(Pagal Juozą Jakštą)

PIRMASIS PASAULINIS KARAS IR TAUTOS PAŽANGOS PARTIJOS ĮSTEIGIMAS

Lietuva nuo pat I pasaulinio karo tapo kovos lauku. Kai vokiečiai triuškinančiu smūgiu sunaikino vieną didelę rusų armiją, įsibrovusią į Rytprūsius, ir kitą besitraukiančią persekiojo, frontas pasiekė Lietuvą. Gyventojai, pagauti artėjančio fronto siaubo, traukėsi į krašto gilumą. Tad jau 1914 m. pabaigoje atsirado pabėgėlių, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Pabėgėlių skaičius didėjo visą žiemą, nes karas vyko Lietuvos teritorijoje. Tiesiog masiškai buvo traukiamasi 1915 m. vasarą, kai vokiečiai pradėjo puolimą. Žmonės bėgo rusų pareigūnų varomi ar bent raginami arba oficialios propagandos apie vokiečių žiaurumus paveikti: rusų laikraščiai ir kasdien perduodamos telegramos nuolat pranešdavo apie vokiečių piktadarystes ir apie masinius nekaltų žmonių žudymus.
Daug pabėgėlių patraukė į Vilnių, kur veikė susidaręs Lietuvių komitetas nuo karo nukentėjusiems šelpti. Vilniuje atsidūrė ir daug moksleivių, evakuotų iš įvairių mokyklų. Kai visos Lietuvos okupacija pasidarė aiškiai numatoma, komitetui kilo sumanymas pasirinkti kokį nors Rusijos miestą ir jame koncentruoti lietuvius moksleivius bei paprastus pabėgėlius. Kai 1915 m. rugsėjo mėnesį visa Lietuva buvo vokiečių okupuota, moksleiviai buvo sutelkti Voroneže, kuris virto didžiausiu lietuvių centru Rusijoje. Jame iškart buvo įkurtos dvi Martyno Yčo vardo gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – ir dar specialios mokyklos. Mokyklų globėjas M.Yčas, Valstybės Dūmos atstovas, pasistengė sutelkti mokytojus beveik vien lietuvius ir tuo būdu suteikti mokykloms lietuviškumo. Nors dėstomoji kalba išliko rusų, bet kaip atskiras dėstomasis dalykas buvo įvesta lietuvių kalba, kurią dėstė žinomas kalbininkas J.Jablonskis. Mokiniai gyveno bendrabučiuose. Bendrabučius išlaikė, kaip ir visus lietuvių pabėgėlius Rusijoje šelpė, Lietuvių centrinis komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Komitetas gaudavo lėšų iš beveik valdiško Tatjanos vardo pabėgėlių globos komiteto. Lietuviams buvo garbė ir laimė, kad to komiteto narys buvo M.Yčas (jis buvo ir Lietuvių komiteto pirmininkas). Komitetas nuo 1915 m. įsikūrė Petrapilyje ir ten, kur buvo daugiau lietuvių pabėgėlių, steigė savo skyrius, o kur jų buvo mažiau, skyrė įgaliotinius.
Taip Voronežas tapo lietuvių kultūriniu centru, o Petrapilis – politiniu. Petrapilyje jau nuo seniau gyveno nemaža lietuvių. Nuo karo jų skaičius dar labiau išaugo. Šalia Lietuvių centrinio komiteto nuo karo nukentėjusiems šelpti steigėsi visuomeninės ir politinės organizacijos. Petrapilyje jau 1915 – 1916 m. ėjo trys lietuvių laikraščiai: “Naujoji Lietuva”, “Vadas” ir “Lietuvių balsas” – centrinio komiteto organas. Petrapilyje įsikūrė ir Tautos pažangos partija. Ją įsteigė trys buvę viltininkai: Juozas Kubilius, Liudas Noreika ir kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. L.Noreika ėjo “Lietuvių balso” redaktoriaus pareigas, kiti du dirbo Lietuvių komitete. Visi trys artimai bendradarbiaudami, jie svarstė Lietuvos ateitį, nujausdami artėjančius pasikeitimus. Kai jau seniau įsikūrusios lietuvių partijos, kairiosios ir dešiniosios, kūrė planus pokarinei Lietuvai atkurti pagal savo programas, negalėjo atsilikti ir buvę viltininkai. Jie ir nusprendė įsteigti partiją pagal jau anksčiau “Viltyje” ir “Vaire” skelbtą ideologiją.
Apie partijos įsikūrimą yra tik trumpa vieno partijos steigėjų, J.Tumo-Vaižganto, užuomina. Ji liudija:
“Visiems trims buvo aišku: būsimąją Lietuvą, ar ji bus šiokia ar tokia, ar vokiečių ar rusų apžergta, ar visai nepriklausoma, vis tiek grįsti tautiškumu. Tautiškumas – gyvoji kalba, tautos dvasia, jos nuotaika ir išmanymas, istorinės tradicijos turėjo mus visus padaryti įstabius, nuo žemaičių betariant, vadinasi, įasmeninti, kad bet kas galėtų pasakyti: štai kokių lietuvių esama, kuo jie tegalima patenkinti. Formuluoti mums tai nesisekė, bet “in confuso” nuovokoje mes buvome pasidarę stipriai nusimaną tautišką savo vertybę. Tautininko vardo vengėme, nes kaip tik prieš tai karštieji rusai tą vardą buvo padarę nepakenčiamą.”
Iš trijų partijos kūrėjų ypač svarbus Juozas Kubilius, antrasis partijos ideologas šalia Antano Smetonos. Kai A.Smetona “Viltyje” ir “Vaire” kūrė politinę partijos ideologiją, J.Kubilius toje pačioje “Viltyje” stengėsi daugiau polemiškais straipsniais apibrėžti Tautos pažangos pasaulėžiūrą. Kaip A.Smetona derino dvi sroves, konservatyvią katalikišką ir pirmeivišką liberališką, ir tarp jų stengėsi surasti vidurio kelią, taip ir J.Kubilius dėstė pagrindus iš esmės krikščioniškai (katalikiškai) pasaulėžiūrai su nuolaidomis, atitinkančiomis liberalią laiko dvasią.
1916 m. kovo mėn. buvo padėti pagrindai Tautos pažangos partijai stegti. Jai vardą davė J.Tumas-Vaižgantas, kurio manymu, tautos pažanga turi būti esminis partijos dalykas.
Tautos pažangos principus paskelbė kun. J.Tumas 1917 m. vasario 26 d. Petrapilyje leistame savaitraštyje “Lietuvių balsas”, Nr.17 (146). Čia kun. J.Tumo paskelbtoje Tautos pažangos programoje pasisakoma dėl būsimos Lietuvos valstybės valdymo formos, paliečiamas žmonių teisių ir laisvių klausimas, kalbama apie tautos sąvoką, tautų lygybės ir laisvės principus, tikėjimo ir kulto reikalus, švietimą, tautos ūkį ir kt. Štai tos programos tekstas:
“Tautos Pažangos tikslas – laisva Lietuva su pačių lietuvių apsisprendimo teise.
Demokratinė respublika – tobuliausia valstybinės organizacijos forma; tačiau valstybės tipas Tautos Pažangai ne pirmos eilės svarbumas: laisvo žmogaus nepavergia konstitucinė monarchija, vergų dvasios piliečių nepadaro laisvais nė demokratinė respublika.
Ar šiokio ar tokio tipo būtų valstybinė organizacija, pirmų pirmiausia privalo būti apsaugotos įgimtosios žmogaus teisės: tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų, organizacijų, sąjungų laisvė, asmens, buto, korespondencijos neliečiamybė.
Visiems pripažįstama lygi žmogaus vertybė ir teisių lygybė, be skirtumo tautos, tikybos, lyties ir luomo.
Pripažįstant ir ginant kiekvieno atskiro žmogaus individualinę lygybę ir laisvę, lygiai pripažįstama ir ginama visų ir kiekvienos tautos lygybė ir laisvė.
Tautų santykiams normuoti ir tautų teisėms ginti tinkamiausia norma – tautų federacija.
Tautą apsprendžia etnografinės žymės: gyvoji kalba, sielos ir kūno ypatybės, kultūros, ekonomijos ir istorijos veiksniai ir ilgas gyvenimas vienoje žemėje.
Oficiali laisvos Lietuvos kalba – Seime, administracijoje ir teisme lietuvių kalba. Etnografinėje Lietuvoje – visiška visų tautų joje gyvenančių kultūrinė autonomija.
Religija žmonijos gyvenime – pozityvus veiksnys.
Krikščionybės etikos principai – visų darbų doros mastas.
Politikos ir visuomenės gyvenime veikiama ne kaipo Katalikų Bažnyčios ar kitos kurios bažnytinės organizacijos narių ypačiai, bet kaipo krašto piliečių, vadovaujantis apskritai visais krašto reikalais.
Veikiant politikos ir visuomenės gyvenimo srityje, nesivaduojama nė viena konfesija: 1) kad partijos darbai ir paklaidos nebūtų primetamos pačioms Bažnyčioms, 2) kad pati tikyba nebūtų naudojama politikos tikslams.
Neteikiama iš anksto galutinai nustatytos tam tikros visuomenės tvarkos, paliekant tai nuolatinei visuomenės pažangos evoliucijai, bet žengiant prie turtų visuomeninimo.
Ar šiokia, ar tokia susidarytų socialinė tvarka, joje turi būti apsaugota, kad vieni visuomenės sluoksniai nenaudotų kitų.
Dabartinėje tvarkoje, kada kapitalas naudoja darbą, darbininkų reikalus gina valstybės įstatymai.
Kovai su kapitalizmu dabartinėje tvarkoje prieš privatinį kapitalą statoma organizuotas visuomenės kapitalas, visokeriopos kooperacijos pavidalu.
Žemė su jos turtais – ekonominis Lietuvos pamatas. Žemė – mitybų šaltinis, ne spekuliacijos: jos valdyti negali tas, kas iš jos negyvena.
Bežemiams ir mažažemiams žeme aprūpinti ir kitokiems reikalams tenkinti pripažįstama privalomasis latifundijų išpirkimas.
Kaip bendrojo lavinimo, taip ir specialinės pradedamosios, vidurinės ir aukštosios mokyklos laikomos valstybės lėšomis. Mokslas veltui. Pradedamasis mokslas visiems privalomas.
Privatinės mokyklos, kurių programos yra ne mažesnės, kaip lygaus tipo valstybinių, turi lygias teises su valstybinėmis.”
Tokia buvo senųjų viltininkų, susibūrusių į Tautos pažangos partiją, ateities darbo programa. Čia visas dėmesys buvo nukreiptas į tautą, pabrėžti visi tie veiksniai, kurie stiprina tautą, kelia jos materialinę ir dvasinę kultūrą. Lietuvos valstybės pagrindu imtas ne kuris vienas luomas, bet visa tauta. Partijos programa nebuvo kaip reikiant išbaigta, duoti tik bendrieji veikimo dėsniai, kurie vėliau paties gyvenimo turės būti išryškinti ir detalizuoti. Pirmuoju Tautos pažangos partijos pirmininku buvo Juozas Kubilius (miręs 1917 m. kovo 4 d.).