lietuvių karininkų sąjungos centro komitetas. Pagaliau po ilgokų pasitarimų su lietuvių partijų vadovais, pavyko Voroneže sudaryti Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje, vadovaujamą Prano Mašioto. Iš pažangiečių į tarybą įėjo M.Yčas, kun. Julijonas Jasienskis ir L.Noreika. Taryba veikė trumpai: nuo 1917 m. gruodžio 1 d. iki 1918 m. balandžio 19 d. (buvo panaikinta Stalino ir Kapsuko nutarimu).
Į Voronežą persikėlė ir Tautos pažangos partijos centras. Pažangiečių organu buvo savaitraštis “Lietuvių balsas”, jau nuo 1915 m. rugpjūčio mėn. Petrapilyje leistas M.Yčo ir redaguotas L.Noreikos (tuo metu buvo Lietuvių centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti organu). Voroneže “Lietuvių balsą” redagavusi kolegija: M.Yčas, kun. J.Jasienskis, Juozas Vokietaitis ir Konstantinas Šakenis. 1918 m. vasario mėn. laikraštis nustojo ėjęs bolševikų nutarimu.